Snukiaknygė, nors ir tuštybės mugė, bet, žiūriu, kartais pradžiugina. Tad kol kas atitrūkime nuo pasakojimo apie buriavimo Mozūruose ypatumus ir mūsų grupės šiemet juose patirtus nuotykius, nes radau neblogą nuorodą apie Šventosios uostą ir su juo susijusias peripetijas einamuoju momentu.

Bet negaliu pradėti savo nuomonės išdėstymo, pirmiau nepaporinęs vieno labai straipsniui tinkančio sovietmečio anekdoto.

Kas jau seniai pamiršo kontekstą ar jo nežinojo, tai priminsiu, kad pagrindiniu ir LTSR sostinę Vilnių reprezentuojančiu viešbučiu turėjo tapti “dangoraižis“ (pagal to meto mastelius ir standartus) “Lietuva“ (šiuo metu – ”Radisson Blu Lietuva“), kurio statyba užsitęsė dešimtmečiui, o tai, kas trukdavo daugiau nei dvi “piatilietkas“ (penkmečius), būdavo žmonių taikliai pakrikštijama kaip “amžiaus statyba“. Jaunimui gi, kuris, ačiūdiev, nepatyrė ir nežino, pasakysiu, kad KGB – tai buvo sovietinė saugumo organizacija, liūdnai pagarsėjusi dėl savo politinio skyriaus ir kitaminčių persekiojimo, kurį ji grindė “kontržvalgyba“ bei “kenkėjiškų elementų visuomenėje“ išaiškinimu bei naikinimu.

Taigi:

Veda vilnietis gidas užsieniečių ekskursiją ir į klausimą, kokia čia dar tokia apmirusi didelio “gargaro“ statyba, atsainiai atšauna, kad, ai, suprask, eilinė amžiaus statyba – stato ir niekaip nepastato viešbučio jums, gerbiamieji sostinės svečiai.

Kadangi KGB turėdavo savo informatorius visuose panašiuose renginiuose ar susibūrimuose, tai tarp užsieniečių buvo ir persirengęs KGB karininkas. Aišku, kad iki vakaro neužtruko, kaip gidą išsikvietė į “saugumą ant kilimėlio“ (čia tas pastatas, kur dabar, ironiška, yra Aukščiausiasis ir Apeliacinis teismai).

Ir protina ten “kagėbėšnykas“ jį, kad kaip gi čia taip, brangus drauge, yra dergiama sovietinė valstybė ir socializmo iškovojimai? Darykite išvadas, pilieti, arba “žinote, kas bus“. Žodžiu, jei ne Sibiras, tai vis tiek nieko gero.

Kitądien po pokalbio gidas ir vėl veda ekskursiją ir stengiasi nepastebėti šių nelemtų statybų, objektą visiškai ignoruodamas. Aišku, atsiranda būtinai kažkoks smalsuolis, kuris parodo pirštu ir paklausia, o kas gi čia taip statoma?…

– O! – labai nustemba gidas. – Ir kaip jis čia atsirado? Vakar dar nebuvo!…

* * *

Beskaitant tą Vidmanto Matučio straipsnį “Nesąmonių Šventojoje nedarys“, o kartu siūlau persiskaityti ir žemiau nurodytus susijusius, nors šiame ir taip pagrindinės mintys atkartojamos, negalėjau neprisiminti šio anekdoto aukščiau.

Na, tikrai: perėmėm viską nuosavybėn, parengėm planus, atvažiuojam su jais ir kokia nors gerbiama komisija į “objektą“, kad pažiūrėti “natūroje“, kaip čia viskas atrodys – tik pyst!, iš kažkur daugiabučiai vidury uosto išdygo!…

Kas įdomiausia, man taip ir lieka neaišku, kaip ir kokiu būdu buvo perimti sklypai pačios Šventosios uosto administracijos?

