“Kam stoti į laivyną, jei gali būti piratu?“ Steve Jobs, vienas iš Apple bendrovės įkūrėjų ir jos ilgametis vadovas

* * *

2010-06-22, antradienis: Zatoka Kal

Po pusvalandžio esame jau persišvartavę marinos bocmano nurodytoje vietoje, o įgula ruošiasi rimčiau papietauti.

Mes stovime lagu prie svečių prieplaukos papildomo pontono – visai už tik ką atvykusios jachtos su trimis vokiečiais: vienas ūsuotas kaip Otto von Bismark, matyt, škiperis, ir du jaunesni – bus jo įgula, teisingai spėju.

Juos sutikome prieš kelias valandas Mamry ežere, plaukiančius neaišku ko priešinga kryptimi, o neužilgo štai jie atlėkė ir paskui mus. Man dar tuomet iš toli žiūrint pasirodė keista, kad be ES vėliavos (kuri laivuose ensino vietoje iš viso nekabinama, nes nėra tokios valstybės!), čia kabojo dar ir Lenkijos dvispalvė aukštyn kojomis!

Dabar prieinu arčiau ir matau, kad vėliava visiškai ne aukštyn kojomis, o – “toks sumanymas“. Ir erelis joje. Ne lenkiškas albinosas – germaniškojo stiliaus…

Škiperis mane užkalbina pats, o ir mano smalsumas gi, prisipažinsiu, turi būti patenkintas. Kalbamės keturiomis kalbomis: daugiausiai anglų, bet tarpuose lenkų (vokietis šią kalbą netgi kažkiek moka!), jo gimtąja vokiečių (o čia mano žodynas tai tikrai ypač platus: ja ja, natürlich; Hände hoch; nicht schießen; alles gut – betrūksta tik Hitler kaput) ir tarptautine, vos ne esperanto – pirštais.

Klausiu jo, iš kur. Atsako kažką “bhadenboug“ ar pan.

– Was was, entschuldigen?

Pasirodo, kai pakartoja trečiąkart aiškiau – Brandenburgas!

Na, žinoma! Vakarų Prūsija! Nenuostabu, kad užsuko į “savo“ (?) Rytprūsius…

Štai tau ir pusė Vokiečių imperijos vėliavos – betrūksta tik “teutoniškosios“ juodai-baltos dalies. Ereliai – irgi identiški. Ir kaip gi pats nesusipratau?

Jie grįžta…

Ketina eiti į miestą – štai link to vandentiekio bokšto. Aplankys pakeliui ir Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Neranda paaiškinimui iš pradžių angliškai žodžio “cementary“ (lenk. cmentarz), pasikviečia padėjėją, tas irgi trauko pečiais, teisindamasis jam vokiškai. Padedu:

– Friedhof? Na, “kur negyvi kūnai guli underground“ – dar patikslinu angliškai.

– O taip, ja ja! – apsidžiaugia.

Karių kapinės kažkaip visai pakeliui į miestą ar link to bokšto yra, tik nesugeba man aiškiau paaiškinti, juolab, kad dar nesu čia buvęs, kad suprasčiau, kuriame smėlio kalnelyje jie suguldyti.

Mes gal eitume kartu, priėmę mandagų jų pasiūlymą, bet maniškiai jau suruošė pavalgymą laive, o vokiečiai gi, matyt, kulinarijos žygdarbiams nenusiteikę, todėl jie trauks į kokį sklep_ą sau provizijos (o, mintis gera – mums irgi duona baigiasi!) bei užkąsti kur į knaipę.

Und bier, of course!

Nu tai jakžie biez etogo, a-nea?!

Palinkiu jiems sėkmės. Kažkaip mes, lietuviai, visada visiems sėkmės linkime, lyg būtume azartiškiausi pasaulyje lošėjai…

Kiek suprantu, jų pradinis neramumas, kad naktį neduosime išsimiegoti, kadangi didelė ir jauna kompanija kartais reiškia vis tik linksmybes, nepasitvirtina: mes tikrai ne lenkai ir, juolab, ne rusai, o kad statistiškai mūsų tautiečiai anuos “apgeria“ – dar jų sąmonėje, ačiūdiev, neįsitvirtino, ir šito artimiausią naktį mes pakeisti nenumatę.

Ordnung muss sein! – arba Sveiki, atvykstantys į mūsų laivę!

Grįžtu prie savų.

Kvartermeisterę žinia apie vokiečius maloniai pradžiugina, nes ji vokiškai “šprechina“ geriau, nei aš angliškai, tačiau mudu visiškai nugali trauka jau garuojantiems pietums, o ne poliglotiniams žinių atnaujinimams. Tad taip ir nesužinau tiksliau, kur tos kapinės, juolab, kad įgula į šiandien lankytinų objektų sąrašą tokios istorinės, bet liūdnos, vietos įtraukti nenumatę.

Pagalvoju, kad reiktų “ant bajerio“ ir man kokią nors vėliavą ant achterštago padžiauti, kad jau vokiečiai nepasikuklino ir lenkišką jachtą okupavo, paskelbdami ją ES bei Brandenburgo “nuosavybe“. Mados čia burinėse laivėse kelti vėliavą ant flagštoko, ar netgi iš viso ją iškabinti, lenkai irgi neturi – visai kaip mūsų tautiečiai tėvynėje!

O aš nieko geresnio nerandu kaip tik savo “piratišką“ kaklaskarę iškabinti.

Laikinasis mūsų laivės ensinas

Atsibeldžia, ir šitas žodis tinka čia tiesiogiai, dar Štynorte mūsų sutikti “Begonijos kvietkeliai“.

