This is Sparta! – sušuko kontrolierius, išspirdamas pro duris “zuikį“ iš troleibuso.

* * *

2010-06-22, antradienis: Zatoka Kal

Visi priputę ir atsipūtę, tad, kad jau oras taip pasitaisęs, 17:45 nusprendžiam pramankštinti labiausiai buriuotojų kenčiančią kūno dalį – nusėdėtus užpakalius.

Net jei labai tingėtume, tai vis tiek reiktų traukti į miestuką, kad papildytume laive duonos ir daržovių atsargas. Duona – kasdieninė, o be daržovių tai greit pakibtų bedančio skorbuto grėsmė… Brrr!

Nors galima, kaip sakiau, maisto bemaž ir nesivežti iš viso, jei nesate nusiteikę kulinarijos laboratoriniams darbams kambuze ir ketinate lankyti vietines užkandines bei užeigas. Zatoka Kal uostelis, kaip pati poilsiavietė, čia irgi ne išimtis, nes turi ir savo restauracją:

Iš bado šiame užutekyje nemirs ir didžiausias kulinarijos nemokša

Prisipažinsiu, kad mes neprisiruošėm į šį restoraną net nosies įkišti, tai apie meniu ir maistą negaliu nieko pasakyti. Bet turėkite omeny, kad šis užutėkis – irgi civilizacijos oazė “laukinių“ Didžiųjų Mozūrų ežerų pakrantėje.

Jei esate nusiteikę romantiškai ir norite vienudu pavaikštinėti su mergina (ar su vaikinu – nelygu, kas ko nori), tai, išėjus pro poilsiavietės vartus, derėtų sukti kairėn. Lengva prisiminti, kai gerai pagalvoji… Nors gal ir atvirkščiai – čia kaip tik mažiausiai reikia galvoti, o kojos nuneš pačios, kur reikia ir į kurią pusę (greičiausiai, į kokius zatoka Kalska įlankos pakrantės brūzgynus).

Na, o mes sukame teisinga kryptimi (angl. right – dešinėn) ir traukiame link nujaučiamos netoliese esant gyvenvietės, kur tikimės rasti pirmiausia tai reikalingą mums parduotuvę.

Bet iškart aptinkame visai čia pat puikiai įrengtą paplūdimį:

Paplūdimys prie Zatoka Kal

Šiaip jau maudytis marinose nėra priimtina, ir jūrinėse tikrai ten niekas nelįstumėte savo noru į vandenį už borto – aplink plaukioja visokie teršalai. Gi čia laivių galjūnai nėra išpumpuojami lauk (čia yra laivėse biotualetai su uždaru konteineriu prie jų), kas neretai atsitinka, netgi jei tai yra formaliai ir uždrausta. Mozūruose gi ežerai labai švarūs, o ir prieplaukose niekas patyliukais irgi į vandenį nieko nepila ar nemėto, ir pakeliui nerastum kokių “butelinių bujų“ nuo alaus, kaip sutinki Kauno mariose.

Bet vis tik geriau ieškoti atskiros vietos maudynėms, kuri dažnai būna visai šalia uostelio ar net jo pakraštyje, o ne tėkštis į vandenį greta nuosavo laivo, kad nesukeltumėte sau pavojaus, dar netyčia įsipainiodami į kokį mooring_ą ar palįsdami po kokio kaimyninio laivelio foršteveniu.

Ir nors visur Zatoka Kal prieplaukoje yra kopetėlės išlipimui iš vandens, manau, kad jos yra įrengtos saugumo sumetimais, o ne maudynių patogumui. Todėl čia pat mūsų atrastas paplūdimys pradžiugina, nors norinčių pamerkti savo nuodėmingą kūną į vandenį ir nėra.