Juolab, kad Civilinis kodeksas aiškiai sako, kad jei jau yra žemės nuosavybė, tai jos nuosavybė yra su priklausiniais. Dėl šitos CK nuostatos spaudoje anksčiau prašurmuliavo bent trys skirtingos istorijos, kurias galima vertinti kaip pokštus arba skandalus – nelygu suvokimui ir požiūriui į jas. Bet teisiškai viskas rėmėsi nuosavybės nuostata “žemė su priklausiniais“, net jei logiška ir visiškai CK nuostatas atitinkanti baigtis kai kurių iki šiol netenkina, ir jiems atrodo, kad teisingumo Lietuvoje nėra, o teisininkų klanai galutiniai susikompromitavo, ir “ar dėl tokios Lietuvos kovojome?“.

Vienoje istorijoje žemę atgavęs savininkas iškirto nuo sovietmečio ten puoselėtą sovhozo (tarybinio ūkio – valstybinis žemės ūkio kooperatyvas) sodą. Verkė iškirstų medelių ne vien tie, kuriems gyvenimo prasmės programa yra “pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti vaiką“, bet ir aplinkiniai sodo gyventojai, kurie įpratę buvo obuolius iš ten neštis maišais, nes “vis tiek gi niekieno“.

Savininkas, aišku, beširdis, nes šio dvasinio ir su disidentizmu kai kurių sietino polinkio tįsti viską, kas blogai guli, ir tai laikyti “mokėjimu suktis gyvenime“, nesuprato ir laikė paprasčiausiu vagiliavimu. Kuo iš esmės tai ir yra. Ir jis gal paskaičiavo, kad pernuomoti žemės paskirties žemę bus taip pat paprasčiau, nei joje esantį sodą, greitai pavirsiantį šabakštynu.

Antra istorija, kaip man, tikrai juokingesnė: atėjo Trakų, kiek pamenu, kuopos savanoriai ir susprogdino namuką granatsvaidžiu, gautu iš kažkokios to meto eilinės karinės labdaros. Na, juk reikia kareivukams kažkaip treniruotis?…

Kilus skandalui, “bombardyrų“ vadas pasiteisino, kad savininkas pats jų paprašė (matyt, visai neseniai išvakarėse laistant sandorį, ar šiaip jiedviem šiltai bendraujant prie ugninio vandens buteliukų) nugriauti menkavertį pastatą, kurio jam visai nereikia – jam reikia gi sklypo, kur kitą namą jis, greičiausiai, pasistatys geresnį ir pagal savo skonį ir supratimą.

Kareiviai gi, jis manė, “vis tiek nieko doro neveikia, o jų pastangos nieko nekainuoja, nes kam ta kariuomenė iš viso reikalinga, jei nuo nieko apginti negalės“, ir kai tokia geneali mintis kilų jų vadui, kad galima apiforminti kaip “mažosios artilerijos pratybas“ – tai sukirto abu rankomis, ir rezultate liko labai abu patenkinti. Iki plunksnagraužiai pradėjo lieti šventą pyktį, kad “militaristai“ griauna civilių namus…

Nepatenkintu, ir iškėlusiu šį skandalą, vis tik liko sklypą pardavęs buvęs savininkas, kuris pardavė “su viskuo“ (pagal įstatymą – nors jis paskui teisinosi, kad norėjo tik sklypą parduoti), bet, panašu, tikėjosi pats patyliukais namuką nusikelti arba nusigriauti ir išsivežti visą medieną, o tamkart gi “niekam pastatai netrukdė, negi gaila, kad stovi?“. O va neišdegė… Tiksliau, išdegė, bet kita prasme. Ačiū savanoriškoms krašto apsaugos pajėgoms!

Trečią istoriją volioti jaučia pareigą ir pasitenkinimą kiekvienas budulis ar purvasklaidos atstovas, kuris nekenčia prof. Vytauto Landsbergio. A, taigi “tvartuko istorija“! Kas jos nežino?!

