”Jei Aukščiausiasis ketintų perdaryti pasaulį ir paklaustų mano patarimo, aš pasiūlyčiau Anglų Kanalais (Lamanšais) apjuosti kiekvieną šalį. Ir oras tebūtų toks, kad bet kas, bandantis skristi, iškart užsidegtų.“

– Winston Churchill

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Mamry ež.

Apiplaukiam Upalty salą šiai iš rytų (“kairiu bortu“), taikomės į šiaurės vakarus – į Przystan įlanką.

Pakeliui ir Mozūrų kanalo žiotys.


Įplaukimas į Mozūrų kanalą, į kurį įplaukti draudžiama

Mozūrų kanalas buvo rausiamas tam, kad sujungtų Didžiuosius Mozūrų ežerus su Priegliaus upe (teka per Karaliaučių – to meto Rytprūsių sostinę), tokiu būdu sukuriant ir transporto jungtį vidaus vandenimis su Baltijos jūra (Karaliaučiaus jūros vartai – Piliava, buv. Pilau, dab. Baltijskas). O taip pat buvo paskaičiuota, kad dėl aukščių skirtumo kanalas leis nusausinti ir apie 17000 ha pievų aplink šiuos ežerus, pritaikant atsiradusius plotus žemdirbystei. Pirmieji projektai buvo parengti 1862-1864 metais, tačiau buvo koreguojami keliskart, kol iš tikro prasidėjo parengiamieji darbai pagal bemaž galutinį projektą 1874 m.

Galime palyginti su “mūsiškiu“ grafo Mykolo Kleopo Oginskio (tokį polonezą “Atsisveikinimas su tėvyne“ gal girdėję?) dar Abiejų Tautų Respublikos laikais inicijuota Augustavo kanalo, sujungiančio Vyslą su Nemunu, statyba (įskaitant vėliau dar ir Dubysos bei Ventos sujungimą, perkasant Kurtuvėnų slėnį, kad būtų nutiestas vandens kelias į Vienspilį – tuomet Vindavą), kurio projekto praktiniu įgyvendinimu jau užsiėmė Rusijos Imperija.

Pati Augustavo kanalo statyba buvo vykdoma slaptai (gi strateginės reikšmės objektas!) rusų kareivių jėgomis jau po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo: pradėta 1824-1825 m., baigta 1839 m., darbai sustoję buvo dėl 1831 m. sukilimo, kurį malšinti ir statytojai buvo pasiųsti.

Kodėl to prireikė Rusijai?

Nes Prūsijai po mūsų ir lenkų valstybės padalinimų atiteko Nemuno ir Vyslo žiotys, todėl jie kontroliavo prekybą ir apribojo Rusijos eksporto srautus per Kionigsbergą, ir jau Rusijos Imperijai reikėjo ieškoti kitų kelių eksportui. Tačiau šis kanalas neteko reikšmės vos jį pastačius: pirma, Prūsija tuo metu jau nuėmė apribojimus, o, antra, sparti geležinkelių plėtra sumenkino ir šio kanalo reikšmę kaip transporto kelio. Kažkuo primena mūsiškio Būtingės terminalo plūduro istoriją…

Tad Mozūrų kanalo darbai, palyginus su Augustavo, gerokai vėlavo ir buvo vis atidėliojami, tačiau vis tik pagaliau prasidėjo 1911 metais, kuomet iki 1908 metų pagaliau buvo surastos reikiamos kanalui rausti lėšos. Tačiau darbus sustabdė 1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Bandyta juos vėl atnaujinti po jo, 1922 metais, tačiau neužilgo užklupo Didžioji depresija, todėl darbai sustojo vėl vos prasidėję.

O va 1934 metais jau atsigavusi Vokietija prie naujos centralizuotos valdžios darbus rimtai atnaujino (įdomu, kad labai greitai prasidėjo ir intensyvi autobanų plėtra, tad kanalui, matyt, buvo teikta karinė reikšmė – antraip lėšos nebūtų švaistomos), kol 1940 metais (kai kuriais šaltiniais – tik 1942 m.) darbai vėl, dabar jau dėl Antrojo pasaulinio karo, buvo galutinai sustabdyti ir daugiau nebeatnaujinti.

