Pažiūrėjau režisieriaus Ridley Scott filmą “Robin Hood“ (made in 2010 – patikslinu, nes yra ir kitų kol kas žinomesnių versijų).

Na, pasakysiu, ir užėjo gi mada kurti visokius filmų tęsinius ar versijas, kurios vadintųsi “Apie tą, kurį seniai pažįstate. Pradžia“, nors žodžių apie prologą jau gal dėl tos mados ir nerastumėte pavadinime. Taip ir čia – filmas baigiasi subtitrais “and so the legend begins“ (“ir štai nuo čia prasideda legenda“). Bemaž “to be continued“ (“bus daugiau“), jei kas pinigų dar įmerktų, ir jau norėtųsi tęsinio, pastatyto šito režisieriaus, o jis mielai tęsinio gi ir imtųsi, ir tokios galimybės, prisipažįsta, jis nesipurto.

Filme režisierius vėl išnaudoja savo jau komerciškai išbandytą “gladiatorių“ Russell Crowe, kuriam paskiria ganėtinai siužetiškai pripainiotą, bet tuo pačiu bent jau galimą nuosekliai sekti pasakojime (lietuviškuose filmuose dažniausiai būna atvirkščiai, ir tai pas mus, save laikančius labai kultūringa tauta, yra vertinama kaip meninės išraiškos etalonas, nes “kas tas holivudas, a’ ne-a?“) nesero ir sero Robin Longstride arba Robin Hood, vienu metu prisistačiusio ir kaip seru Robert Loxley, vaidmenį.

Girdėti vardai? Jei susipainiojote – žiūrėkite filmą, ir bus aiškiau, kodėl vienas žmogus žinomas keliais vardais, ir kuris yra “tikras“. O va tas “vienu metu“ – tai čia ką: aliuzija į “A Knight’s Tale“ su a.a. Heath Ledger, ar į “Kingdom of Heaven“ su Orlando Bloom?

Na, bet tam ir yra geri scenaristai, kurie sugalvotų siužeto vingius, kad viskas čia gerai su tais veikėjo “serais“, o ir režisierius su šiuo aktoriumi jau turėjo tokios patirties išsukinėti panašius viražus “Gladiator“ filmo veiksmo logikos peripetijose. Galop, tai labai amerikietiška – visi prieš Dievą lygūs, o sėkmę lemia ne kilmė. Nors JAV dar ir ūkuose nesimatė, bet egalitarizmo ir “amerikietiškos svajonės“ idėjos brendo, reikia manyti, jau nuo seno.

Nenoriu kabinėtis – filmas žiūrimas, ir tikrai geras pažiūrėjimui nors ir visa šeima. Ar bent jau neblogai žiūrėjimui subalansuotas tarp veiksmo ir dialogų, kurie originale, siekiant priartinti prie senosios anglų kalbos, yra trumpi, lakoniški, be išvedžiojimų ir talpūs, todėl spėkite gaudyti, jei žiūrite originalo kalba. Ir netgi dailiajai lyčiai pasakojime duoklė atiduota – nes kaip gi be meilės? O Marion pagal režisieriaus sumanymą netgi turėtų įkūnyti ir savarankiškos feministės, ir šeimyniškosios namų šeimininkės lūkesčius.

Tik, paironizuosiu, gal filmas netgi pagal mūsų šalies aktualijas pavojų visuomenės stabilumui (vėl artėja sausio 16-toji…) keliantis ta savo ne tik “sąjūdine“ Magna Charta idėja, bet ir pagrindinio veikėjo tolimesnių taurių veiksmų lozungu “Rise and Rise Again, Until Lambs Become Lions“ (“Kilk vėl ir vėl, kol ėriukai taps liūtais“), kas net ir siužetiškai pakeistų dabartinį politinį Lietuvoje šūkį “Šlovė plikiui ir blondinėms!“.

Blondinių ne apstu (ne apie skandinavų gražuoles saga), o va vienas plikis, matytas jau Guy Ritchie filme “Sherlok Holmes“ (dar viena “Pradžia“…) kaip ne mažesnis blogiukas, ten irgi bando išlupti ne tik PSD mokesčius, bet ir subalansuoti deficitinį šalies iždą, paliktą a.a. buvusio šalies valdovo AMB karaliaus Ričardo I Liūtaširdžio iš Plantagenetų giminės, nes Anglijai, matomai, būtų “ne lygis“ skolintis iš TVF, net jei jis tuomet būtų buvęs. Na, bet kanclerio (suprask, premjero) žiedą ir įgaliojimus perėmęs gudruolis mokesčius išlupinėja ne “vardan tos“, gelbėdamas šalį ir jos ekonomiką, o veikiau atvirkščiai, tai ne apie piktuosius veikėjus čia daina!