O tai, kad jis atgavo teisėtai kaip teisėtas paveldėtojas nacionalizuotą turtą, tai galima, aišku, neimti domėn. Atgavo visą sklypą su buvusiais pastatais ir kitais priklausiniais. Išskyrus vienu – sandėliuku. Teisėja nusprendė, kad CK straipsnis apie “žemę su priklausiniais“ būtent šio ieškovo atveju negalioja – grąžino be vieno priklausinio. Kai jos paklausė, ar ji suvokia, kad šis sprendimas prieštarauja ne tik sveikam protui, bet ir Civiliniam kodeksui, toji atšovė, kad galite apskųsti ir prisiteisti, jei manote, kad esu neteisi.

Galėjo iškart atšauti, kad “nekenčiu Landzbergiaus – jis dėl visko kaltas!“, ir tai būtų sąžiningiau iš jos pusės.

Profesorius pasakė, kad pasiruošęs sumokėti kompensaciją už tą statinį, jei to reikia jo statytojams (aš taip ir matau, kaip jis yra įteisintas kadastre ir turi visus iš anksto gautus leidimus – šiukštu, tai nebuvo neteisėta ir savavališka statyba, ar ne?). Gali ir padovanoti – teisiškai gi sandėliukas dabar “kabo“ ore. Nors tiksliau – jo savininkai turėtų mokėti nuomos mokestį sklypo savininkui arba nusikelti tučtuojau, jei jau toks teismo sprendimas yra teisingas ir būtų toliau neginčijamas.

Bet užuot taisęs klaidas, teismas šios teisėjos asmenyje sukėlė ant kojų piktdžiugiškąją žiniasklaidą, savaip sudėliojusią akcentus. Ir istorija iki šiol tampoma, nešdama, matyt, ne vien kai kam moralinius dividendus, ir, žiūrėkite – koks gi niekšas tas buvęs Aukščiausiosios tarybos pirmininkas, pasirašęs po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija ir susijusiais įstatymais!…

* * *

Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad visas šias trejas istorijas jungia iš principo ta pati nuostata. Bet aš visiškai nenustebsiu, kad bankrutavusi ir neaiškiais būdais gavusi teisę toje Šventosios uosto teritorijoje statyti savo apartamentų kompleksą bendrovė dabar bandys išmelžti kuo daugiau milijonų iš biudžeto per šio uosto valdytojus pagal tą pačią logiką, kaip nutiko, tarkime, “tvartuko“ atveju. Ir naujieji savininkai nei “medžius kirs“, nei iš tikro, pagal anas dvejas istorijas, “plieks iš granatsvaidžio“ – tiesiogine ar perkeltine prasme.

Nors va Klaipėdos uosto direktorius (o šis uostas perėmė savo žinion Šventosios uosto griuvenas) E. Gentvilas ir patikino, kad tokios nesąmonės nedarys ir nekiš pinigų į šių namų užbaigimą. Matyt, žmogui jau kantrybė trūko, bevartant ten visus popierius ir teisininkų išvadas, kuriais apaugusi visa šita Šventosios uosto ir tvarkymosi jome istorija, kad įvardino viską paprastai ir aiškiai.

Manyčiau, kad tai tikrai nėra nei mažiausia, nei didžiausia nesąmonė: tie apartamentai, atkūrus uostą ir ten tikrai įrengus šiuolaikišką mariną (jachtų uostą), turėtų paklausą tiek tarp norinčių turėti butus privačių asmenų (jei kaina būtų adekvati – labai susigundyčiau ir aš), tiek ir tarp susijusių su uostu ar laivyba įmonių ar organizacijų (tarnybiniai butai, biurai ir pan.).