Kitų šaltinių teigimu (pvz., Kęstučio Oginsko “Buriuotojo vadovas“, išleistas 2008 m.), niekur vokiečiai nepavėlavo: Mozūrų kanalą išrausti pabandyta dar 1764 metais, o 1776 metais ir baigti jo darbai. Tačiau tuomet pritaikytas tiesioginio nuotėkio principas nepasiteisino, nes kanalą vos per dvejus metus užnešė smėliu ir dumblu, o pylimai apiro. Gi po to Prūsija turėjo kitus prioritetus, ypač užsienio politikoje (tarkime, “suvalgyti“ drauge su austrais ir rusais savo kaimynus – Abiejų Tautų Respubliką), logistikos problemos buvo sprendžiamos kitais keliais ir, kaip dabar pasakytume, šio regiono plėtrai nebuvo skiriamas padidintas dėmesys, koks jis atsirado kaip būtinybė po šimtmečio.

Tad antrąkart atnaujinta parengiamieji darbai jau tik 1874 metais, gerai viską paskaičiavus ir statant “kapitaliai“ – šįkart su šliuzais ir atsižvelgiant į būtą patirtį. Kas įdomu, kad darbai ir čia vyko slapta, nėra išlikusių statybos nuotraukų (buvo draudžiama fotografuoti), o kanalo nerasi pažymėto 1936 ir 1939 metais išleistuose Rytprūsių žemėlapiuose.

Bendras kanalo ilgis nuo Mamerki (vok. Mauerwald, liet. kitaip – Mauručiai) iki Lynos upės, įtekančios į Prieglių, Kaliningrado srityje yra 51.3 km (22 km yra dabartinėje Lenkijos teritorijoje). Pirmoji atkarpa nuo Mamry ežero iki Rydzowka ežero yra 6 km (dar 3.3 km eina šiuo ežeru). Aukščių skirtumas tarp Mamry ežero (116.3 m virš jūros lygio) ir Lynos upės (5.1 m virš jūros lygio) sudaro 111.2 m.

Vidutiniškai 1 km kanalo darbų Vokietijai kainavo 800,000 doičmarkių (rusams Ventos ir Dubysos aukštupių sureguliavimas, o tai 30 km kanalo, kainavo apie 10 mln. aukso rublių – jei turite tuometį valiutų kursą, pasiskaičiuokite, kas rausė brangiau, ir ar “nuobiros“ tuomet galėjo įtakoti kainą).

Mozūrų kanalas turi 10 šliuzų – po 5 šliuzus po Antrojo pasaulinio karo padalino Stalinas sau ir lenkams.

Tačiau vienintelis pilnai baigtas šliuzas yra tik Guja (9-tasis kanalo km), kurį galima apžiūrėti nuvykus automobiliu, nes kanalu jachta, deja, plaukti draudžiama (nesu tikras, bet baidarėms tas lyg ir negalioja). Netgi negali plaukti pirmos atkarpos – jau nuo Mamry ežero įplaukime stovi dvi “plytos“, o prieš tiltą kabo dar ir žemai (tikrai žemai – žemiau tilto arkų!) aukštos įtampos elektros laidai, kurie, iš tikro, gal ir nebūtų didelė problema, mat visų mozūriškų jachtų stiebai pasiguldo (todėl ir pastatyti atitinkami draudžiantys ženklai – kad nekiltų noras bandyti kokiems nors kūrybingiems entuziastams, kurių stiebai pasiguldo ne iki galo).

Iš visų 20 gyvenviečių, įsikūrusių prie kanalo, dabar telikę irgi tik kelios – Družba bei Ozerki, o kitur – tik vėliau įsikūrę ar apgyvendintos naujais “vietiniais“ viensėdijos.

Sakoma, kad kanalu laivyba vis tik vyko trumpai kelis metus jau ir po 1942 metų, tačiau frontui atėjus į Rytprūsius dalis šliuzų buvo išsprogdinta, o pats kanalas paverstas natūralia gynybos linija. Jei kas iš vaikystės dar pamena lenkų daugiaserijinį televizijos filmą “Keturi tankistai ir šuo“ pagal Janušo Pšimanovskio romaną ir scenarijų – tas pamena ir epizodus, susijusius su šiuo kanalu. Tuomet žiūrėdamas aš įsivaizdavau filmo veiksmą kažkur Vokietijos gilumoje (dėl ko ne itin ir klydau, iš kitos pusės pažiūrėjus).