Filme, kaip jau įprasta kinematografe, yra ir siužetinių neatitikimų istoriniams faktams, kuriais manipuliuojama laisvai ir kartais, kaip mano priekabiam skoniui, pernelyg laisvai, ir išlenda neatitikimai istoriniams kostiumams ar papročiams (kas juos pastebi, kita vertus?…), arba akis bado ne to laikmečio kokie nors šarvai (čia visur šmėžavo iš esmės tik grandininiai marškiniai, ačiūdiev, tik nelabai supratau, kodėl čia jie užsegami gale, bet… šelmis Robinas gal taip norėjo našlę Marion pakibinti, o kitos progos scenaristai neišmąstė?), skydai (turnyriniams tokios formos skydams dar kiek ankstoka rastis, mano nuomone), ar šalmai (“kibirai“ – tai jau tiek jau to, bet – iš kur antveidžiai???).

Galima netgi numoti ranka į per anksti istoriškai atsiradusį filme pusantrarankį bastardo kalaviją – bet kad režisieriui gražiau taip, o ir kovų choreografams paliekama daugiau erdvės kūrybai, idant leistų aktoriams mosikuotis tai viena ranka laikant, tai abiem sučiumpant (todėl ir yra “pusantros rankos“ vadinamas, skirtingai nuo trumpesnio vienarankio ar dar vėlesnio dvirankio) – dideliam “popkorninių“ žiūrovui džiaugsmui. Ir lankininkų reikšmė dar tam metui kiek perdėta, bet – ei, čia gi apie Robiną Hudą, pamenat?! Tai kaip be jų, tų lanko šaulių!…

Pėstininkai ten veikia irgi nelabai aišku ką (sukuria foną?), o iečių ir jų naudojimo tai išvis bemaž nėra (tikri vyrai kovoja tik artimoje kovoje?), skydai kartais juokingai paženklinti vienodo rašto įdubomis nuo smūgių (bent jau ne naujutėliai iš arsenalo, kaip anksčiau filmuose būdavo). Mažojo Džono karo kūjis – mažai iš tikro praktiškas tet-a-tet, kuomet nesimato būrio ietinininkų “ežio“ (o va saracėnų išrastas kovos vėzdas prieš kryžiuočius – kažkodėl nelabai pastebimas, nors būtų logiškesnis pasirinkimas), bet žaliųjų halkų ir visokių superherojų vertas toks įnagis efektingai (nebūtinai efektyviai) ištaškyti ekrane priešus tuntais, tai – kodėl ir ne?

Nors man buvo gaila, kad ieties (tiksliau – ragotinės) reikšmė pamiršta kovos scenose, o juk kam, galvojate, ankstesnėse mums įprastose versijose ne vien Robinas su Džonu lazdomis pliekėsi, ką?…

Į daug ką galima užmerkti akis – kinas gi, sidabrinio ekrano svajonė (ir fantazija). O ir recenzijos šiam filmui rašyti nenoriu.

* * *

Bet kad jau šis tinklaraštis yra kiek susijęs su marinistika, tai prisipažinsiu, kas mane iš tikro pribloškė, ir į ką užsimerkti negalėjau. Žiūrim klipą – 1:46 ir ypač 2:16 (gerai būtų, jei pastarajame sugebėtumėt sustabdyti). Ką mes čia matome?

Ogi, rupke, prancūzai Anglijos pakrantėje laipinasi iš… Antrojo pasaulinio karo laikų JAV savaeigių desantinių baržų – LCV (P), dar vadinamų Higgins Boat (Higinso laiveliais)! Tik kad medinių (tiesa, originaliosios irgi buvo statomos gausiai naudojant fanerą), ir dabar dar joms pritaisyti irklai! Aš jau nekalbu apie šiame filme pasikartojančių scenų ir rakursų gal netgi plagiatą nuo Steven SpielbergSaving Private Ryan“!

Higinso laivelis (LCVP) – Antrojo pasaulinio karo JAV savaeigė desantinė barža (iš ibiblio.org)

Galima užmerkti akis į tai, kad kiti laivai, jau atrodantys įprasčiau, yra irgi kiek iš vėlesnio laikotarpio, ar kad tokius kogus jau vėliau ir kažkada mūsų Baltija matė kursuojančius tarp Hansos miestų. Bet laipinti kariauną būtų iš jų bent jau adekvačiau, nei iš čia atsiradusių kampuotų “pieštukinių“, kuriomis, neva, buvo galima ramiai įveikti Lamanšą (na, kai kas yra įveikęs ir ant pripučiamo čiužinio, bet “penalais“ gal invazija neplanuojama vykdyti?).

