Gal kai kam pasirodys keista, bet tikrai dera šiemet jau pasidžiaugti – pagaliau Lietuva jau nėra NVS, nes šiaip ne taip, atsiplėšę nuo “motinos“ Rusijos ir “artimojo užsienio broliškų (mums?…) tautų“ Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Kazachstano, per aštuonerius metus pasitvirtinome bendrąsias Europoje priimtinas vidaus vandenų taisykles – CEVNI. Valio!

Taisyklės ėmė galioti nuo liepos 23 dienos, ir niekas šio fakto per daug nesureikšmino, nesiteikdami net padaryti kokį spaudos pranešimą. Lyg savaime suprantama būtų tai, kas nutiko. O kad jau navigacijos sezonas užbaigtas šiemet, tai galima ramiai patiems pakalbėti ir apie šiuos bei kitus susijusius dalykus.

Įdomu, kad šio fakto viešumoje nesureikšmino ir pats taisykles pasirašęs susisiekimo ministeris Eligijus Masiulis, kuris labiau buvo užimtas visokių nacionalinių (?) oro bendrovių NoFly ir StartZero bankrotų reikalais bei bėgių siaurinimu į Lenkiją arba ieškojimu nukniauktų žuolių nuo Mažeikių link jūros ir pan. Netgi “DFDS Gloria“ kelto gaisras jūroje ir “fūristų“ klyksmai, kad tarpautinė jūrų konvencija ir visur pasaulyje vienodai galiojančios draudiminės taisyklės yra kažkodėl tokios labai ir labai būtent mums, kaip amžinoms aukoms, neteisingos (“kur prapuolė teletabiai tvarka ir teisingumas?“), kas nesulaukė ministerio irgi didesnio dėmesio (ir jo pašiukšlintų veltui mokesčių mokėtojų pinigų).

Dėl to jau ir nebe nuostabu. Mat tūlas lietuvis yra pagal mentalitetą žemknisys (kuo labai didžiuojasi), ir toji skysta stichija jam nesuprantama (bulvės siūbuojančiame sūrime neauga) ir bauginanti (jūra, pasirodo, iki kelių būna tik gerai išgėrus). Todėl ką jau kalbėti apie šių taisyklių įsigaliojimą, dėl ko nesigirdėjo nei pyptelėjimo. Ir klausiate kodėl?

Nes labai sunku nuveiktais darbais girtis, spėju? O ypač – tokiais jų “tempais“… O gal kad ir padėkoti būtent šiam ministrui, su jo aukščiau išvardintais prioritetais, daugiau, nei “ačiū už padėtą parašą“, nelabai ir teišeina? Tad va gal todėl ir nebuvo girtasi?

Dažnai bandome save pateisinti žodžiais, “o ką aš vienas galiu“ arba “taip yra, ir nieko čia nepakeisi“. Bet ne visiems tas yra priimtina gyvenime.

Todėl iškart sakau AČIŪ Artūrui Dovydėnui, ir susitikę jam paspauskite ranką (alaus bokalas – būtų dar geriau)!

Tai jis, kaip usnis, pirmiausia ėmė kibti ministerijos klerkams į švarkų skvernus prieš net (!) aštuonerius metus, klausinėdamas apie CEVNI, ir kodėl Lietuvos vidaus vandenų taisyklės šioms ne vienoje vietoje prieštarauja, jei jau mes jas deklaruojame pripažįstą?

Po to praėjo dar penkmetis (!!), kol viena didžiausių (bet kažkodėl ne įtakingiausių ir turtingiausių) lobistinių visuomeninių organizacijų Lietuvoje, kurios vardo čia neminėsime, pagaliau susimylėjo raštu kreiptis į ministeriją tuo pačiu keistoku klausimu. Ir tuomet jau ministerijai prireikė net trejų (!!!) metų, kad taisykles išsiverstų ir pasitvirtintų pilna apimtimi, galop išmesdama visokias neaišku kokiems draugams ir pažįstamiems iš “parachodstvos“ pritaikytas išimtis, apėjimus ir prieštaravimus. Tik dabar jau tie “ministerski“ išdidžiai nebesako, kad Lietuvos vidaus vandenų taisyklės neprieštarauja.

Tiesą sakant, jie ir tada bukai aiškino minėtam “usniui“, kad neprieštarauja. Kol tas, aišku, pakišęs šiems panosėn, kantriai ir metodiškai baksnojo pirštu į konkrečius punktus į už savo pinigus įsigytas užsienyje šias taisykles, lygindamas su vietinėmis “neprieštaraujančiomis“, kurių lietuvių kalba kažkodėl užsimušdamas anksčiau rasti negalėjai, jau nekalbant apie Lietuvoje priimtų ir galiojančių navigacinių ženklų atlasą.

Prisibaksnojo, nes matau, kad skėsčiojimai rankomis, gūžčiojimai pečiais ir pažadai sutvarkyti iki švento Nigdės nepadėjo atsikratyti šiuo įkyruoliu vis tiek…

Ir dar kitąmet iki gegužės 1 d. jau turėtų pasirodyti naujas Vidaus vandenų transporto kodeksas. Tad Nepriklausomybė sparčiais (sic!) žingsniais jau atmarširuos dvidešimtpirmaisiais Trečiosios Respublikos metais ir į Lietuvos vandens kelius!

Ir dar džiugu, kad pernai metų Švininio tarakono prizininkai, Lietuvos valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija (kapiec vvvli.lt!), jau prijungta nuo liepos 1d. prie Saugios laivybos administracijos.

Jei esate iš ministerijos – pasigirkite, kaip daug padėjote pastangų su savimi kovoti ir daug daug dirbti, todėl esate verti daugiau, nei dabar mokama, anot aukščiau minėto ministerio, vagims ir bepročiams valstybės tarnyboje. Gal netgi ta proga sau ir iniciatoriams kokį žinybinį ženklelį įteiksite? Ar bent jau padėkos raštą už pilietinę ir visuomeninę iniciatyvą? Ne?…

O jei esate iš likviduotos inspekcijos – užsisakykite dantų apsaugą, kad emalis nediltų jais begriežiant. Nors niekur jūs, aišku, nedingot, bet vis mano, kaip mokesčių mokėtojo, pinigų bus mažiau švaistoma, tikiuosi, o man, kaip buriuotojui, nors ir netikram, bus bent jau aiškiau, kokia valdžia ant vandens Lietuvoje tvarka rūpinasi. O dar jei šauniais pasieniečiais kas užsiimtų… Pasvajokime.

Tai kokia šios istorijos išvada?

Pirmiausia, tai dera atminti, kad nebeišeina teisintis, o ką aš vienas galiu. Verčiau klauskite savęs, o ką aš galiu!

Ir tuomet pasiseks! Kad ir per aštuonerius metus, bet stebuklai ima štai ir nutinka. Ne savaime, be abejo, ir dažnai žmonės kukliai lieka šešėlyje nepastebėti (ir jokia Šikonytė jų iš ten už milijardą biudžetui nekrapštys, nes “neapsimoka“). Nežinau kaip jums, bet man optimizmo ši istorija įkvėpė.

Todėl – dar kartą ačiū šiam ir mano (giriuosi) vienam iš buriavimo mokytojų Artūrui Dovydėnui, kuriam buvo ir yra (ir tikiuosi – ir toliau bus) ne visvien!

Ta proga, gal nebus stebėtina, kad teiksiuosi pats sau nominuoti jį 2010 metų simboliniam Buteliui druskos už nuopelnus buriavimui?…

Advertisements