“Kad ir Pūkuotukas, – galvojo jis [Paršelis]. – Nepasakyčiau, jog turėtų daug Proto, bet niekad jam nieko blogo nenutiks. Daro įvairias kvailystes ir visada išsikapanoja.

– IX skyrius, kuriame Paršelis yra visiškai Apsuptas Vandens.

(Alenas Aleksanderis Milnas “Pūkuotuko pasaulis“. Iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis)

* * *

2010-06-22, antradienis: Mamry ež.

Netrunka pralėkti ir 10 minučių, kai 12:10 – mes jau prie Mozūrų kanalo. Burių pakeliui net nekėlėme, nes tektų čia pat jas vėl nuleisdinėti, tad atburgzti vien varikliu gaunasi daug greičiau.

Dairomės. Padėtis nuo vakar iki dabar nei kiek nepasikeitė mūsų naudai: vietų inkaruotis prie kranto nėra, lyg niekas neskubėtų iš čia išplaukti, nes abejotina, ar, jei kas ir išplaukė, per tą laiką iki vidurdienio į jų vietą kas jau pirma mūsų čia atplaukė.

Bandyti galima lįsti į kanalo žiotis – prie to lieptelio, kur rištis nėra prie kur, bet būtų vis geriau, nei nieko, o jau išlipę ir apsidairytume, ar kur galima persirišti, ar gal laikinai ten ir liktume pastovėti, spėliojam.

Kadangi nežinau dugno, o artėjame prie kranto, tai paprašau iškelti švertą. Nes – ar maža kas?

Apsuku laivę galu link įplaukimo į kanalą. Sustojame vietoje, bandome judėti atbuli. Vėjas ir bangos su mūsų ketinimais nėra susipažinę, todėl sėkmingai neša į šoną. Ko gi ir reikėjo tikėtis, juolab, kad ir švertas pakeltas, tad sustojome su gera atsarga “užsimetimui“.

Mus neša link krūmų vandenyje ir ten jau iš arčiau dabar matomų akmenų juose ir po vandeniu aplink. Bocmanė šūkteli manęs klausdama, ar nuleisti švertą. Trumpam sudvejoju, svarstydamas alternatyvas, kaip teks iš čia kudašių nešti, ir kas geriau padės tą padaryti trumpiausiu ir tiesiausiu keliu…

– Ne!!! – staiga nusprendžiu po pakartoto klausimo ir kažkokios vidinės nuojautos genamas iškart dar atlaisvinu vairo plunksną nuleistoje padėtyje palaikančią virvelę.

Dar-dar-dar pasišokinėdama vairo plunksna ima straksėti per po mumis netikėtai atrastus povandeninius akmenis, virš kurių dabar ir atsidūrėme. Užšokome ant povandeninio molo, jei taip galima pavadinti, kuris tįsta nuo kanalo žiočių kairiojo (pietinio) kranto gilyn, ir niekaip nėra pažymėtas, bet iš viršaus virš jo – dabar jau gerai matomas!

Tučtuojau variklio apsukas padidinu maksimaliai, kad įgautume pagreitį ir mus išstumtų į gylį tolyn nuo kranto. Tačiau jau po kelių sekundžių jį taip pat staiga išjungiu, stebėdamas praslenkantį dugną, vos tik variklio staigtas jau irgi pagrasina pastraksėti akmenimis, ir patraukiu į save užversdamas ir taip variklį išraudamas lauk, o po to iškart išlupu, kad nenulaužtume, dar ir atlaisvintąją anksčiau vairo plunksną.

Aleliuja! – nesikeikiant.

Tyla. Visuotinė aplink tyla.

Amo netekę kormoranai krinta akmeniu iš dangaus ir užspringsta vandeniu. Antys be aido kosčioja tolumoje melduose. O kažkur toli toli gimtojoje tėviškėlėje “Buriavimo“ autoriui nervingai kyla noras užsirūkyti, “Ventos“ škiperiui panyžta kairė ausis, o Docentas užsimeta ant kojos 25kg blyną nuo štangos ir ima žagsėti, mąstydamas, kokiu čia ugniniu vandeniu derėtų su netikėtai kilusiu reiškiniu kovoti, kai visi jie trys kas sau unisonu mąsto apie šių psichosomatinių procesų gilumines priežastis, tikėtina, tą epochos einamąjį momentą vis tik neprisimindami vieno nepažangiojo iš savo turėtų mokinių…

Kas buvo ant kranto ir stebėjo – vieningai prarado žadą. Bet jie kalbos dovaną buvo praradę iki tol, nes galėjo gi draugiškai pasignalizuoti mums iš anksto, chaotiškai bėginėdami pažliugusiu krantu, mostaguodami kaip pamišę rankomis, pasiutusiai šokinėdami į viršų ir visaip lenkiškai nepoetiškai rėkalodami? Na, ar bent jau iškeldami signalinę vėliavą Uniform. Ar ne?