Bent jau galima buvo kopijuoti Antrojo pasaulinio karo laikų Japonijos Imperinės kariuomenės desantinį Daihatsu klasės 14 m ilgio laivą, kurio korpuso jūrinės savybės buvo daug geresnės, o priekyje tas barkasas irgi turėjo rampą, kad jau taip norisi efektingai visą būrį kareivių vienu metu išspjauti iš laivo nasrų ant pakrantės smėlio. Vietoje dyzelinio variklio čia netgi būtų pro šonus iškišti irklus, ir visai neprastai toks barkasas žiūrėtųsi ekrane. Netgi pavyktų pritaisyti jam šiokį tokį stiebą su tiesiąja bure.

Daihatsu klasės 14 m Antrojo pasaulinio karo Japonijos imperinės kariuomenės desantinis barkasas (iš wikipedia.org)

Dar suprasčiau, kad tektų tiesiai į paplūdimį iškrauti karo techniką (patrankas, džipus ar net lengvuosius šarvuočius) – tam tie atsidarantys priekiniai platūs trapai ir yra reikalingi, kuomet nėra prieplaukos ir kranų, o šios technikos neišeina gabenti išardytos dalimis. Kaip iki tol vertėsi visi jūros pėstininkai jūrų desantinių operacijų metu, jei būtina būdavo atsigabenti į krantą lauko artileriją, nes laivų artilerija, kuri buvo keliskart galingesnė ugnies galia, dėl kokių nors priežasčių nesiekdavo šturmuojamų fortifikacinių įrenginių. O žirgai pakrantės tvirtovių šturme – iš viso beprasmis reikalas, todėl šturmuojantiems visada pilnai pakakdavo valčių netgi parako amžiuje, iki kurio filmo laikmečiui dar toli šaukia.

Bet be tokių rampų ir tokių specializuotų desanto barkasų, baržų ar laivų kažkaip apsiėjo ir vikingai (normanai), dar prieš 100 metų iki šio filmo įvykių atvykę savo drakarais į Hastingso mūšį 1066-ais, atsigabendami ir žirgus. Sakyčiau, netgi specializuoto desantinio transporto nebuvimas jiems visiškai tuomet nei kiek neapsunkino invazijos ir nesutrukdė nukariauti linksmosios Anglijos.

Normanai laipinasi Anglijoje prieš Hastingso mūšį 1066-ais (Tapisserie de Bayeux gobeleno fragmentas)

Kaip ir apsiėjo be tokių įmantrybių Kryžiaus žygių jūrine logistika besirūpinę kad ir Venecijos ar Genujos miestai, taip pat puikiausiai tarabaninę riterius su jų jojamaisiais keturkojais. Na, galima bent jau sakyti, kad tie gabendavo iš uosto į uostą, tai aktualiau jiems buvo triumų talpumas, o ne ro-ra tipo kelto funkcijų įdiegimas.

Be to, pabandykite pairkluoti tokią bukanosę dėžę ne tik ilgą kelią, bet ir prieš jūros bangą, kad ir nedidelę – suprasčiau, jei tai būtų pontoninė valtis, apie kurias rašiau anksčiau, kuri iš viso niekur neplaukia, o tik užtikrina virš jos permesto tilto plūdrumą. Taip jau yra, kad jei norėjai tuomet plaukti – tekdavo laukti vėjo burei išsikelti, o su vėju – ir banga ateina. Perirkluoti netgi tokią dėžę per visą Lamanšą irgi gal išeitų, jei ištaikytum orą ir dar gerai paskaičiuotum potvynį, kad atoslūgis nestumtų nuo kranto, o arčiau jau ateitum į jį su “aukštėjančiu“ vandeniu, tik čia labai jau daug tų “jei“ gaunasi.

Bet netgi filme rodoma, ir tą matysite įdėto klipo ištraukoje, kaip per bangas siūbuodamas ir taškydamasis plaukia tradicinis laivas link Anglijos krantų, gabenantis veikėjus iš Palestinos. Tiksliau – jau netgi iš Prancūzijos, kur karalius Ričardas Liūtaširdis sustojo pakeliui patriuškinti pilies, kurios prieigose ir gavo galą, tad plaukiama gi per tą patį Lamanšą. Ir supa. Ir neprastai. Na, bet pastarojo laivo škiperis gal pasitikėjo savo sėkme ir mažai skaičiavo palankesnį momentą plaukimui, spėkime.