Persirengimo kabinos

Paplūdimys turi netgi savo persirengimo kabinas, ir gana rimtai įrengtas, mūsų požiūriu, su patogiai šalia pastatytu akmeniu prisėsti šlapią nuo maudynių užpakalį, belaukiant savo eilės užeiti. Iš kabinų įrangos matyti, kad šalis – tikrai katalikiška, ir nėra čia ko netgi praskrendančioms varnoms žvilgčioti į nuogus kūnus jose!

Kita vertus, jei jau aukščiau minėtoji porelė pasuko ne į kairę, o patraukė čia, tai mielai gali padėti vienas kitam patrinti rankšluosčiu nugarą, ir niekam įžūliai nekris į akis dėl savo paslaugumo vienas kitam… Žodžiu, visaip čia būna su vietos katalikais.

Traukiam toliau. Ant stulpo kabo skelbimas apie parduodamą 0.4ha sklypuką. O mane, jau užėjus į priemiestį, ima džiuginti gatvių lentelės, ir ne vien dėl giedrų pavadinimų – “Gero oro“ (lenk. Pogodna) ir “Vaiskioji“ (len. Jasna):

Gatvių pavadinimų lentelės priemiestyje

Pirma, tai iš herbo matyti, kad mes esame vis tik ne Kal, o jau Węgorzewo: raudonasis erelis Angeburgo pilies kuoro fone su teutoniškais “šachmatais“. Dar iš pradžių pagalvoju, kad gal ir čia tokia “lietuviškai mužikiška“ mada, persimetusi į “šlėktišką heraldikos“ kraštą? Antai, kaip pas mus rajono centro miesto herbą dėti ant kokios seniūnijos durų, kuri istoriškai už patį dabartinį rajono centrą ir senesnė, ir originalų herbą, o ne dabar naujai išgalvotą miestui, turi, ir dar Magdeburgo miesto teises buvo gavusi “anais laikais“…

Nors taip ir nesupratau, ar čia dar Kal, ar jau Vengoževo priemiestis, ar Kal ir yra Vengoževo priemiestis?…

Antra, tai man labai gražu, kai heraldiniai simboliai naudojami plačiau, ir yra atvaizduoti miesto gatvių pavadinimų lentelėse. Tokią madą dar mačiau Kijeve, kas, jei gerai pasvarstytume apie šalies ir šio miesto istoriją, gal stebinti neturėtų, bet tada stebina, kodėl pas mus tą daryti yra kažkodėl per sunku?…

Taip prieiname istorinius objektus nurodančią lentelę, kuri nukreipia dešinėn, o ant jos parašyta, kad ten bus “Kal kolona“.

Pasmalsaujame ir, pasukę pagal nuorodą, atsiduriame apleistose kapinėse…

Tiesa, į karių kapines, apie kurias kalbėjo brandenburgietis škiperis, čia visai nepanašu. Greičiausiai, čia buvusių vietinių gyventojų dabar jau apleistos kapinės, kurių, aišku, nėra kam iš artimųjų jau ir prižiūrėti, juk dėl skaudžios šio krašto istorijos net ir likę gyvieji iš čia išblaškyti svetur, o naujiesiems “vietiniams“ Vėlinių proga traukia nuvykti Didžiosios Lenkijos ar Lietuvos kryptimis.

O pačiame viduryje šių parku virstančių kapinių – ir kolona ar stulpas, ant kurio keturiomis skirtingomis kalbomis kiekvienoje pusėje užrašyta ta pati bauginanti keliautojus ir dorus krikščionis istorija…

Kolumna Kalska apleistose kapinėse

O, tiesa, kokios tai kalbos?

Na, lenkiškai (logiška), vokiškai (suprantama), lotyniškai (tarptautinė katalikiška?) ir… ne, ne angliškai, o – lietuviškai!

Taip taip, išeiviai iš Vilnijos, kurie jautėsi labiau lenkais, nei lietuviais, čia irgi atsikėlė pokaryje, ir tikrai manau, kad ne mūsų, lietuvių turistų, garbei buvo pasistengta lentelę ir šia kalba čia įdėti. Ant kurios rašoma:

Šventadienį dvi poras, nuodėmingiausios aistros pagautas,

Nelabasis čia pasirinko sau grobiu, nešamu pragaran.