Ech, belieka atsidusti – vis dar trūksta visuotinio solidarumo ir altruistiškos savitarpio pagalbos polėkio žmonių širdyse!

Nuščiuvusi ir mūsų įgula, kuriai prieš akis prabėgo visas dar trumpai jų nugyventas gyvenimas ir šmėkštelėjo panikuojančios mintys galvose: “aš dar toks per jaunas…“ ir “…per graži mirti taip anksti!“…

Bet tyla – gera byla, ir tik vanduo įkyriai teliūskuoja į bortus mus nešdamas šalin nuo nelemtos vietos.

Po minutės jau susimerkiam atgal viską, ką buvom išsikėlę, ir nusileidžiam švertą. Ant jokios seklumos neužšokom, nieko nesulaužėm, visi sveiki (Trygortas nesiskaito!), visiškai gyvi, nuostolių, išskyrus škiperio reputaciją, jokių nepatirta.

Netgi galima bandyti padaryti dar vieną užėjimą… tik, klausimas, kur?

Sustoti vietos tai neatsirado staiga, o inkaro neišmesi čia vidury, nes nėra jokios valtelės, kuria iki kranto nusigautume. Kažkaip su ilgesiu prisiminiau paliktą savo pripučiamą keturvietę garaže… Bet vietos bagaže jai ir taip nebūtų atsiradę, kiek pamenu Tetrio dėliojimus ir perdėliojimus su krepšiais ir ryšuliais prieš išvažiuojant iš kiemo.

Do dupy!

Mamry ežero tyrai (o kur tas Force 3 vėjas???)

Mamerkus aplankysime kita proga – vienbalsiai nusprendžiam. Gal šeštadienį netgi?…

Tad plaukiam skersai (ar išilgai, jei jau ežeras labiau nutįsęs W-E kryptimi?) Mamry ežero link Šwięcajty, vykdydami toliau savo numatytą planą, kuris ne be kikentojo aukštybėse valios vėl kažkaip pasikoregavo.

* * *

Jau 12:30, ir mes ta proga, kad nukreipėme laivą tolimesniam plaukimui, išsikeliam surifuotą grotą, prieš tai stoję nosimi į vėją, o po to atkritę. Dėl to melduosi ima žagsėti jau ir varlės, kranto stebėtojai vieningai čiumpasi už paširdžių, o jų širdies draugės ieško valerijono, vieningai pagalvoję, kad tuoj čia mes padarysime antrą, ne mažiau įspūdingą užėjimą, tik šįkart – grūsimės jau tiesiai pas juos. Palūndra!!!

Nesulauksit!

O mus dabar tolyn gena kartais iki 4 balų vėjas, bet daugmaž halfvindas (retkarčiais netgi bakštagas). Daug palankesnis, todėl greitai kyla visų ūpas, nes taip buriuoti juk daug smagiau.

Mamry ežeras – štai ir Force 3 vėjas jame

– Kam sriubytės?… – mechaniko suviliojantis ir visas vėl nuviliojantis klausimas neužtrunka būti įgarsintu.

– O kam stakseliuko?! – nespėju aš mainais įgarsinti savo pageidavimo, kai vėl lieku murksoti prie rumpelio. “ @#$%&!“

Pakeliui link Šwięcajty – bocmanė ant bako akylai stebi horizontą.

Nors man neprailgo.

Ir štai jau kertame pagrindinį Mamry farvaterį, jungiantį Vengoževą su Gižycku, ir dairomės farvaterio atsišakojimo bujos, kuri nukreipia kitu farvateriu į Švenčionėlių (hm…) ežerą.

Kad ją rastume, teko šiek tiek nukristi link pietų, arčiau Kirsajty ežero įplaukimo, mat tiesiai plaukti, perkirtus farvaterį, pavojinga – ten ir šen kyšo juodai-geltoni kardinaliniai navigacijos ženklai, žymintys povandeninius akmenis. Ir, matomai, rimtesnius, nei visai neseniai čia smagiai praliuoksėjoms prie Mamerkų laivės dugnu jų net nepaliesdami, susirinkę visas savo laivės “kojas“ į rankas.

