– Dėde, kiek valandų?

– Bemaž vidurnaktis…

– Dėde, atiduok laikrodį!

– Ką??? Vaikeli, ką tu iš viso darai tokiu metu – tau namuose būti laikas?!

Grėsmingas balsas iš patiltės:

– Atiduok, jei vaikas prašo!…

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Kirsajty ež.

Vis tik antrą valandą dienos šaukiu juos į viršų – all hands ahoy!

Reikia guldyti stiebą, antraip iš Dargin ežero neišlįsime pro tiltą į Kirsajty ežerėlį.

Duodu vairą kvartermeisteriui, o pats nueinu ant bako (priekinis denis) į priekį su mechaniku, kuriam paaiškinu, kas ir kaip čia atsifiksuoja. Galop, Uršulė užtikrino, kad šioje “Antylėje“ stiebas leidžiasi itin lengvai, lyginant su senesne turėta anąkart laužtanose Twister “Francesca“, tačiau gerai, kad šįkart turiu vyrą įguloje, jei prireiktų daugiau fizinės jėgos.

Stiebas nepasiguldo į jam skirtą vietą – dvikojo rėmą laivagalyje. Jo falas per trumpas, neleidžia daugiau nuleisti, trūksta bemaž pusmetrio iki stovo. Oi, nepersidirba tas bocmanėlis, nepersidirba…

Tai nelabai gerai – tokiu būdu paguldytas stiebas nesilaiko stabiliai, svyruoja, o dar betrūko, kad čia bangos sumėtytų ir jis paprasčiausiai nuo savo svorio išlūžtų iš šarnyrų. Prilaikome rankomis iš šonų ir taikomės farvateriu lįsti po tiltu, bandydami palenktyniauti su tą norinčiais padaryti čia irgi zujančiais ir atitinkamai besiruošiančiais šiam manevrui “konkurentais“ iš šalių, bet kartu ir nepersistengti, kad neįvažiuotume į jachtas, jau artimesnes tiltui. Ant vandens gi stabdžių nėra (ne apie žmones kalba).

Praeitą kartą ir man atrodė, kad tilto apačia tiek žemai, kad gali kabinti netgi nuleistą stiebą, nors kabantys navigaciniai ženklai rodo akivaizdžiai, kad jis aukščiau, nei manome (nors ne tiek aukštai, kad pralįsti su stiebu, jo nenuleidus). Bet pirmąkart toks lindimas po tiltais visada padaro įspūdį.

Kelionė, kol vėl stiebą pakelsim, nutolę nuo tilto į atviresnę ir ramesnę vietą, užims bemaž 25 minutes su visais krapštymais ir taikymais įkišti kaištį į jam skirtą vietą fiksuojant – bet stiebas tikrai keliasi lengvai, kaip ir buvo žadėta. Anąkart bevyniodamas pakėlimo falą “ištraškinau“ perkrautą gervę, kuriai apkrovimo buvo ryškiai per daug, nors ištampiau tuomet lyną per kelias gerves. Šįkart užtenka vienos, o ir pasikelia su malonumu (kartais ir stiebas yra tik stiebas – pasakytų toks Zigmas, kuris Froidas).

Iškart už tilto yra prieplauka su prieš kelis metus buvusia lauko kavine, o dabar nesu tikras, ar sustojusieji nesimaitina savo atsigabentu maistu. Ženklas gi rodo, kad čia galima ir “papūsti žolytės“, nors teisėsaugos taikiklyje dėl to iškart atsirasi.

Prieplauka Kirsajty ežere prie automobilių tilto (šis kairėje už kadro)

Kirasajty ežeriukas yra nedidukas, tarpinis, jungiantis Mamry šiaurėje ir Dargin jo pietuose. Čia seklu, tik 5-6 metrai gylio, ko, regis, užtektų, bet už tai nematomų seklumų irgi yra sočiai – visur styro jas žyminčios kartys.

Pakrantės apžėlę, iš esmės bemaž visą laiką dera prisilaikyti farvaterio, o siauresnėse vietose jis net atitvertas kuolais, kad nekiltų noras “nukirsti kampą“, o ir tose vietose geriau nesilenkti su “bandūromis“, praleidžiant jas iš anksto platesnėse. Kiek plačiau ir laisviau yra tik pralindus tarp salos Sidorkowa ir Kirsajty rago, bet kad iš kairės (vakarų) sala, o ne krantas – nepasakytum pažiūrėjęs nuo vandens.

Kirsajty ežero čiabuviai indėniškoje kanojoje

Gal todėl čia ir prastesniu oru gerai jaučiasi “irklakojai“, kadangi jų neužpučia. Tačiau, lyginant su tranzitu praplaukiančiomis jachtomis, jų labai daug ir nepastebėjau. Pagrindiniai baidarių maršrutai eina ne ežerais, o aplink juos – į juos ar iš jų tekančiomis upėmis.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Draustinyje“

Tęsinys: “Ž. už borto!“

Reklama