Begėdystę, paskendusią dūmuose,

Po trijų dienų aptiko kaimynai.

Jei kas netiki, lai ir jį ugnis tykiai išdegina,

Kas slapčia Dievo įsakymo neklauso ir jam prieštarauja,

To mintis Viešpats tepagydo.

O, keleivi, tebūnie tau pamoka,

Kaip baudžiama už nuodėmingą tuštybę!“

Na, ar dabar suprantate, kodėl palaidūnams yra teisingesnė mintis pasukti kairėn, jei “eini kairėn“, ir kodėl persirengimo kabinos yra aukštomis sienomis, su užraktais ir stogu? Ar kodėl gelbėtojų ir gaisrininkų postas netoliese?? Ar kodėl šis ežeras yra Šventežeriu vadinamas???

Pulkit ant kelių, dori krikščionys! Amen.

* * *

Na, ne visai dar amen, nes įeiname į patį miesteliuką ir susirandame maisto prekių parduotuvėlę privačiame name. Išsirenkame duoną, šiek tiek šviežių daržovių – nedidelis pasirinkimas, nes ir apyvartos gi nedidelės. Aišku, pasiimam dar vandens, kolos ir ledų – nes ketiname rėplioti toliau ir apsidairyti po apylinkes.

“Mano namas vijokliais (arba tujomis) apaugęs“

Pereiname šį priemiestį ramiomis ir neplačiomis gatvelėmis, kai suprantame, kad iš tikro jau atsidūrėme Vengoževe! Čia, šalia kryžkelės, kur sukti į miesto centrą ar pasirinkti laikytis dešiniau, yra ir kepykla. Tad jei norisi šviežios duonos, tai, pasirodo, nelabai dera paskubėti apsipirkti artimiausioje parduotuvėlėje.

Iškart nelaukdamas užgesinu bet kokius pasvarstymus rinktis kelią į centrą – ten gi nuplauksime (sic!) rytoj! Tada ir centrą bei aną miesto pusę bus proga apžiūrėti. O dabar siūlau traukti laikantis dešiniau ir arčiau vandens (kurio iš čia nesimato), pasirenkant sekančiu aplankyti tinkamu objektu tą styrantį “pirštelio“ bokštą.

Niekas čia per daug su manimi ir nesiginčina…

Manau, čia tik man įdomu kažką pamatyti, o kitiems – tai proga tiesiog pazulinti batpadžius prieš grįžtant į laivą.

Taip po truputį prieiname ir I-osios Mozūrų artilerijos brigados įgulos klubą, kurio kampas papuoštas pabūklais, menančiais, panašu, dar Armija Ludowa:

I-osios Mozūrų artilerijos brigados įgulos klubas

Prisitraukiu nuotrauką fotoaparate arčiau: tikrai, ant paminklinio akmens ir “liaudiškas“ erelis – be karūnos. O užrašas, išvertus iš lenkų kalbos, skelbia:

“20-ųjų metinių pergalės prieš fašizmą ir Varmijos bei Mozūrų sugrįžimo gimtinėn [proga]“

Ypač mane pralinksmina antroji šio užrašo dalis… Pastebit ironiją?

Na, bet ir Klaipėdą gi 1923-ais mes susigrąžinom, tai kuo lenkai prastesni už mus?!

Gal net gali mums šio anuomečio žygdarbio pavydėti! Jie gi Mozūrijos (nekalbant jau apie visus Karališkuosius Prūsus) tąkart tarpukariu susigrąžinti nesugebėjo, nors jiems, aišku, tuomet “sugrįžo į motinišką Lenkijos Rzeczpospolitos glėbį“ ir Vidurio Lietuva (su Vilnija), ir Šlionskas (Silezija), ir dar Rutenijos geras gabalas (Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina), nors Inflantų (Latvija su Estija) tai net įkąsti jau ir nebebandė.

