Jo mažą valtelę jau glemžia banga,
Irklų nesuvaldo nuilsus ranka.

– iš dainos apie narsų tarp audringoje jūroje besiraivančių tai kylančių, tai krentančių, įniršusių bangų paskutinį jūreivį, palikusį ugny Sevastopolio krantą, kuomet aplinkui rūkai, išnyko krantai, nutolo išplaukę laivai.

* * *

2010-06-23, trečiadienis: Zatoka Kal

Keliuosi 7-tą ryto. Sakyčiau, ganėtinai ankstyvas rytmetis atostogoms, po sočios vakarienės ir ilgoko pasivaikščiojimo vakar, ir dar tokiame ramiame užutėkyje, kuriame visą naktį tvyrojo tyla ir tyka, o paryčiui medžių viršūnėse blakutinėja vos vos juntamas dvelksmas.

Po gero pusvalandžio išlenda į prieplauką ir pirmoji įgulos pakirdusi kregždutė – bocmanė. O su ja prabunda ir estiškas šiaurės ar šiaurės rytų vėjas, nuo kurio po truputį ims šiauštis ir tolumoje matomas ežero paviršius, kuris įdienojus pasidarys jau visai gana neramus ir, taip iš akies užmetus, pūs ne mažiau 2 ar 3 balų stiprumo vėjas.

Prasideda pasivaikščiojimas su rankšluosčiu per petį iki civilizacijos bastiono (vandentiekio ir kanalizacijos namuko), įprastinės higienos bei turškimosi vandeniu iki bambos procedūros, apsimetant užsigrūdinusiu sveikuoliu dar gana žvarboką rytmetį, neskubrus kuitimasis kajutkompanijoje ir pusryčiavimas pagal norus, pageidavimus ir kiekvieno išrankų skonį (taigi vakar parduotuvėje buvom!).

Pakirdo antai jau ir mūsų keistieji kaimynai iš Italijos svetingojo jų draugo lenko laive, išsiropšdami į prieplauką ir čia pat pasitiesdami kilimėlius.

– Šitie tai jau tikrai iš sektos… – išvada kvartermeisterei su rytiniu kavos puodeliu rankoje peršasi savaime. – Man jau jie vakar įtarimą sukėlė.

– Aš pats būčiau ne mažiau įtartinas, jei imčiau daryti kokią kata ar taiči pratimus! – diskusijos dėlei palinksiu pritariamai jos teiginiams galva.

Joga turi savotiško žavesio. Ypač atliekama dailiosios lyties aptemptu triko (ar dar geriau – iš viso be jo…). Jei tik pozos būtų mažiau juokingos, turint galvoje esamas aplinkybes.

Italijos jogų pozų kompleksas “Pasveikinimas saulei“

Dvidešimt minučių iki dešimtos mes pradedam jau ruoštis išplaukti, ir tam prireikia, kaip įprastai, gero pusvalandžio. O va husariškam nuplaukimui nuo prieplaukos šioje užuovėjoje reikia ne tiek didesnių variklio apsukų, kiek truputį ilgesnio kelio įsibėgėti, nei kad turime, kad vairo plunksna imtų veikti.

Tad, kad jau galime būti laikomi senais pažįstamais, tai taip va draugiškai ir niukstelim nosim vokiečiams į jų laivės paskuigalį. Kas netikėtai (ir kas galėjo pagalvoti!) paskatina jų kokpite murksojusį škiperį tučtuojau pašokti lyg iš miego išgastingam zuikeliui medžioklio batui numynus uodegėlę ir neprašomam imtis aktyvių veiksmų, mus energingai atstumiant kuo toliau nuo savęs, tarsi būtume girtas blusius, gatvėje lendantis prie biurgerio bučiuotis Pergalės dienos proga.

Ent-schul-di-gung! – išskiemenuodamas šūkteliu aš net neabejodamas, kad jis viduje netveria džiaugsmu mums neprašomas padėjęs ir gal netgi kukliai dėl to savimi didžiuojasi, nors jo veidas tą nedrąsiai slepia.

