“Kur pradingo teletabiai?“ – Mechaninis Balsas iš periskopinio vamzdžio anglų detektyviniame serijale “Teletubbies

* * *

2010-06-22, antradienis: Šwięcajty ež.

Įplaukiam per Kal sąsmauką, gavusią tokį pavadinimą dėl netoliese esančios gyvenvietės tokiu “kališku“ pavadinimu, į sudedamąją Mamry ežero dalį, kurio sunkiai ištariamą kaip atskiro ežero pavadinimą mūsų ausiai mieliau iškraipyti į Šventežerį, Švenčionėlių arba Švenčioniškąjį, ir čia netgi lenkai, Juzefo Pilsudskio gerbėjai, labai nepyktų, nes šis jų maršalas kaip tik nuo anų vietų Lietuvoje kilęs.

Nors kai kurie lenkiški šaltiniai vis tik teigia, kad ežero pavadinimas ne tiek su šventėmis ar šventumu sietinas, kaip kad mūsuose netoli Klaipėdos prie Kuršmarių esanti panašiai skambanti ir, matomai, giminingų genčių įkurta gyvenvietė Svencelė (svents cels – šventas kelias, arba kelias, vedęs į Šventkalnį), kiek… su atspalviu, gruntu ar moliu, kuris panašiai vadinamas, neva, buvo senoje prūsų kalboje, ir taip išsaugotas hidronimas per vokiečius Schwenzait-See iki dabartinio lenkiškojo pavadinimo, turinčio homonimą šių kalboje, išliko nuo 1949-ųjų kaip Święcajty, tad pokarinės šio Rytprūsių krašto visuotinės toponimų ir hidronimų “atkeitimo“ bei pervadinimo mados nepaveiktas.

Šwięcajty ežeras – vėjo netrūksta (žr. bujos posvyrį), bet vanduo lygesnis

Vis tik, kad labai plytinėmis ar puodžiais garsėtų apylinkės, aš nepastebėjau, ir peržiūrėtuose šaltiniuose man į akis ši jo istorinė misija irgi nekrito. Juolab, kad ir senąja prūsų kalba “molis“ yra “laydis“, tad nežinau, kaip ten tiems lenkams dėl to, neva, molio, gipso, kalkių ir kitų statybinių ar gruntavimo medžiagų būta.

Bet už tai radau minint daug šviežesnę ir dokumentais patvirtinamą istoriją, kad šis ežeras buvo pasirinktas tarpukariu rengti ledrogių čempionatus, tame tarpe ir Europos (1935-ieji), mat jo ledas būna itin lygus, lyginant su kitais Mozūrų ežerais. Turbūt, tie patys veiksniai įtakoja, kad čia bangos irgi ramesnės, lygesnės, jų tiek neįpučia vėjas, kurio gi nepritrūksta, tad ir plaukimas “skystu ledrogių taku“ vasarą atrodo daug sklandesnis.

Šįkart nesame iš anksto apsisprendę, kur derėtų forštevenį sukti. Lyg ir mums prieš akis papėdėje ant kalniuko styrančiam vandentiekio bokštui matosi kelios prieplaukos, matyt, sietinos greičiau su “žvejų kolonija“ (lenk. Kolonia Rybacka – gyvenvietė 63-aje plente tarp Ogonki ir Węgorzewo). Bet ir iš toli spoksant akivaizdu, kad jos ganėtinai atviros, ir antrą naktį iš eilės nesinori, kad vanduo makaulę “išpliaukšėtų“.

Priešaky – “Róża Wiatrów“ prieplauka, o kairėje – sala Kocia, už kurios yra Kal įlanka

Gal tuomet plaukti per visą ežerą iki pačių Ogonki? O kas žino, ką ten “ugnelėse“ (iš rus., nes lenkiškai tai reiškia “uodegą“) rasime, nors ir skambėtų pavadinimas taip šiltai kviečiančiai?