Ir ką – tikrai norėtumėte tokiu “keltu“ vykti į priešų pakrantę jūra, vilkėdamas ne vieną kg sveriančius šarvus ir apsikrovęs tikrai ne plūdriais ginklais? Manau, kad ne pati geriausia apranga netyčia išvirtus per bortą, krestelėtam kokios bangelės, nes į kamštinę gelbėjimosi liemenę nei iš tolo neneša. Jau nekalbu, kad man šie laivai nekelia pasitikėjimo iš viso jais atviresnės jūros erdves forsavimui, tai gal ir verstis nereiktų – patys prisisemtų…

Antrojo pasaulinio karo metu gi ir meteorologija buvo pasirūpinta, ir varikliai stūmė Higinso laivelius žymiai greičiau link priešo kranto. Palyginimui: plaukė šios baržos maždaug 9 mazgų greičiu, kuomet kruizinė laivė (“jachta“ – dar nepripratusiems) dabar plaukia vidutinišku 5-6 mazgų greičiu, ir kurios irkluodami tokią dėžę, kaip to norėtų režisierius įteigti, tikrai net nepavysite, ir gerai, jei išvystysite iš viso dar perpus mažesnį greitį, kurį, savo ruožtu, visiškai užgesinti gali atoslūgio srovė, kol iki to kranto nusikapstysite.

O ir šias irkluos kas? Pats keleivis-kareivis, nes dėžėje burių tai irgi nematyti, o kad tilptų dar ir irkluotojai, kaip galeroje, irgi neįsivaizduojama man kur iš viso. Variklių tai nebuvo… Jau nekalbu ir apie tą irklų padėtį, kurių ir pasiekti nelabai pavyktų, ar irkluoti tektų rankas virš galvos iškėlus.

Ir dar pabandykite įsivaizduoti, kad Prancūzijos karalius Pilypas II užsako būtent tokios konstrukcijos laives pastatyti kur nors Breste ar Dunkerke. Ne samdo esamus laivus ir škiperius, o specialiai užsako pastatyti būtent tokios konstrukcijos, nes, jo nuomone (sic!), tokios specializuotos baržos geriau tinka laipintis priešo paplūdimyje ir čia pat stoti į mūšį!

Tarsi anglai jau lauktų invazijos, prisimūrinę visokių fortifikacinių įtvirtinimų pakrantėje, kad kovoti jau tektų už kiekvieną sausesnę pėdą nuo pačios bangomūšos, o ne išsikrauti ir keliauti į gilumą bent jau iki artimiausios pilies ar atviresnio mūšio lauko. Ką ir padarė prancūzai iš tikro – tiesa, ne tik aukščiau minėtame Hastingso mūšyje prieš gerą šimtmetį, o ir dar po bemaž dviejų dešimčių metų, kuomet išsilaipinęs būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas VIII-asis įžengė į Londoną ir buvo paskelbtas Anglijos karaliumi katedroje per Pirmąjį baronų karą (1216-ieji).

Pirma, tai net pagal siužetą ten Pilypas II neplanuoja jokio laukiamo pasipriešinimo (atvirkščiai – ėmėsi priemonių sukelti pilietinius neramumus, jei ne anglų tarpusavio karą, kad niekas invazijai nesutrukdytų!), ir tas kariuomenės išsilaipinimas turėjo vykti įprastai išsikraunant mantą ir tuomet suformuojant kovines (tiksliau – žygio) rikiuotes tolimesniai invazijai ir… tradiciniams kovos veiksmams sausumoje.

Net jei netikėtai užpultų, kaip vis tik nutiko filme, tai visi susėstų atgal čia pat į savo laivus, atsistumtų nuo kranto ir rodytų vidurinį pirštą anglų lankininkams, primindami tuo, kad ir jie lankus turi ir tuoj pašaudys atgal, ir dar, spėkite, kieno pozicija geresnė: esančio atvirame paplūdimyje dabar anglo, ar jau laive besislepiančio už borto prancūzo?