O kad “vyresniesiems broliams“ radiecams nepasirodytų tai kaip “šlėktiškas“ pasipūtimas – įdėjo džiaugsmą dėl pergalės prieš fašizmą. Draugams (rus. tovariščiams) nepadėkojo, bet teisingą (sic!) “politinį epochos momentą“ puikiai suvokė – gi gyveno nors ir anapus mūsiškės “geležinės uždangos“, tačiau toje pačioje sovietinėje erdvėje, kaip ir mes, taikydamiesi prie tos pačios ideologijos taisyklių (ir apeidami jas, aišku).

Gal todėl šis paminklas yra įdomus dabar ne tiek anam įvykiui atminti, kiek kaip simbolis praėjusios ir užmarštin nueinančios epochos. Aišku, kas nori gauti koncentruotą dozę sovietizmo – traukia į Grūto parką pas Malinauskus.

O kitoje gatvės pusėje – mokykla. Atodytų, kas čia tokio, bet man patinka, kaip gražiai atstatytas ir sutvarkytas senas (senoviškas jau?) pastatas:

Węgoržewo vidurinė mokykla

Tiesa, jos pašonėje panašius laikus menantis pastatas tokios laimės dar kol kas nesulaukė:

Pėdinam toliau.

Aptinkame dar vieną parduotuvę – platesnio asortimento ir ne vien maisto:

Angliškos mados ambasada

Ir kas pasakė, kad čia, anot ŽAS dainos, “Varšuvos madas storos tetos demonstruoja“? Čia – “moda angielska“!

Į emigraciją ir be Kubiliaus su konservatoriais lenkus į tą šalį nemažai pavijo pasikeitę ekonominės sąlygos, o “lenkų santechnikas“ netgi buvo tapęs naujosios imigracijos simboliu. Tad nenuostabu, kad ir mada ateina iš britų salų – kartu su jų dėvėtais drabužiais.

Parduotuvėje maisto skyriuje mes nusiperkame marinuotų agurkėlių – labai gera užkanda!

Sukdami dešinėn nuspūdiname jau visai į kitą užmiesčio galą. Nepaisant to, kad čia jau visiškas užkampis, bet žmonės moka pakelti sau ir kitiems nuotaiką:

Lego automobiliukas (važiuojantis!)

O netoliese paėjėjus praeiname ąžuoliuką ir greta jo esantį didoką riedulį su lentele bei nedegančiomis kapinių žvakutėmis:

Ąžuoliukas. Šventas, bet ne pagoniškai!

Ant akmens atminimo lentelė su paaiškinimu:

“Jono Pauliaus II ąžuolas. Išaugo iš “Drąsaus“ (lenk. Chrobry) ąžuolo gilės. Ąžuolo sėklos buvo pašventintos Švento Tėvo Jono Pauliaus II-ojo Lenkijos miškininkų piligrimystės į Vatikaną metu 2004 metų balandžio 28 dieną. Węgorzewo, 2006m. gegužės 3 d.“

Va taip va! Nei čia jums kedofiliškas koks Drąsiaus medelis, nei koks religinėmis rekonstrukcijomis užimtų neopagonių romuvietiškas šventąžuolis! Lenkai “savo“ Švento Tėvo nepamiršta, o, turint omeny, kad jis buvo vienas iš išsivadavimo iš sovietijos iniciatorių (apie ką ir pats ąžuolo vardas sako), tai polinkis visur Lenkijoje įamžinti Karolio Voitylos atminimą yra visiškai suprantamas, ir tikrai ne vien tik todėl, kad “lenkai yra katalikai“ (kas per banalybė!).

Žodžiu, netikėtai surandame dar trečią “lankytiną objektą“, apie kurį, manau, turizmo brošiūrose nekalbama. Nepamirškite atsiboginti žvakučių ir gėlių.