Žemėlapis praneša apie ten esančias net dvejas prieplaukas, o šalia vienos – nurodo esant ir baseiną! Kadangi ežere maudytis dar per šalta, tai toks pasiūlymas viliojantis, tik… baseinas bus irgi atviro tipo, o vandens ten tikrai niekas nepašildys, reikia spėti, nes ir Gižycko COS yra baseinas toks pats – atviras. Kuriame šiuo metu nesimaudoma, o, kiek pamenu, tuomet mums būnant ten kažkoks alkanišius su meškere laimę jame bandė, iš šalies jo kantrias pastangas stebint pašaipiai dviems žuvies jau priputusiems kormoranams.

Kitas svarstytinas variantas, kurį šnabžda žemėlapis, yra iškart už Kocia (lenk. Katės) salos mums kaip tik kairiau – Zatoka Kalska, arba kiek tolėliau už nedidelio iškyšulio dar zatoka Paluszek, kurios kol kas nesimato. Bet įlanka (lenk. zatoka) – visada skamba gerai, kaip laukiamos užuovėjos sinonimas!

Tad ten ir nukreipiam savo kursą, juolab, kad neteks dar iki prieglobsčio mums viso ežero kirsti, ir, jei nerastume nuplaukę nieko guodžiančio aname krante, tai grįžti atgal vėl, kur jau dabar gi esame.

Iš dviejų įlankų mes pasirenkam nedidelį užutėkį už iškyšulio, esantį Paluszek įlankoje, kurioje yra ne tik pažymėtos dvi prieplaukos viena priešais kitą (o tai reiškia, kad turėsime pasirinkimą!), bet ir iškart išsirenkame pradžiai tą, kurioje žemėlapis netgi prisėjęs simbolių, rodančių čia esant net ne šiaip prieplauką, o dar ir slipą, elingą ir netgi galimą laivių remontą (burių meistro nereikia, aišku, bet pats serviso buvimas nuteikia optimistiškai)!

Gi prieš mus savo galingu kateriu dūksta vietiniai gelbėtojai, atidirbinėjantys procedūrą “žmogus už borto“.

Gelbėtojų iš WOPR kateris

Aš gi ne veltui sakau, kad treniravimasis ištraukinėti “skenduolį“ – yra visai smagus ir linksmas užsiėmimas visai įgulai! O įgūdžiai tikrai pravers, jei netyčia tektų tikrai ką nors iš už borto išgriebti. Šią pramogą vertėtų įtraukti į plaukimo planą, kaip ir privalomą pradinį instruktažą apie saugų elgesį laive, nes vienas dalykas keliskart išgirsti, praleidžiant įeiti pro vieną ausį ir išbarstant per kitą, o va visiškai kitas – pačiam praktiškai rankeles prie proceso pridėti.

Gelbėtojų stotis, kaip vėliau įsitikinsim, yra įsikūrusi pakrantėje gana netoli minėtojo bokšto, puikiai tarnaujančio orientyru visam ežerui, nors žemėlapis ir teigia, kad gelbėtojai yra visiškai kitoje vietoje – zatoka Kalska, kaip tik už sąsmaukos. O čia prieš mus dabar, panašu, vyksta WOPR naujokų apmokymas.

Iš tikro, puikus jiems oras treniruotis, beje: nelyja ir vis išlenda saulutė, o vėjo yra sočiai – juk štilio metu išsiversti per bortą reikia gerai pasistengti arba būti gerai ugninio vandens įmaukus, kad kojos pintųsi ne vien tarp falų (ar falas tarp kojų…) ir palaidų šotų.

Paluszek įlanka Šwięcajty ežere

* * *

Apiplaukiam iškyšulį, įplaukdami į įlanką, vadinamą zatoka Paluszek (iš lenk. “pirštelio“ – matyt, pagal styrantį bokštą, tarsi vidurinį pirštą?), ir artėjam prie jau dabar mums matomos tikrai nemažos prieplaukos čia esančiame užutėkyje, džiuginančios akį ir savo įrengimu. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad ši vieta vadinasi iš tikro Zatoka Kal, kas ganėtinai klaidina, nes įdomu, kaip tuomet turėtų vadintis “kališkoje“ įlankoje (lenk. zatoka Kalska) esanti prieplauka?

Čia tikrai ne tik užutėkis, bet ir užuovėja, kuri irgi nuteikia maloniai – išskyrus kartais tik praeinančius neaišku iš kur atklystančius šuorus, kurie verčia kaskart suklusti, mat kuo lėčiau plaukiame, tuo prasčiau laivė valdosi, o vožtis nupūstam į kokius nors kapitališkai čia padarytus ir iš vandens styrančius švartavimosi betoninius stulpelius ūpo šiandien niekas neturi.