* * *

Išpurpsim į atviresnius vandenis ir čia išsikeliam surifuotą grotą. Vėjo atviroje vietoje daugiau, nei pakanka, ir mes ketinam todėl apiplaukti ratuku per visą Šventežerį iki kito jo galo, pasidairydami, kokių dar prieplaukų čia beesą.

Privati prieplauka prie Kolonia Rybacka gyvenvietės

Artimiausia nelankyta – į šoną nuo vakar apžiūrėtos “Vėjų rožės“, pagal žemėlapį esanti visai netoli nuo žvejų kolonijos vardu pavadintos gyvenvietės, menančios gal dar šito krašto kolektyvizaciją ir kolonizavimą po karo.

Iš toliau jos prieplaukos kažkuo primena Trygorte matytą variantą – ir ta sodyba, greičiausiai, yra nuomojama poilsiavietė. Ir nors akį masina tvarkingumu ir švara, tačiau ūpo sukti forštevenį link prieplaukų ir pasitikrinti iš arčiau, kaip ten viskas atrodo, nėra.

Mat pradeda merkti lietutis. Kas nuskuba glaustis žemyn į kajutes (nors mechaniko sriubytei – kaip ir per ankstyvas metas), o kas išsitraukia ir spalvotus “dėl visa ko“ labai protingai dar Lietuvoje prigriebtus polietileninius lietpalčius. Greitai linksmoms merginoms kyla noras nusifotografuoti susėdus Trispalve, ką ir padaro bocmanė, navigatorė ir junga, atkartodamos Lietuvos Respublikos vėliavos spalvas. “- Čyyyyz!…“

Daugiau pramogų nėra, bet matosi jau ir Šwięcajty ežero kitas kraštas – Ogonki gyvenvietė. Čia ežeras yra seklesnis, ir netgi kažkur kairiau turėtų būti 1 m gylyje sekluma, kurios tikrinti švertu nenusiteikę. Mat kuo labiau įsilyja, tuo mažiau noro lieka mėgautis grynu oru.

Ogonki prieplaukos Šwięcajty ežero “kitame gale“ (rytiniame).

Sukamės atgal – dabar jau taikome pažymėtu bujomis farvateriu tiesiai į sąsmauką, jungiančią šį ežerą su Mamry. Mano kompanija iš kokpito sutartinai suguža į “palėpę“ po deniu. O aš ir toliau neatsidžiaugiu savo goreteksine striuke – kas man belieka?…

Kubrikas (jūreivių gyvenamoji patalpa po priekiniu deniu)

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Ogonki gyvenvietę pravažiavome paskutinę dieną automobiliu – pro ją eina plentas nuo Gižycko iki Węgoržewo.

Kelias platinamas (lenkai irgi įsisavina ES lėšas) ir netgi tvarkomas kanalas, jungiantis Šwięcajty ežerą su dabar buriuotojams nepasiekiamu už jo esančiu Stręgiel ežerėliu. Kažkaip manau, kad jau kitąmet į jį bus galima įplaukti ne vien baidare. Skirtingai nuo mūsų kvaišų, neįveikiamomis kliūtimis atitvėrusių Trakų ežerus vieną nuo kito, o kur pritrūko statybinių medžiagų šiam tikslui – tai paprasčiausiai įvedusių apribojimus laivybai.

Dėl kelio remonto darbų ir dėl to natūraliai susidariusius spūsties galėjau apsižvalgyti pro langus. Ogonki turi atvirą prieplauką, bet čia prisišvartuoti gal netgi gerą dieną visai smagu būtų, mat nuo prieplaukos – čia pat įsikūręs ir žuvies restoranas! Nakvoti iš bėdos (gerai pribembę alaus, tarkime) gal irgi įsiprašytumėte, ir manau, kad šeimininkai už papildomus auksinius į jų “terbečką“ tikrai nenuvytų šalin (jei ką – Zatoka Kal visiškai netoli, nors ir per visą ežerą).

Man kažkaip atrodo, kad kitąmet čia bus jau daugiau gyvybės ir judesio, o jei kanalą padarys prieinamu buriuotojams, kad ir nusileidus stiebą, bet, žiū, smalsių pro šalį praplaukiančių ir užsukančių rasis daugiau.

