“Svetimo skausmo nebūna“ – traumatologų priežodis

* * *

2010-06-22, antradienis: Trygort

Aš keliuosi bemaž kaip vakar – 7:35.

Nes patys jau nuspėjate, kodėl – bemiegant atrodė, kad patampomą laivą vis nutraukia ir nuneša nuo prieplaukos, tad ant kietos “atsakomybe kimštos“ pagalvės nelabai ir pamiegosi. O ir įgula po truputį dar po gero pusvalandžio per kitą pusvalandį ir visa pakirdo.

– Tas vanduo man galvą visai per naktį išpliaukšėjo! – pareiškia kvartermeisterė.

Jai pritaria, tylomis palinksėjusi galvą, ir kavą gurkšnojanti mūsų šturmanė, kurios gultas irgi buvo priešvėjiniame borte, ir ji nebeįtaria jau jokių ančių-žudikių. Per daug garbės būtų pastarosioms…

Bala nematė to šoninio siūbavimo, kuris bjauresnis už išilginį (o man ir nesvarbu šiuo atveju, nes mano gultas po kokpitu yra skersai DP), bet šitoje plastmasinėje “bačkoje“ kiekvienas bangelės pliaukštelėjimas į bortą tylią naktį atsiliepia dusliu teliūskuojančiu aidu jos viduje, tik retkarčiais nustelbiamo knarkimo (kapitonišką įskaitant). Juk Trygorto prieplauka perpučiama ir perkošiama, o vėjas naktį nurimti nesiteikė.

Ir tikrai, iškišus nosį laukan – jis kaip vakar, nei kiek ne silpnesnis ir tos pačios krypties.

“Ir gerai, – pagalvoju, – nes šįkart bus mums jau palankesnis, nebe į snukį.“

Bepusryčiaujant kyla geniali mintis, sprendžiant problemą, kaip aplankyti Mamerki esančius bunkerius. Mat privačioje Trygorto rančos teritorijoje krapštosi du statybininkai, o šalia jų – stovi ir mikroautobusas. O kas, jei jį gavus ir visiems juo nulėkus?

Tikrovėje tampa aišku, kad neskolins.

Jūs kažkokiems keistiems svetimšaliams, matyt, irgi neskolintumėte net ir už ilgėlesnį litą. Ir ne vien todėl, kad tuoj už kupros sušmėžuotų godi mokesčių Šimonytės šmėkla, kibiais pirštais apraizganti kaklą ir švogždžianti:

“- Sumokėk Pė eS Dė, nes bus…“

Na, jūs patys supratote, kas bus. Skamba panašiai.

Tad yra dar Planas B – kviestis taksi.

Pasiimu bocmanę, kad šis kurkulis nuspręstų, ar ne per brangiai būtų visiems taksi važiuoti. Nueiname derėtis į restauracją.

Klausimai iš pradžių dėl mikroautobuso, o po to taksi – vyresniąją “visos kitos pareigos, įskaitant barmenę“ nustebina. Mat jos nuomone gi galime iki ten ir nuplaukti!

Galime, bet, suprask, tingime. Negi aiškinsi, kad pernakvoti jų mielame plūdriame kiaurauostyje nusprendėme ne iš dyko buvimo ar vedini kažkokių sentimentų šiųjų verslui?

O kėblinti pėsčiomis nuo Trygorto aplink įlanką link Mamerki – virš valandos bus vien į vieną pusę, spėliojame. Prastai miegojus – ūpo nedaug, o ir laiko gaila. Dviračių čia irgi niekas nenuomoja – nesusiprato mūsų atvykimui pasiruošti ir norus iš anksto nuspėti. O gaila.

Ji paslaugiai balsu pamąsto, kad galima iškviesti taksi iš Vengožievo. Gal ir mikroautobusiuką – kad visi tilptume į vieną. Ir gal būtų apie 30-40 zlotų. Į vieną pusę. Bet nėra tikra – reikia skambinti konkrečiai, jei nusprendžiam irgi konkrečiai, panowie.

Maniškis atsivestas kurkulis nusprendžia, kad į abi puses už tiek gal būtų ir nebrangiai net jiems, bet ekskursijai papildomai išmesti dar po 12-15 zlotų nuo galvos nėra linkusi.