Klausimas tik – kur sustoti, ir kur tos svečių vietos??? Prieplaukoje – nei gyvos dvasios, o nurodančių užrašų – ne ką daugiau!

Nusprendžiame pasikuklinti ir į patį vidurį nelįsti, todėl akimis susirandame vietelę dešiniau, netoli meldų, nuošalyje. Apsisukam ir stojam galu.

Atrodo, tarsi mūsų krancus vakar nugvelbė ilgapirščiai, mes išsikabinome butaforiją iš papje-mašė, ir dabar dėl to stengiamės priplaukti taip atsargiai, lyg kuvaldometru bandytume išgauti la-bemol iš nenoriai ir brangiai už didelį užstatą mums paskolinto Ming dinastijos laikų kiniško porceliano naktipuodžio. Bet taip tykiai tykiai ir prisišvartuojam apie 15:00.

Ir aš čia skaitau prisegtą užrašą ant prieplaukos grindlenčių man po kojomis: “stovėjimo vieta Nr. kažkoks – rezidentams!“.

Ačiū, kad parašėte! Jis kaip tik matosi, tik gaila, kad jau išlipus!…

Laikinai liekame čia, o aš einu per visą prieplauką ieškoti uosto šeimininko, lenkų vadinamo bocmanu, o ne angliška maniera harbormasteriu. Gal taip jie vadina todėl, kad lenkiškai bocmanas užrašomas ne “c“, o “s“ – kaip bosman, o tai skamba artimiau “žmogui, kuris yra didelis visko bosas, viršininkas“?

Jo namelis užrakintas.

Kad tai jo kontora prieplaukoje net ir be lentelės “Bosmanat“ aišku, ką rodo išblukęs tarptautinių signalinių vėliavų plakatas ant stiklo ir marinistinė simbolika interjero papuošimuose. Yra netgi laidinis telefonas, kontrastuojantis su ganėtinai šviežios statybos aplinka – ne mygtukinis, o su sukamu numerių disku! Neabejoju, kad veikia – antraip, kam tas laidas būtų prijungtas?…

Ant artimiausio vasarnamio, o jų čia visa eilė toliau ant kalniuko, kabo užrašas, kad “stovėjimas mokamas, o vietas nustato bocmanas“. Labai dėl to, ir ypač antrosios skelbimo dalies, mintyse necenzūriškai džiaugiuosi, nes mano slampinėjimo tikslas sutampa su bendra čia skelbiama uosto politika. Bet dar labiau apsidžiaugčiau, kad tas nustatinėtojas iš kur nors išlįstų!

Ahoy, Tinki-vinki!

Pasilipu išoriniais laiptais iki antrojo aukšto: durys užrakintos, viduje vėlgi – nieko krutančio ar drybsančio pro stiklą nesimato, neskaitant nepaklotos lovos, patogiai iš jos stebėti pastatyto nieko nerodančio televizoriaus ir dar kai kurių detalių, subrandinančių mintį, kad šio butuko gyventojas menkai nutuokia apie feng shui, ir čia akivaizdžiai trūksta jaukumo, sukuriamo tik rūpestingų moteriškų rankų.

Zatoka Kal uostelis – vaizdas į užutėkį, esantį zatoka Paluszek

Rėplioju per visą teritoriją dabar jau link kalniuko. Nuo jo prasideda ir link marinos akvatorijos vedantis slipas, kurio kiekvienas betoninis blokas turi datos žymą, rodančią, kokiu progresu kada tiksliai kurią dieną kuris buvo čia įmūrytas. Ir, sprendžiant pagal darbų tempus, socializmas čia buvo brandus ne mažiau už Sovdepijoje tvyrojusį sąstingį, ką patvirtina ir kylant aukštyn senėjančios nesikartojančios datos. Kiek pasigendu nuoseklumo – kinta ne tik rašysena, bet ir mėnesio formatas.