Kišti ten galima, nes verta. Tiksliau – dar bus verta. Nes derėtų kišti ne pirmiau paties uosto atkūrimo. O va ar pinigai nebus sukišti išpirkti šiems “priklausiniams“ – apie tai nutylima, arba straipsnio autorius per daug neaiškiai, kaip mano pliušinei galvai suprasti, formuluoja.

Ir čia jaučiu, kad kažkuri pusė arba nesako pilnai tiesos, arba paprasčiausiai meluoja. Aš nelabai tikiu “klanais“, “atkatų ir švogerių išviešėjimu“ bei atsakingų pareigūnų “durnumu“, kad šie, tarkime, nežino apie “žemė su priklausiniais“ CK nuosavybės nuostatą.

Spėju, kad anksčiau buvusi uosto direkcija, ar kita atsakinga valstybės institucija, seniai numojo ranka į šitą apleistą ir apgriuvusį objektą, kurio “farvateriu“ žmonės braido, pabandydama perleisti žemės nuosavybę bent jau tuomet kabinete netikėtai (?) pasirodžiusiems nekilnojamo turto vystytojams. Stengėsi padaryti kaip geriau, o gavosi – na, kaip visada…

Aišku, galima paieškoti kaltų dėl priimtų sprendimų, ir toli labai ieškoti nereiktų, nes jie yra vis tiek visi žinomi, bet – ar iš tikro verta?

O kai atsirado netikėtai (ir neperdedu – manau, kad tikrai netikėtai, nes vos ne dvidešimt metų buvo tik kalbama, o nieko nedaroma) pinigai uosto darbams, tai paaiškėjo, kad nelabai išeina juos kaip ir išleisti pagal paskirtį – kas “mūsų“ tapo jau “nebe mūsų“! Todėl pinigai ir nuėjo į rezervą ministro E. Masiulio sprendimu, o po to buvo išleisti keliams lopyti. Na, negi leisi jiems prapulti, ar kad I. Šimonytė kaip davė – taip ir atgal atimtų kiauram kaip rėtis “kubiliniam biudžetui“ lopyti?

Juolab, kad lietuvis sėda į laivelį, kuomet dievulis jam atima protelį. Tikras sveiko proto ir nuovokos lietuvis gi didžiuojasi savo logistikos bendrovėmis, kurios konkuruoja visoje Europoje, o logistiką supranta tik kaip pervežimą automobilių keliais, o ne geležinkeliu, vandeniu (jūra ir kanalai) ar oru (lietuviška komercinė aviacija iš viso yra vientisas anekdotas).

Sugriauti dabar gi šią brangiai išpirktą nebaigtą statybą (vėlgi, kam priklauso sklypai po tais namais?) – nėra labai sudėtingas uždavinys. Gal šiuo momentu ir protingu atrodantis (kaip ir tų namų statyba pradžioje), bet tikrai ne pats išmintingiausias.

O tai, kad čia užsimenama apie buvusio valdytojo paliktas skolas, kurios vien SEB bankui sudaro 25 mln. Lt, tai nuteikia minčiai, kad valstybė, o, konkrečiai, ją čia atstovaujantis Klaipėdos uostas, perėmė ne šiaip “sklypą“, bet ir visus įsipareigojimus, kuriuos turėjo buvęs valdytojas, kaip suprantu – dabar bankrutavusi bendrovė.

Ir įsipareigojimus dera vykdyti. Arba nebuvo ko lįsti pliku užpakaliu į dilgėles – derėjo neskubėti, o palaukti bankroto proceso pabaigos, patiems įsirašant į galimų pirkėjų ar investuotojų eilę. Arba nusavinti (su atitinkamai paskaičiuota kompensacija) “visuomenės reikmėms“, jei Vyriausybė patvirtinusi būtų iš anksto (o ne bėdavoti, kad 10 mėnesių niekas nejuda jos ir Seimo koridoriuose).