Tad persigalvojam, nes, turint transporto priemonę, gal šitos minties važiuoti taksi atsisakysime, kadangi už inkaruotę ten sumokėsime tikrai mažiau, nei važiuodami, o ir dėl taksi iškvietimo papildomo mokesčio negali būti tikras, kokia čia sistema, ir pan.

Na, man tai kas – galim bandyti priplaukti dar kartą, nes kiek čia to kelio tėra vandeniu.

Grįžus, likusi įgula išsirutuliojusį mudviejų sprendimą dėl finansinių ir logistikių aplinkybių visumos vienbalsiai palaiko, ir 11:30 imame ruoštis išplaukimui.

* * *

11:45 pradedam nuplaukinėti, ir šįkart taip gerai, kaip čia švartuotis su “flip-flap“ manevru, nesigauna, mat vėjas guldo prie prieplaukos, o ir variklio čia kol kas dar neįmerksi, nes sudaužytum jį į prieplauką. Galima gal dar išsikelti grotą – gi kursas gaunasi tai halfvindo. Bet kažkaip nusprendžiu, kad taip tik dar greičiau nustums mus į meldus toks padidėjęs buringumas – vairo plunksna pakelta gi į viršų, švertas jokio dreifo čia nelaiko, laivė dreifuoja į šoną ir ima paklusti valdymui tik vos ne pusšimtį metrų įsibėgėjusi. O tų metrų čia į šoną neturime – tik pirmyn.

Geriausia išeitis – nesipriešinti tuščiai ir leisti laivui priglusti šonu, ką jis ir taip nori padaryti (tiksliau – vėjas su juo). Permetinėjam krancus į kairį bortą, atstumdinėjame nuo prieplaukos laivą, kad nesitrankytų, primenu dar kartą citatą iš Artūro Dovydėno bestselerio “Buriavimas“, kad “smūgį geriausiai amortizuoja krancas, o ne koja“. Žodžiu – įprastinė darbinė sumaištis tokiu metu ant prieplaukos.

Ir va čia gali kiek nori aiškinti saugumo technikos taisykles, daryti visokius instruktažus, gali būti patyręs arba nelabai, gali pats tą protu ir po visko suprasti (aišku, ramiai ir iš šalies žiūrėdamas), bet… instinktai dažnai paima viršų virš viso šito “žinau, kad… bet“.

Vienas krancas šitame šurmulyje nusiriša nuo lėjerio ir sprūsta žemyn tarp borto ir prieplaukos. Ir šturmanė jį čiumpa gelbėti. Instinktyviai. Ką, manau, bet kuris jos vietoje padarytų tokiu atveju, jei mintys nukreiptos į tai, kaip geriau padaryti pavestą darbą, o ne kaip nuo jo nusimuilinti.

Jos pirštai pakliūna tarp borto ir prieplaukos…

Gerai, kad banga kaip laivą užmeta, taip ir atmeta. Gerai, kad momentas papuolė, kai jau “atmeta“. Gerai, kad vanduo dar šaltas. Gerai… viskas gerai, kas gerai baigiasi – po dešimties minučių pirštų mirkymo ir šaldymo vandenyje.

Visi darbai ir veiksmai tučtuojau sustoja. Likę fiksuojamės taip, kaip yra.

Žiauriai nemalonu. Keikiu save mintyse, kad nesužiūrėjau. Gal va dar ir todėl ne vienas škiperis linkęs viską daryti pats vienas?…

Netipiškas krancas (Štynorto TIGA Yachts marina)

– Jie tokie kreivi buvo ar tapo? – perklausiu po kiek laiko jau, panašu, beatgaunančią amą šturmanę, rodydamas į jos pirštus, kuriuos kvartermeisteris ketina apdoroti laivo vaistinėlėje rastais “chemikalais“ ir aprišti.

– Buvo, – bando ta šypsotis, – susirūpinčiau, jei būtų išsitiesinę…

Kiek lengviau atsidūstu, nors kartėlis (o kai kam dar ir maudžiantis skausmas) lieka. Gerai, kad niekas nelūžo – tiesiog stiprus sumušimas ir odos nubrozdinimas prispaudus (šneku, kaip rentgenu peršviesdamas, ar ne?).

Po 10 minučių jau užbaigiam neskubėdami ir atsargiai tą pagal planą numatytą savo manevrą ir nuplaukiam nuo nelemtos prieplaukos burzgindami varikliu.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Linkėjimai nuo A. Dovydėno“

Tęsinys: “Kaip įveikti rifus“

Reklama