Ir kaip teisingai pasakė prof. Juozas Ruževičius: “jūreiviai su rifais nesiginčina – jie juos apiplaukia!“ – tad ir mes nesiginčysime su navigacijos saugumu besirūpinančiais vietiniais specialistais.

Nors matau, kad antai viena jachta varo ne farvateriu, o arčiau priešingo kranto, kur mažiau, beje, ją dar ir užpučia. Bet arba jie durni drąsūs, nes nematė žemėlapyje juodais aštriais trikampiukais prisėtų kliūčių, arba jie vietiniai locmanai, todėl tikslesnį žemėlapį turi savo galvoje, nei mes rankose, nes gražiai tarp kranto ir povandeninių kliūčių pralenda.

Įplaukimas į Sklodowo prieplauką Bodma įlankoje (pakeliui link Šwięcajty)

Surandam farvaterio atsišakojimą, ir jau juo neužilgo įplaukiam į sąsmauką, kuri jungia Mamry ir Švencajty ežerus, palikdami iš dešinės mums Bodma įlankoje įsikūrusią Sklodowo prieplauką – tikėtina, kita proga visai neprastą prieglobstį nakčiai, kur, pagal turimą žemėlapį, netgi yra įsikūrusi gelbėtojų tarnyba.

Ir atrodo, kad kažkas staiga išjungė vėją! Čia taip ramu…

Įplaukimas į Šwięcajty ežerą – nuo Bodma įlankos pusės Mamry ežere

Nenuostabu – gi šiaurinis krantas yra apaugęs medžiais ant skardžio, tad mus visiškai užstoja nuo vėjo. O giliau įlindus sąsmaukoje vanduo – tiesiog veidrodinis! Laivas dar iriasi pirmyn tik dėka anksčiau įgytos inercijos. Burė bejėgiškai subliūkšta.

– Junk variklį! – neapsikenčia neapibrėžto plūdrumo apimtos būsenos kvartermeisterė, ant bako nuėjusi stebėti farvaterio gylių.

Bet taip ramu ir gera – visiška tyka! Kam dar tas variklis? Gera proga atsipūsti – štilinis plaukimas: dvelksmas – ir tingiai perhalsuoja groto gikas į kitą pusę. Ranka neskubėdamas lygiai taip pat atmeti giką atgal. Kažką burė pasigauna, bet tai ne vėjas, o gal kokio žvejo atodūsis iš meldų?…

Beje, čia inkaruotis jachtoms neleistina – dėl siaurumo ir su tuo susijusių galinčių kitiems kilti navigacinių sunkumų. Bet… jei žmogų reikalas prispyrė ir jis niekam netrukdo, kuo pats yra visiškai įsitikinęs, tai ką dabar? Antai pas mus irgi “nieko tokio“ įsijungti avarinio sustojimo signalus automobilyje, sustojus draudžiamoje vietoje, jei esi tikras, kad gi niekam netrukdai, sustojai tik trumpam, o aplink prikibti galinčio policininko nesimato!

Vis tik šiaip ne taip prasiteliūkavus pro miegančių bebrų faziendą dešiniame (pietiniame) krante, variklį esu galop priverstas nuleisti ir užvesti, net jei jų ramiąją siestą ir išbaidytume – užstrigome jau visiškai, o iki išplaukimo dar geras gabaliukas kelio, tai negi plūduriuosi čia?

Įplaukimas į Šwięcajty ežerą iš sąsmaukos – vėjas grįžta

Ir 14:00 jau įplaukiam į Švencajty ežerą. Vėjas čia – 3 balai, bent jau kol kas taip atrodo, kad kokiu balu mažiau, nei buvo platesniame Mamry.

* * *

Arba Pelėda. Pelėda, aišku, taip pat neturi daug Proto, bet užtat yra Mokyta. Žinotų, ką veikti, jeigu ją apsuptų Vanduo. Arba, pavyzdžiui, Triušis. Tas iš knygų nesimokė, bet vis tiek visada ką nors Išmintingo sugalvoja. Arba Kenga. Kenga nėra Išmintinga, to apie ją nepasakysi, tačiau bėdon patekus, taip rūpintųsi savo Riuku, kad iš karto daug negalvodama padarytų, kas reikia. Arba kad ir Nulėpausis. Jis visada toks nelaimingas, jog net neatkreiptų į potvynį dėmesio. Bet įdomu, ką padarytų Jonukas?“

– ten pat (žr. aukščiau)

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Tarp kūjo ir priekalo“

Tęsinys: “Ramusis užutėkis Šventežeryje“

Reklama