Jų laivės pavadinimas yra “Begonia“, ir, atrodo, kad labai jiems, tokiems hipiams (“gėlių vaikai“?…), pritinkantis. Nors šioji naminė gėlė pavadinta iš tikro 18a. Santa Domingo gubernatoriaus Michel Begona garbei, o iš moteriškų vardų jis artimesnis mums irgi įprastinei Bronei.

Bet tokia pravardė pagal laivą krenta tais atvejais, kai įgula mėgsta pokštus kokius krėsti, o konkrečiai šie pasižymi ypač viena jiems unikalia savybe – jie sugeba prišvartuoti laivą labai originaliais būdais. Ir štai čia vėl sugebėjo pastatyti per kelias vietas (jei stovima galu, tai jiems kažkodėl vis knieti bortu glaustis, ir atvirkščiai). Aišku, ir dar vieną švartovą pririša ne prie klampės, o prie kopetėlių į vandenį!

Matyt, ketina jas kartu nusiplukdyti atsisveikindami, kad paskui patogiau iš laivo būtų į vandenį narams laipioti gal?… Antrą, atrodo, irgi rišo prie apšvietimo stulpo, bet, ačiūdiev, ten rado šalia dar ir klampę, tai teikėsi persigalvoti.

Svečių prieplauka (pirmame plane) tuščia Zatoka Kal uostelyje

Neužilgo pasirodo akvatorijoje dar viena trijų keistuolių įgula. Artinasi didelė jachta, o prie vairo tik vienas kiek nuvargęs (pabembęs?) vyrukas bei kokpite smulkutė ir gana apatiška aplinkai moteriškė. Jie bando apsisukti ir įvairuoti tarp betoninių švartavimosi stulpų.

Moteris nelabai gaudosi, ką jai reikia daryti, o vyras dėl to, panašu, visai galvos irgi nesuka, lyg ne jis prie šturvalo stovėtų. Nepaisant to, kad jų laivo nosis, matau, po vandeniu turi netgi šoninius pavairavimo sraigtus (pavydžiai atsidūstu – kaip jie būtų pravertę Trygorte!), jiems lengvai neinasi, ir derėtų paskubėti užkirsti kelią dabar grėsmingai artėjančiai nelaimei.

Pakeliu savo sėdimąją iš kokpito ir nuskubu ant prieplaukos (paskui apsižiūrėjau, kad mano avalynė paskui mane nesuskubo, o taip ir liko rymoti prie mūsų laivo). Išprašau moteriškės švartovo, kuri ir taip nenumano, kam jį rankose laiko, o atskubėjusi ir mano kvartermeisterė gauna dar iš škiperio kitą. Permetam savo gautus galus per klampes ir taip įtraukiam juos vidun link prieplaukos.

Dėkingi, bet kažkaip vangiai, lyg jų pastovios gyvenamosios vietos adrese būtų nurodyta Tompėjos pilies kaimynystė.

Paaiškėja, kad šiaip tai jie tryse (kaip jiems – kiek per didelėje, manau) jachtoje, bet trečiasis įgulos narys, škiperis sako, “labai pavargęs“, todėl į denį nelipo (“nieko sau!“ – mano nuostaba atsispindi nevalingai pakeltuose antakiuose aukštyn ir netikėtai praplatėjusiose akyse), ir tą trečiąjį išlindus pamatėm tik jau kitądien.

O škiperis pats lenkas, vežiojantis po ežerus savo svečius iš užsienio. Jis turi savo jachtų nuomos tarpininkavimo įmonę. Todėl labai prisispyręs mane kamantinėjo, kur ir kaip susiradau savąją – ir įbruko savo tinklapio adresą, kad susirasčiau per jį ką geresnio kitąkart.

Moteris – italė, tik matyt, gerokai nuvargusi, kad temperamentas (ko nepasakysi apie jos gymį) man pasirodė greičiau jau nuo fiordų, o ne Palatino kalvos. Bet ji mano vardą tučtuojau suitalino ir taip murkiančiai tardama ištempė, kad paskui merginos dar porą dienų jautė malonumą ją pamėgdžioti, kai į mane kreipdavosi…

Ir tądien be mūsų tai buvo visi svečiai šioje erdvioje prieplaukoje, kažkuo dabar man primenančioje istorinį “piratų“ prieglobstį: suplaukę tarptautinės įgulos, “nusavinti“ laivai be vėliavų arba su svetimomis… Kuo ne mikro-Tortuga? Betrūksta tik dūmais prasmilkusių šviežią mėsą čirškinančių bukanierių prie kepsninių!

Šwięcajty ežeras pasitinka kvietimu aplankyti piratų užeigą

Vakarop gyvasties, bet ne šurmulio, marinoje dar pridėjo keletas pasirodžiusių vietinių laivų šeimininkų: vienas kažką neskubriai krapštė pats sau nuošalyje prišvartuotoje laivėje (laive visada yra ką paremontuoti ar patvarkyti), o vidiniame baseine vidutinio amžiaus pora ruošė savo didelį pramoginį motorlaivį pasiplaukiojimui, kuriam jie taip ir neišsiruošė, nes po kelių valandų užsisklendė kažko (kažin ko?…) kajutėje apačioje, taip sutaupydami zlotus kurui, bet, tikiu, kitų laivo teikiamų malonumų į šalį neatidėję…

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Ramusis užutėkis Šventežeryje“

Tęsinys: “This is… Polska!“

Reklama