Sekite Mozūrų krašto naujienas!

Bebrų buveinė sąsmaukoje į Mamry ežerą

Dar ne iki galo peršlapęs pasiekiu ir sąsmauką, jungiančią Šwięcajty ir Mamry ežerus. Vėjas įplaukus ir vėl nuščiūva, todėl nusileidžiu variklį ir burgzdamas forsuoju šį vandens ruožą.

Kapliadančiai bebrai nekiša nosies lauk ir savo faziendoje kairiau sausi ir patenkinti geria kalvadosą, užkąsdami bre sūriu. Va tokie čia jie vat gurmanai – ir ką jiems?!…

* * *

O va išlindęs į Mamry pasijaučiu kaip pliumptelėjęs visiškai į kitą akvatoriją – vėjyje purslai eina dryžiais bangomis!

Plieninis dangus virš švininio Mamry ežero

Vėl supa. Ir kuo gilyn – tuo juntamiau.

Ir taip rimtai supa – konstatuoju sau. Laivė ne tik smagiai įsisūpuoja, bet ir nuo priekio pataško iki pat kokpito, kai įsismarkavusi kokia banga tėškiasi į dešinį “žandą“.

Lauk išlenda navigatorė. Dar nepradėjusi žaliuoti, bet jau įgytą veido blyškumą paaiškinanti talpia replika:

– Geriau viršuje šlapti, nei apačioje…

Na, jūs supratote. Jūros liga, baksnojanti į maulę “nejūroje“. Tai arba laivė per maža, arba ežeras per didelis, arba – abi priežastys kartu ir viena kitą papildančios.

Vienišos burės tolumoje (Mamry ež.)

Man toks įspūdis, kad, nepaisant įsitempusios burės ir apkrauto rumpelio, balbatuojamės vietoje. Kad taip atrodo ne vien man, patvirtina ir išlindusi (matyt, gavo į kaulus “Uno“ partijoje) kvartermeisterė:

– Žiūrėk, mus neša į meldus!

– Niekur neneša, ramiakas! – atšaunu.

Ir kiek dar bergzdžiai papumpavęs rumpeliu atkrentu, padarydamas lankstą ir vėl bandydamas užkilti į vėją ir bangas.

Taip, čia ne įspūdis, niūriai patvirtinu pats sau. Mes iš tikro neturime eigos pirmyn, surifuota burė įvėjiniame kurse stokoja traukos, o priešinės bangos mus dar ir stabdo, dėl ko mes tikrai po truputį, bet neišvengiamai, dreifuojam į akmenis melduose.

Kvartermeisterė nerimsta ir ją suprasti galima: apačioje – supa, viršuje – šlapia, šviesą tunelio gale – išjungė, o sriubytės niekas nebepasiūlo!…

(Siūlytojas tuo metu azartiškai kerta kortomis “Uno“).

– Mums trūksta traukos, – informuoju, – todėl reikia arba išrifuoti grotą, arba išvynioti stakselį. Antraip, taip ir malsimės, kol mus nublokš ana va ten… – mosteliu galva į už 50 metrų esančius ir kvartermeisterę įbauginusius žolynus, slepiančius akmenynus.

– Ne!!! – kažkodėl mano pasiūlymas kvartermeisteriai neatrodo nei logiškas, nei priimtinas.

Kantriai aiškinu mokslo populiarinimo kalba toliau apie bangų ir vėjo sąveiką, aerodinamiką ir hidrodinamiką bei iš to išplaukiančius vektorius ir gaunamą laivės eigą, kartu nepamiršdamas priminti, kad variklio tikrai negalime nuleisti ir įjungti, nors jai ir norisi, nes užkals bešokinėdamas kaip kamuoliukas iš vandens.

– Gerai, groto neišrifuosime, – galop nukertu tuščią disputą, – nes tik krenas padidėtų, o ar gautume daugiau traukos dėl tiek – neaišku. Tačiau stakselį išvynioti reikia! Ir kuo greičiau… – priduriu, nes matau, kad “Uno“ vis dar sugebantys pliekti apačioje bocmanė ir mechanikas neapsisprendžia vienas kito malonios kompanijos iškeisti į drėgmę ir skersvėjus.

