“Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos… Ne, geriau mažų nereikia!“ – iš pasakos, kaip vilkas uodegą prišalo.

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Trygort

Turėkite omeny, kad Trygorto uostelis iš tikro – civilizacijos mėgėjams, nors ir atrodo užkampyje ir nuošalyje nuo lankytinų vietų.

Gurkšnodamas arbatą savo pamėgtoje vietoje kokpite (susisupęs į neperpučiamą striukę ir užsimaukšlinęs škiperišką kepurę nuo vėjo), aš netgi galvoju, kad alternatyva čia sustoti vietoje Mamerki piknikavimo (už kurį reiktų vis tiek susimokėti) tikrai nebloga, nors ir buvo iš anksto neplanuota.

Pirma, tai dėl visų civilizacijos malonumų ir karšto vandens bei normalaus tualeto (šiukšlių konteineriai – irgi čia pat). Antra, prieplaukos, kad ir kokios jos bebūtų, yra malonesnės statyti jachtą, nei laukiniai ar pusiau laukiniai krantai. Trečia, ir čia yra užkandinė – galima nevargti kambuze (laivo virtuvėje), o visiems ramiai nuropoti į tą restauracją ir užsisakyti vakarienę su atitinkamu šildančiu gėrimu.

Kam arkliai pievose ar varlės kūdroje, o kam horizonte – ir Trygort.

Pats Trygortas, kiek domėjausi, neturi didelės ir įdomesnės istorijos, kad čia kvaršinčiau pasakojimais galvą, ir tikrai nežinau, ką galėčiau iš viso paporinti. Netgi nežinau, ką reiškia gyvenvietės (o tai tikrai ne miestelis) pavadinimas: gal “trečią vietą“ (nuo vok. drei), gal “bandyk dar kartą pakliūti“ (nuo angl. try), nors, jei rimtai, susideda iš “tryg“ ir “ort“ (vok. “vieta“)…

Ant kalniuko dešiniau nuo Trygorto matosi vienodų kotedžų eilė. Spėju, kad šie yra išnuomojami kaip vasarnamiai, ir jų gyventojai maitinasi čia pat – restauracijoje. O šio kaimo turizmo objekto šeimininkai pasistatė ir lieptelį – iš pradžių savo jachtai, po to – dar ir draugų, po to jau prijungė papildomą pontoną ir čia norimiems svečiams sustoti, jei tokie užklystų, ir švatavimosi vietų čia sukurta geram tuzinui apsistoti. Viskas dar ganėtinai nauja, ir verslo plėtra šia linkme dar neįsibėgėjus – mes juk irgi šią vietą atradome visiškai atsitiktinai.

Deja, trūkumai irgi aiškūs: pirma, tai nuo čia tikrai toli pėsčiomis iki Mamerkų – kokie 5-6 km bus, nes reiks apeiti visą Przystan įlanką. Pernakvoti gal ir gerai – bet vis tiek vėliau teks plaukti ir švartuotis prie Mamerkų, jei norėsite aplankyti bunkerių kompleksą nevaikščiodami, o priplaukdami.

Antra, Trygorte tikrai visiškai nėra ką žiūrėti ir lankyti, net ir su minimaliais lūkesčiais ir reikalavimais istoriniams objektams. Nebent išsinuomoti kokį vandens motociklą palakstymui (prie liepto kažkoks vyras krapštėsi jo viduriuose, čia pat besisukinėjant jo paaugliui sūnui, vilkinčiam gelbėjimo liemene), arba pasidomėti dėl dar kokių kaimiškų pramogų keturračiais palakstyti pievomis ar pan. (tokių norų neturėjom).

Burvaltės ant kranto Trygorto prieplaukoje

Bet matydamas ant kranto apvožtas burvaltes, pagalvojau, kad pramogą galima susikurti pačiam – jei jas išnuomotų, tuomet prie šiltesnio vandens ir lenktyniauti nusiteikusios įgulus galima susiorganizuoti čia sau tokią mini regatą šiais “monotipais“!

Būsite ten – pasidomėkite šios idėjos įgyvendinimu. Nes nemanau, kad čia jas šiaip sau laiko koks nors vaikų buriavimo būrelis ar menamas Trygorto “jachtklubas“.

* * *

18:10 vakarienė laive (“kam sriubytės?“… ir visa ko dar prie jos).