O mes ir toliau traukiame link bokšto, pereidami visišką Vengorževo pakraštį:

Renovacija įvykusi ir pavykusi

Kuomet žiūri į sutvarkytus, atnaujintus ir apšiltintus daugiabučius bei juos supančią gražią aplinką, belieka tik pavydžiai atsidūsėti dėl mūsų šalies žmonių apkiautimo… Ar galite įsivaizduoti taip atrodantį ir pas mus provincijos miesteliuko, kuriame iš esmės nėra jokios pramonės, pakraštį?

Ar vis tik liūdnai stoja prieš akis apiplėkę ir nuolat dėl taupumo drėgmės įmirkę chruščioviniai apleisti daugiabučiai su “individualia katiline“, reiškiančia styrantį prie aklinos sienos primūrytą kaminą ir kieto kuro (malkos, anglys, šiukšlės) katilinę rūsyje, kuomet gyventojai šildosi pamainomis tą katilą kūrendami?…

Ar tikrai dėl visko, kaip ir užstrigusios visuotinės renovacijos, kalta tik valdžia?

Ir ne vien Lenkijoje gyvenamieji namai jau iš esmės visur atnaujinti – valstybė pasirūpino ir savo turtu, ir savo tarnautojais – štai kaip atrodo Vengorževo policijos nuovados pastatas:

Węgoržewo policijos nuovada

O štai šitas gyvenamasis namas, greičiau primenantis kokią kurorto sanatoriją, nei mums įprastinį daugiabutį, krito į akis ne vien man:

Čia ne sanatorija!

Atkreipkite dėmesį, kad kaip ir pas mus, balkonai yra įstiklinti, paversti visokio šlamšto sandėliukais ir dviračių “garažais“…

Ne? O kodėl, kažin?

Lenkai nemėgsta dviračių? Tai gal jie ir šlamšto neturi, kurį reikia sandėliuoti balkone? Ir kodėl aš sakau “šlamštas“ – gi lietuviui gal būtina pasirodyti prieš kaimynus, kiek jis turtingas!

Bet mes pagaliau išeiname į visiškas pievas (kaip ir aš pasakojime apie skirtingą požiūrį į gyvenimo būdą ir supančią aplinką):

Węgorzewo rotušės bokštas ir senieji stogai

Prieš akis – mūsų tikslas ir kelionių sausuma ar vandeniu orientyras:

Bokštas “pirštelis“

Per pievas rėplioti tiesiai nesinori, tad vis laikomės kažkokių keliukų, praeidami pakeliui ir kažkokio ūkininko sodybą, ir traukdami į miškelį takeliu, nes joks kelias akivaizdžiai link bokšto tiesiai nuo čia ir neveda, kaip tikėjomės. Sutinkame vietinių gyventojų:

Pūkuotoji kirmėlė

Įėjus į miškelį, priešais mums ateina vietinių gezų kompanija.

Nespėju nei mirktelėti, kaip mūsų bocmanė nusprendžia patikrinti provincijos berniokų anglų kalbos žinias! Anglų kalba gi yra “tarptautinė“, tai suprantama, kad čia yra užsienio turistų takai tiesiog numinti, todėl vietiniai gyventojai visi mokinasi anglų kalbą vien tam, kad kuo brangiau parduotų savo paslaugas ar prekes atvykėliams, argi ne?…

Ir, aišku, ji turi visiškai “legimatyvų alibi“ – gi klausia apie antai tą “tauer on ze hil“, ir kaip iki jo nueiti.

Sumišę dėl tokios įspūdingos panelės jiems parodyto dėmesio, vaikinai nuščiuvę prisipažįsta, kad angliškai tai jie šneka “e litl“, bet, besispitrindami į jos dekolte ir nedrįsdami pakelti akučių, jie vis tik nelabai supranta, ko ta panienka jų klausia.

Pakalbis ima strigti. Flirtas nesivysto.

Perklausiu lenkiškai, bet jie kelio iš tikro nežino, nors iš tos pusės, atrodytų, ir eina, ir tikrai yra vietiniai gyventojai. Padėkojam, atsiprašom, einam sau.