Bet, keliskart paraginus, pagaliau kokpite gaunu bocmanės vos ne išspirtą (“- Ne, sriubytė – palauks!“ – nukerta jo bandymus rasti alibi) dūsaujantį mechaniką lauk.

Išvyniojame stakselį, ir laivė, nors ir labiau pasvirusi, dėkinga dabar ima irtis per bangas pirmyn link farvaterio į Węgoržewo. Nebereikia man pumpuoti rumpeliu, įsivažiuojame, aprimsta įgula.

Laviruojame į vėją ilgais vendais – vos ne per visą ežerą. Tai reiškia, kad nebūtina iš tikro visiems kiurksoti viršuje (nebent, apačioje pykina) lietui lyjant, ir galiu išsikviesti permesti stakselio šotus tik tuomet, kai reikia daryti manevrą.

Įplauka į Węgorapa – kanalu ištiesintą upę, tekančią iš Mamry ežero link Węgoržewo miesto

Artėjame prie įplaukimo į kanalą. Lietus apstojo, ir dabar jau paprašau mechaniko pasilikti – pervendavę paskutinį kartą ir priartėję nuleisime bures, antai kaip tik prie paskutinės poros bujų. Bet tą padarome jau prie priešpaskutinės, nes vanduo čia ramesnis ir lygesnis, todėl variklis ramiai gali padirbėti, o ir mes turėsime daugiau laiko viską susiraišioti. Jau permirkusi, bet skruostų rausvumą atgavusi navigatorė prisideda padėti, o kvartermeisterė užima jai įprastą postą priekyje – stebėti artėjantį dugną.

Visiškai prie įplaukimo prieigose malasi dar viena laivė, atplaukusi nuo Mamerki pusės (mums iš kairės). Ketinu juos įleisti pirmus, kad jau jie yra arčiau kanalo žiočių. Bet tie ima kažkodėl painiotis grote, lazy-jack_uose ir dar neaišku kame, užstringa nevalingame dreife, bando užvesti variklį, o tas kažkodėl nesiduoda… Žodžiu, tokia lengva sumaištis jų denyje.

Apsidairau, kurį savo ant galinių relingų suringuotą švartovą galėčiau panaudoti buksyrui, jei prireiktų jiems mestelėti, ir nusprendžiu lįsti arčiau.

Priartėjus jau pagalbos jiems nebereikia, variklis jų dirba, grotą baigia irgi susidėlioti ant groto giko. Bet mano įgula dirba darniau ir užtikrintai, todėl pamosikuojame draugiškai (suprask, przepraszam, panowie, bet jus lenkiam) ir įlendam pirmiau jų į kanalą.

Węgorapa ir kanalas

* * *

Ko ir reikėjo laukti – kanale visiška tyka. Jei nežinočiau, kad čia eismas būna kitąkart intensyvesnis, nei miesto gatvėse, tai gal netgi ir variklį galėtume visiškai išjungti ir dreifuoti sau ramiai iki tikslo.

Mat Węgorapa upė iš tikro ne įteka į ežerą, o iš jo išteka – prieš kelis metus to nežinodamas buvau posūkyje į uostą srovės nuneštas ir pyliausi į molo plius, tad “lociją“ išmokau savo kailiu. O ir pati upės vaga dar “prūsokų“ ištiesinta kanalu, mat pavasariais ir po gerų liūčių nespėdavo išnešti savo vandenų, nes dėl keliais metrais per visokius navigacinius ir inžinerinius patobulinimus pakilęs Mamry ežeras ėmė potvyniais varginti tuomečio Angeburgo (dab. Węgoržewo) gyventojus.

Tą atsišakojimą galima pastebėti pusiaukelėje – plaukiant link miesto, į kairę suka senvagė, kuria navigacija, anot ženklų, draudžiama, bet vis tik kartais gali pamatyti ten įlindusias šeimynines laives, radusias tarsi prieglobstį gamtoje savo piknikui. Kaip ir “džiugina“ kitąkart alkani žvejai savo valtelėmis kanale, tarsi lenkiantis su kokia bandūra mazurska jie visiškai niekam netrukdytų.