Būdų ir kelių buvo daug, ir kurie buvo pasirinkti ir kodėl, lieka už šio straipsnio ribų, paliekant ir mus tik spėlioti. Bet tai tuomet nereikėtų gal virkauti, kad padėtis, į kurią patys ir pateko naujieji valdytojai, yra tokia sunki? O kam dabar, Joške, lengva?

Aišku, džiugina, kad neprisiėmė iš anksto įsipareigojimo pabaigti statyti dar tuos apartamentus, tačiau ši menka aplinkybė tikrai nėra esminė nesąmonė, juolab, kad manau, jog šie apartamentai tikrai nėra neperspektyvi ir bevertė plytų ir gelžbetonio krūva.

O jei sklypai po jais perimti, nes daugiabučiai, tarkime, buvo statomi išsinuomavus kokiems 99 metams (Trakų ežerų pakrantėse yra ne vienas toks “prestižinis“ ar “prabangus“ objektas), tai čia jau ne direkcijos problema iš viso! Nes galima peržiūrėti nuomos sutartį, galima pasiūlyti “susirinkti žaislus iš mūsų pieskinyčios“ – sprendimų yra, ir jie tikrai nekainuoja milijonų. Šie sprendimai tuomet ir tereikalauja, kad ir koks kalambūras gautųsi, pačios direkcijos sprendimų.

* * *

Vis tik nenoriu, kad mano nuomonė čia būtų priimta tik kaip tūlo pasipiktinusio piliečio nuoskauda. Juolab, kad uždarius Smiltynės uostelį rekonstrukcijai (dar viena potenciali amžiaus statyba su nesibaigiančiu vilkinimu ir projektų peržiūrinėjimu?), vieninteliais Lietuvos jūros vartais vietiniams ir Baltijos buriuotojams teliko Klaipėdos Pilies uostelio “kišenė“, turinti istorinį, bet nelabai patogų ir marinos svečius erzinantį “užtrauktuką“ – pasukamą tiltelį, o galimybės švartuotis prie Danės krantinės, ar net turėti alternatyvą akvatorijoje prie Jono kalnelio, realiai ir nėra.

Todėl natūralu, kad akys krypsta į užpustytąjį apgriuvusį Šventosios uostą, ir straipsnyje randu labai teigiamai nuteikiantį E. Gentvilo pažadą, kad jau kitąmet nuo birželio 1 dienos ten galės ne tik įplaukti jachtos, bet netgi ir švartuotis! Oho!… Po tiek metų ir vilkinimų – tai tikras stebuklas, prilygstantis trijų mohelių navigaciniams gebėjimams surasti kūdikius ėdžiose pagal Beatliejaus žvaigždę!…

Tiksliau, bus, jei tai tikrai įvyks, nes kol kas viskas juda įprastine rutina tik popieriuose ir planuose, bet viltis dar nemirusi kiekvieno tūlo Lietuvos buriuotojo širdyje, net jei jie ir yra pašalinių laikomi nelabai moksluose prasimušę šios vaikais (ypač dėl buriavimo ligos)…

Tikėkimės. Daugiau gi nieko ir nebelieka, nes maldos dėl nesibaigiančių valdininkų litanijų seniai baigėsi, o šventas pasipiktinimas niekaip nesibaigiančia šia uosto absurdiška situacija išsitaškė iki paskutinio lašo. Kaip ir kantrybė, beje.

Man netgi atrodo, kad daugumą seniai vis tik apėmusi paprasčiausia apatija, bus ten toji marina, ar nebus. Gal todėl netgi patys vizijų autoriai ieško apsidraudimo variantų, įkeldami projektuose į jį žvejus, Būtingės plūduro technikus bei valstybės priežiūros institucijų motorlaivius. Tam atvejui, jei jachtsmenai nesusigundys.

Ir va apie šitą piešiamą Šventosios uosto viziją ir tolimesnius jo atkūrimo planus, kurie iš tikro prasidės tik 2013 metais – aš gal paūturiausiu kita proga.

Likite prisijungę!

Advertisements