Kanalo atkarpa, vedanti iki Rydzuvkos ežero, yra maždaug 14-20 m pločio ir 1.4-1.6 m, vietomis iki 2.5 m gylio (šliuzuose ilgis 45 m, plotis 7.5 m, gylis 7,5-15.5 m). Palyginimui: Nemuno intako Juodosios Ančios kanalas, jungiantis šią su Bebža, turi tokius pačius, matyt, tipinius to meto išmatavimus – tiesa, Augustavo kanale 18 šliuzų, 29 užtvankos, 24 kanalo prižiūrėtojų nameliai, 14 tiltų ir 65 tilteliai.

Kanalas laivybai nenaudojamas, o ir prie Lešniewo šliuzų kanalo vagą netgi kerta pylimas, supiltas 1958 metais vietoje čia būto medinio tilto, tad kanalas šioje vietoje net ir nebeturintis jau praplaukimo. Tarp viršutinio (Lešniewo Gorne – baigtumas 30%) ir apatinio (Lešniewo Dolne – baigtumas 15%) šliuzų yra maždaug 900 metrų tarpas, kuris dabar užžėlęs, ir čia jau įsikūrę bebrai.

Šie šliuzai turėjo sureguliuoti 34 m skirtumą tarp Mamry ir Rydzowka ežerų, o čia buvo numatytos po 13 MW galingumo elektros turbinos, gaminsiančios ektros srovę, tačiau šliuzų darbai sustojo 1940 metais, ir jau tada inžinieriai vieningai nusprendė, kad faktiškai tolimesnės šiųjų statybos čia bus nuostolingos, ir turbinos niekad nebeatsipirks.

Kiek domėjausi, lenkų buvo svarstoma kanalą atnaujinti bent pramoginei bei turistinei laivybai – tai reikalautų mažesnių lėšų šliuzų atstatymui ar užbaigimui, nei atstatyti viską ir užbaigti pagal vokišką pirminį projektą, kurio ir dokumentų vargiai berastum dabar. Tačiau mintis buvo atmesta, nes dabar kanalas iš esmės vestų vis tiek į “niekur“ – Rusijos pusė, turinti savo pusę kanalo, susidomėjimo juo visiškai nerodo.

Dabartinis Kaliningradas, į kurį kanalas ir veda – tikrai nėra užsienio turistų traukos objektu, tad jei ir pro Baltijską nelabai kas yra pageidaujamas įplaukti, tai dar jiems tik to betrūko, kad per jų militarizuotą zoną kas įplaukinėtų laiviūkščiais pro “užpakalines duris“!

Labai baksnoti į rusus pirštais mums irgi neišeina – mūsų turimas Karaliaus Vilhelmo kanalas (jungia Minijos kaimą su Klaipėdos uosto Malkų įlanka lygiagrečiai Kuršmarių pakrantei) irgi jokiai laivybai dabar nenaudojamas (nebent pavieniai entuziastai praplaukia baidarėmis), o jo šiaurinė dalis, net jei iškeldinus čia netoliese įsikūrusius mūsų kariškius su jų poligonu, yra dabar naudojama kaip Klaipėdos miesto vandens rezervuaras “Klaipėdos vandenų“ įmonės, kurie iškart pradėtų verkti, kad reikia kuo greičiau gauti “įsisavinimui“ ES ir LR biudžeto lėšas naujojo rezervuaro rausimui, o ir be “nuobirų“ tas kainuotų daug ir labai daug, o Klaipėdos savivaldybė tiek vardan “kažkokių turistų“ nesukrapštys, kaip ir taupumo šišo pagauta Vyriausybė pinigų pagailės.

Bet jei jau norisi paplaukioti tokiuose kanaluose netoli nuo brangios tėvynės, tai priminsiu, kad lenkai puikiausiai naudoja kanalus, jungiančius tarpusavyje Mozūrų ežerus.

Ir šie kanalai piečiau Gižycko dar laukia mano dėmesio. Kada nors.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Ž. už borto!“

Tęsinys: “Netikėtai atrastas uostas“

Advertisements