Kol vienas jų, visą laiką niūriai tylėjęs, pajunta kažkokią nuoskaudą dėl prastų užsienio kalbos žinių mokykloje, o gal kokį giliai nuo vaikystės tūnantį nepilnavertiškumo kompleksą, sustiprintą brendimo hormonų audros, netikėtai jam patraukus spitrinimosi objektus iš akių:

To jiest Polska! – sušunka mums piktai pavymui. Ir dar priduria lenkiškai:

– Ir čia kalbėkite lenkiškai!

Va taip va, gerbiamieji ponai turistai ir lingvistai!

Arba išmokite vietine kalba frazę, kad esate per gluši kalbėti šeimininkų kalba, todėl gal tas netyčia prašneks kokia labiau pasaulyje paplitusia, arba nekibkite prie chebrų, kurios nėra, savo supratimu, parsisamdę visokiems atvykėliams kelią rodyti kaip bojskautai.

Nuo diskusijų su jais apie Rytprūsių etninį paveldą ir mūšį dėl Termopilų perėjos susilaikiau.

* * *

O mes, laikydamiesi keliuko ir posūkių dešinėn, priėjom dar vieną prieplauką – “Róża Wiatrów“ (iš lenk. “Vėjų rožė“). Pirmas žodis tariasi ne taip, kaip rašosi – “roža“ (rus. “snukis“), bet – “rūža“, o iš čia ir “suvalkietiškas“ rausvos spalvos pavadinimas – “ružavas“:

“Vėjų rožės“ prieplauka

Čia irgi yra čarterinė bendrovė, nuomojanti laives, o kartu ant kalniuko – ir vaikų bei jaunimo buriavimo mokykla tokiu pačiu pavadinimu, kur yra ir vasarnamiai jiems (gal netgi ir tėvams?) gyventi, kurie, kiek mačiau pro tvorą, man labai primena sovietines tipines pionieriškas poilsiavietes kur nors Giruliuose, Šventojoje ar prie Nidos.

Iškart matau, kad mūsų pasirinktas Zatoka Kal uostelis yra pranašesnis visomis prasmėmis už šitą, kur yra ir svečių vietos, manau:

“Vėjų rožės“ gretima prieplauka

Ir ne vien čia didesnis atvirumas vėjams yra tas trūkumas. Čia ir civilizacijos patogumų yra labai minimaliai! Bent jau vietoje WC akivaizdžiai matosi tik biotualetų kabinos, o tai ne tas pats, kas mąsliai sėdėti ant fajansinio unitazo, taikiai gurgenant vandeniui bakelyje.

Tad pasirinkimas nakvynei ne šio uosto, manau, buvo teisingas. Nors turėkite omeny, kad yra ir čia laivių nuomai, yra ir čia vieta pernakvoti, o kainos prasme, tai abejoju, ar daug sutaupytumėte, nors paslaugų ir infrastruktūros žemesnis lygis nuolaidas turėtų siūlyti pagal nutylėjimą.

Uostelio svečiai

O mes praeiname prieplaukos pakraščiu ir lipame vėl į kalniuką. Bokštas yra mokyklos ir šios “Vėjų rožės“ buriuotojų bazės teritorijoje. Ir dabar visiems kažkodėl prapuola ūpas eiti į vidų ir smalsauti – matyt, jau ima jaustis nuovargis kojose tiek nukulniavus…

Todėl kėbliname toliau, laikydamiesi arčiau pakrantės. Kol aptinkame, kaip vos ne vienbalsiai įvardino pakeleiviai – “sektos susibūrimo vietą!“:

Laužavietė grupinei terapijai vakare

Greičiausiai, čia renkasi buriavimo mokyklos ir stovyklavietės vaikai ir jaunimas pabrazdinti gitaromis vakare prie laužo, išsikepdami ir bulves žarijose. Nors galima pabandyti įsivaizduoti ir grupinės terapijos seansą, vedama kokio patyrusio psichoterapeuto.