O vietinė gegutė kukuoja kaip apmokėta – varo serijomis nesustodama!

Nutvieksta žaros, pilkoji gervė (ar kas ten bebūtų) praplasnoja virš galvų

Ir čia bocmanė su mechaniku nusprendžia išbandyti atsivežtąją meškerę. Jaukui panaudoti teturi minkštimą nuo batono – bet vis geriau, nei nieko. Nuo laivo čia pat ir įmerkia meškerę (nuotrauka yra, bet “įkalčiai“ nedemonstruojami – gi be leidimo žvejota!).

Vis tik nelabai gerai čia žvejoti – o apie tai dažnai prieplaukose yra ir atitinkamas draudžiantis tą daryti užrašas. Nes jei kabliukas įstrigtų į po vandeniu esantį mooring_ą, tai ten ir liktų, o po to kažkas lyną traukdamas susižeistų į jį ranką. Paaiškinu, kad žvejojimas nuo laivo draudimo žvejoti nuo prieplaukos esmės juk neapeina…

Ot, įkyruolis, ar ne?

Porelė pasislepia krūmuose. Žvejoti, aišku. Bent taip jau sakė.

Tikiu. Kaip netikėsi – gi su meškere ir puse batono nuėjo!

Tačiau už nepilno pusvalandžio pareina. Be nieko. Netgi be meškerės!

Na, galvoju ir tą mintį išsakau balsu – atėmė inspektoriai kaip iš brakonierių?…

Pasirodo, kad mechanikas ją suskleidė ir ramiai susikišo užantin, kad nekristų į akis – kaip koks nemirtingasis kalnietis MacLeod_as savo kardą!

O nieko nepagavo, nes bocmanė, jis sako, nuolat už rankovės pešiojusi, ar jau kimba, juk niekas čia nekimba, gal einam kitur, verčiau metam šitą reikalą, ir pan…

Kita vertus, prie krūmų aš nei su žvake, nei su fotoaparatu nestovėjau – kas ten žino tą jų žvejybą, ir ką ten kas turėjo omeny… Apie tai istorija nutyli.

Beje, jei kas mano, kad galima ramiai čia žvejoti be jokio leidimo, kaip pas mus įpratę, nes “vis tiek niekas nepagaus“, tai pasakysiu, kad, išplaukiant iš Gižycko, prie Antonovo vieno iš iškyšulių matėme vandens inspektorių katerį, priplaukusį prie nuo liepto žvejojusių (ten įsikūrusi poilsiavietė) meškeriotojų. Tad galiu užtikrinti – tikrina leidimus, ir verčiau juos įsigyti iš anksto žvejybos reikmenų parduotuvėje, jei šis užsiėmimas labai mielas ir be jo negalite apsieiti!

Gerbkite įstatymus, piliečiai!

* * *

Supliekusi tradicine tapusią “Uno“ partiją, apie 23:00 įgula eina ilsėtis.

Saulėlydis virš Przystan įlankos Mamry ežere iš Trygorto ir mūsų laivės pusės

O aš prieš tai vogčiomis įsliūkinu į greta stovinčią lapais apkritusiu kokpitu “Boruta“ jachtą ir palieku “linkėjimus nuo Dovydėno“.

Mat vėjas vakarop nerimsta, kaip dabar jau norėtųsi (pamenate “arklių uodegas“ ryte virš Štynorto?), ir palaido groto falo skimbčiojimas į šios stiebą atsiliepia pakaušyje bei garantuoja būsiančią nemigą. Todėl aplinkinių ramaus miego labui derėtų, kaip mokė ne tik buriavimo etiketo žinovas Artūras Dovydėnas paskaitose Kreiserinio buriavimo mokykloje, savo falus (bėgančio laivo takelažo dalis, ne tai, husarai, ne tai!…) pririšti atitemptus škertiku prie vanto (šoninis stiebą laikantysis lynas), kad šie negrotų visiems aplinkiniams per nervus.

Ir nors į kitą jachtą be kvietimo eiti ar lipti nedera (tai tas pats, kas užeiti pas ką nors į “svečius“, kuomet šeimininkų nėra namuose), bet… ne visi gi tas paskaitas lankė, tai dabar va belieka tik tokiu būdu paprotinti apie kitus nepagalvojusį vietinį škiperį.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Netikėtai atrastas uostas“

Tęsinys: “Tarp kūjo ir priekalo“

Reklama