O mano kėblinimo tikslas – ant kalniuko esantys kažkokie garažai (paaiškėja užkulniavus, kad tai elingai!), traktorius ir… valio – jachta ant priekabos! Be abejo, randu čia ir besiknebinėjantį prie jos bocmaną dryžuota jūrinuke.

Pasilabinam. Į jo akyse atsispindėjusį klausimą, iš kur aš čia nukritau ant jo vargšės galvos tokią ramią ir neskubrią dieną, nusprendžiu balsiai neatsakyti, apsiribodamas tik mandagia nebylia šypsena. Sakoma, kad nuo šypsenos visiems tampa šviesiau, danguje prabunda vaivorykštė, o žiogelis ima čirpinti smuikelę – jei ta šypsena nėra kreiva, aišku, todėl pasirūpinu, kad abu lūpų kampukai pakiltų vienodai.

Pakeliui link prieplaukos jis garsiai dūsaudamas apgailestauja, kad mano solidarus su juo tingulys perstatyti jachtą iš laisvos vietos – per menka priežastis užimti tik vietiniams administracijos čia išskirtą vietą (net jei aš iš toli matau, kaip mano įgula visai įsitaisė kaip katinai ant saulutės ir niekur kitur trauktis nenusiteikę, juolab, kad nesu tikras, ar ta vieta iš viso tikrai ilgam išnuomota kažkam). Aš savo ruožtu įgarsinu, kad jį visiškai suprantu ir neketinu sukelti jam galimo ne tik galvos sopulio, bet ir psichosomatinio skausmo sėdimojoje kūno dalyje – teparodo tik, kur galiu perstatyti laivę nakčiai.

Taip abu apsikeitę supratingumu bei persismelkę abipusia simpatija vienas kitam, pasiekiam jo kontoros namuką prieplaukoje, kur aš ir atsiskaitau pagal tarifus: 10 zl. už jachtą, po 2 zl. už žmogų – į tai įeina WC ir prausykla lauke prie jų, bet… su karštu vandeniu! Už dušus mokėti atskirai – antai ten pat tas dušinės namelis. Jei norime papietauti, poilsiavietės (o čia ši vieta tokia būtent ir yra) valgykla ruošia kompleksinius pietus ir kitokius pavalgymus, tad bereiktų tik iš anksto perspėti virtuvę dėl meniu pageidavimų.

Plikas marinos flagštokas ir kol kas tušti vasarnamiai (ant kalniuko)

Vis tik ši svetinga vieta dar nelabai šurmuliuoja gyvybe, o tikrais “klasikiniais“ (!) inkarais (taip vadinamais “žvejų“, kurie nuo “admiraliteto“ skiriasi skersiniu – ne iš medžio, o metaliniu) iš šonų saugomas man labai patinkantis marinistinis flagštokas su zalingais ir gafeliu visiškai nepapuoštas ne tik kad jokiais vimpelais ar vėlukais, bet nematau čia plevėsuojant netgi valstybinės bandera bialo-czerwona, tad naivu būtų tikėtis, kad iškeltų kas ir Trispalvę, juolab, kad ne su nuosava atplaukėm, tai tokios garbės ir taip nenusipelnom.

Gal dar ir ne sezonas lenkams, nes visi namukai, matosi, tušti, o ir po mūsų vėliau atplaukė jachtų tiek, kad vienos rankos pirštų skaičiavimui būtų gal ir per daug.

Vis tik pasakysiu, kad, nepaisant gražiai įsisavintų rekonstrukcijai ES pinigų į vietinio turizmo infrastruktūrą bei regionų plėtrą (ir kam dar ten duoda ne vien pas mus?), vieta turi tikrai nemažą poilsinį potencialą: jachtų prieplauka su slipu (rezidentams ir svečiams), jachtų saugojimas žiemą, vasarnamiai, atskiras “medžiotojų“ namelis su židiniu, dideliu stalu ir vieta kepti mėsai, atviros “šašlykinės“ lauke, amfiteatras (saviveiklai?), restoranas (nosies ten neįkišom vis tik), ir dar čia nuomoja visą BBQ įrangą ir įrankius, kaip matytame skelbime su kainoraščiu teigiama, tad – ko dar daugiau reik?!

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Kaip įveikti rifus“

Tęsinys: “Piratai uoste“

Reklama