Štai atsistoja vienas iš pacientų:

– Sveiki, mano vardas Jacekas.

– Sveikas, Jacekai!

– Aš esu anoniminis buriavimo ligonis, ir nežinau, ką su šitu apsėdimu daryti…

Kaip sakoma, ligos įvardinimas – jau pirmas žingsnelis (iš 12?) į pasveikimą.

O štai kaip ta pati “Vėjų rožės“ prieplauka atrodo nuo mūsų uostelio pontono:

“Vėjų rožės“ prieplaukos (tolumoje), žiūrint iš Zatoka Kal

* * *

Mes gi neužilgo prieiname ir Gelbėtojų stotį:

Węgoržewo WOPR stotis

Pirmame plane – vandens policijos kateris (todėl neviršykite leistino greičio, vilkėkite gelbėjimo liemenes ir stebėkite navigacinius ženklus!). O tolėliau – vis dar praktikuojasi gelbėtojai. Šie turi panašų katerį į štai šitą:

“Karieta įvykiams ant vandens“ – taip užrašyta ant borto (Sztynort)

Gelbėjimo stotis, kaip matau, turi ir gana erdvę savo prieplauką, tik ten svečiai nėra pageidaujami, o ir patys gelbėtojai pripažįsta tik variklinį vandens transportą, o ne burinį:

WOPR prieplauka

Aš manau, kad būtų gana akiplėšiška čia atplaukti, prisišvartuoti ir paskui naiviai paklausti kelio, kaip rasti kelią į biblioteką…

O štai ir gelbėtojų transportas – antžeminis:

WOPR riedmenų parkas

Man į akis krito juodo trikampio geltoname skritulyje lipdukas – panašiais kažkada buvo žymimas pas mus neįgaliųjų transportas, turintis rankinį valdymą.

Čia gi, matyt, lipdukas rodo ne neįgaliųjų ekipažą, kiek leidimą sustoti neleistinose vietose. Nors mūsų policijai, manau, ugniagesių ir gelbėtojų transportas ir taip nerūpi – ką iš jų, tarnaujančiųjų, bepaimsi, ką čia jau su jais ir “tarsiesi“…

Taip po truputį artėjam link kelio, kuriuo traukėme iš Zatoka Kal į miestelį. Melduose tūno “nindzės“:

Partizanų laivė melduose

Pakeliui link nakvynės uostelio yra ir dar vienas restoranas, įsikūręs barake:

Barakinis restoranas prie kelio į Kal

Tad badu tikrai nemirsite, jei šiose apylinkėse teks lankytis.

O mes, po gero “špacieriaus“, jau 19:30 sugrįžtame atgal į laivę.

* * *

Aišku, azartiškoji įgula sėda pliekti savo tradicinio “Uno“ partiją:

Uno – kortų žaidimas moksliukams

O aš prisipilu arbatos ir išsiropščiu į kokpitą.

Pasirodo dar aname krante matytos gulbės, kurioms visai pritinka ir šie vardai:

Gulbinas Viskius su žmona Elenyte (ir vaikučiais-pabiručiais)

Gulbės, aišku, atplaukė kaulinti lesalo iš žmonių – taip šie karališki paukščiai prisitaikė prie žmogaus kaimynystės. Todėl gerai, kad apsipirkome, nes seno batono likučiais galima pasidalinti ir su dar neapsiplunksnavusiu jaunimėliu, ciepsinčiu čia pat prie borto.

Jaunasis buriuotojas

Junga prisijungia prie mecenatų sambūrio, bet šios baltosios rajūnės labai greitai vaišes surija, piktai šnypšdamos pakaulina dar, bet greitai supranta, kad racionas šiame laive joms nebuvo iš anksto numatytas, todėl numataruoja įlanka tolyn…

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Piratai uoste“

Tęsinys: “Tiesiai per aplink“

Reklama