O antra, tai pabandykite nuslėpti tokį desantinio laivyno (o daugiau jie niekam netinkami) statybos užsakymą nuo anglų, kurių tuo metu ten Prancūzijos pakrantėse zujo apsčiai, traukiančių tiek į Palestiną ar iš jos, tiek ir dalyvaujančių kokiame užsitęsusiame vietinės reikšmės kare dėl kokios nors Normandijos pilies, kuriame paskutinįsyk sudalyvavo ir minėtasis karalius Liūtaširdis – vos ne pramogos sumetimais grįždamas iš Kryžiaus žygio Palestinoje. Juolab, statydami tokios konstrukcijos dėžes, kurios, neabejoju, ne vien mano akį patrauktų savo neįprastumu ir sukeltų daug bereikalingų klausimų pašaliniams.

Žodžiu, aš šito režisieriaus pasirinkimo nesupratau. Nebent, labai jau spylberginis išsilaipinimo variantas sužavėjo režisierių ir tapo holivudiniu etalonu, kaip turi atrodyti bet koks (sic!) išsilaipinimas iš jūros priešo pakrantėje – kad ir koks laikmetis bebūtų, kad ir kas pas ką laipintųsi…

Tikiuosi, kad tikrai Holivude neįsitvirtins kaip jų štampuojamas ir jau neišmušamai įdiegtas “raguotų“ vikingų (jei šie ir buvo raguoti, tai, nebent, perkeltine prasme – kuomet tolimų žygių metu jų Skandinavijoje paliktas žmonas lankė kaimynai, kuršius įskaitant) arba “egiptietiškų“ egiptiečių įvaizdis filmuose apie Kleopatrą. Nesupratusiems: Aleksandrija, Egipto sostinė Romos Respublikos ir Imperijos laikais, buvo įkurta gerokai iki tol graiko (makedoniečio) Ptolemėjaus, Aleksandro Makedoniečio bendražygio, tad ten vyravo ne prieš gerus kelis šimtus metų, jei ne tūkstantmetį, pražuvęs mums iš filmų dabar jau įprastas “piramidžių ir faraoniškas imidžas“, o visiškai graikiško tipo helenistinė kultūra ir atitinkama jų apranga (suprask, įsivynioję į paklodes, o ne su strėnraiščiais ir sulaižytais dredais bei MaxFactor gotišku makijažu aplink akis).

Nors dėl šitų JAV desantinių baržų, bijau, kad jei jau ir Ridley Scott eina Steven Spielberg pėdomis, tai nežinau, kas ten kitas, ėmęsis istorinio filmo su jūros desantine operacija ar bent jau išsilaipinimu, dabar statys kitaip… Kas ten sekantis eilės laukia? Pompėjus? Vikingai? Turkai prie Konstantinopolio? O gal netgi Kolumbas?… Tai nors, ačiūdiev, kad “Troy“ su Brad Pitt pastatyta anksčiau ir šiame filme US Marine Corps “amfibijų“ (jūros desanto, kitaip tariant) operacijų taktika bent jau akių nebado!

Ir kažkaip reiktų režisieriams prisiminti, kad net iki 1915-ais nepavykusios Dardaneluose Galipolio jūrų desantinės operacijos jokiam pasaulio laivynui nekilo poreikis specializuotiems desanto laivams, ir jau gerokai po Pirmojo pasaulinio karo tik tarpukario gale (po taip vadinamų “bananų karų“) pagaliau JAV jūrų pėstininkų korpusas vienintelis ėmėsi praktinių žingsnių kuriant tokio tipo laivus sau (aukščiau minėti japonai tiesiog modifikavo barkasą Ramiojo vandenyno salynams okupuoti)! Ir tą lėmė ne tiek karinės logistikos iššūkiai, kiek… kulkosvaidžiai, paspartėjusi artilerijos greitošauda ir dėka šito taip pat pakitusios kovos taktikos.

O kad filmas ne marinistine tematika ir laipinimosi epizodas užima, neskaitant lemiamo mūšio paplūdimyje, svarbios vietos siužete, tai žiūrėdami ir nekreipkite dėmesio į tai, į ką atkreipiau čia aš. Juk ne dėl šitų mano supeiktų baržų prancūzams invazija nepavyko.

Juolab, kad tuo istoriniu laikotarpiu anglai, vedini karaliaus Džono, sukurstyto anglų baronų, pas prancūzus laipinosi dėl “savų“ Bretanės bei Normandijos žemių kovoti (jas, galop, ir prarado, ir dar gerokai iki Šimtamečio karo bei vizijomis besivadovavusios mūšio lauke Orleano mergelės Žados d’Ark batalijų), o ne atvirkščiai, kuomet minėtasis aukščiau Liudvikas atvyko į Londono Tauerį vėliau už tai su atsakomuoju kariniu vizitu… Bet čia – jau kita tema.

Advertisements