Kam gražu, o kam – ir navigacinės kliūtys kanale.

Atkreipiu dėmesį, kad kanalo krantai dabar aptvarkyti – matyt, čia neklykavo dėl papuvusių topolių Mingės žalieji isterikai, nes čia žėlę menkaverčiai medžiai, krūmai ir sąšlavynai bei brūzgynai iškirsti, ir visiškai šalia kanalo matomas netgi naujai asfaltuotas ir tvarkingas keliukas, kuriuo galima ir dviračiais numinti iš miesto link kanalo žiočių, kur yra išlikusi ir sutvarkyta senoji kanalo sargo mūrinė būdelė.

Aplenktieji lenkai plaukia mūsų kilvateryje. Jie jau susitvarkė ir net nusileido stiebą. Matyt, plaukdami svarsto, kada tą patį darysime ir mes… O va to ir nedarysime iš viso!

Ir, rodos, netgi girdžiu jų nustebimo šūksnį už nugaros, kuomet šito jie nesulaukia, o mes iš kanalo pasukame į kairę ir neplaukiam, jų supratimu, į uostą!

“- Na na, įdomu, kuris čia iš mūsų vietinis… – šypsau sau į ūsą. – Ir lįskite patys pro tuos savo žemai kabančius laidus!“.

Praeitą kartą netikėtai atrastas privatus Mamry Charters uostelis – ir vėl mūsų šiandienos tikslas. Man jis patinka labiau, nei pagrindinis Węgoržewo uostas – sausakimša ir laivų nuolat prisigrūdusi Keja, į kurios akvatoriją dar ir kelią pastoja aukštos įtampos linija. Šįkart įpiešiu ne į molą, o į posūkį, ir be jokių nuotykių.

Maža to, kažkaip laikiau save kvailesniu, manydamas, kad anuomet neįsukau į statų, maždaug 90 laipsnių kampu esantį įplaukimą. Dabar gi pasirodo, kad nei aš, nei tas kampas bukas! Kampas netgi nėra stačias, o smailas, apie 60-75 laipsniais į kanalo atsišakojimo ašį. O tai reiškia, kad posūkį tenka daryti apie 100-120 laipsnių. Ir įplaukus dar užsimetame kairėn, ketindami švartuotis į tą pačią vietą po medžiu, kaip ir praeitą kartą.

Stovėjimas po medžiu – “mano vietelė“ Mamry Charters uoste

Apie pirmą valandą dienos čia ir švartuojamės nakčiai. Apiplaukę velniažin kiek, ir iš esmės grįžę į tą patį miestą, iš kurio išplaukėme – kam būtų pėsčiomis nueiti pakakę nepilno pusvalandžio…

Apsukame laivę, kad būtų nosimi link išplaukimo, rišamės lagu (šonu) prie prieplaukos. Ketinu prisitraukti labiau į kampą, kur anuomet kiurksojo nuskendusi valtis, bet stiebas ima kliūti už šakų, todėl numoju ranka – už savęs pasiliekame vietos mūsų tonažo kateriui, jei uostelis staiga užsipildytų laivais ir neliktų daugiau laisvos vietos.

Stovėjimas po medžiu turi vieną trūkumą – nuo šakų krenta lapai, net ir ne rudenį (žiemą nebandėm – vanduo per kietas, o lapai kažkur būna dingę). Bet privalumas irgi yra neabejotinas – laja sukuria atokaitą. Aišku, ypač tada, kai medis yra šiaurinėje pusėje, o apie saulutę šiandien lieka tik pasvajoti…

Junga man uoliai padeda suringuoti visas palaidas virves. Susitvarkome su navigatore denį, pasitiesiame kilimėlius – gražu pažiūrėti!

O aš einu pažiūrėti, kur prapuolė uostelio “vaivada“, kuris šįkart nekišo laukan nosies ir neatėjo pasiimti priklausančių šlamančių už stovėjimą.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “This is… Polska!“

Tęsinys: “Ieškoti Joninių“

Reklama