Tapu tapu tapu – eina meškinas be batų! – iš telekomunikacijų kalėdinės reklamos

* * *

Kam prieškalėdinis laikmetis varo stresą, nors ir nelaiko savęs tikru mizantropu, vis tiek greičiausiai pritariamai palinksės minčiai, jog tarp Kalėdų ir šlapinimosi ant fazės yra daug bendro. Bent jau purto vienodai.

Tačiau labai gerai prieškalėdinę mizantropiją man pagydė Artūro Dovydėno organizuotas tradicinis Kreiserinio buriavimo mokyklos (KBM) kasmetinis Kalėdinis vakaras!

Na, gerai: išbraukime kol kas “kasmetinis“ – pernai nebuvo. Ar tai Siemens arena užimta buvo kokioms nors nuvalkiotoms rusų estrados žvaigždėms, eilinįsyk atvykstančioms gastrolių (Rusijos ambasados kultūros atašė kaip mecenatas galėtų būti nurodomas plakatuose), ar tai Kubilius sunkmetis dėl to kaltas – bet A. Dovydėnas už tai atsiėmė gerą kaušą priekaištų, ir šiemet pasitaisė. Tikėsimės, kad ir toliau nesuges!

Iš tikro, juk toks renginys – labai graži ir puiki proga susirinkti ne šiaip mokyklos absolventams ir bendradarbiams, bet ir šio buriavimo (tiksliau – kelionių po burėmis) pomėgio apsėstiems, šituo susirgusiems bei užsikrėtusiems, įtemptiems į šitą liūną savo noru ir netyčiomis, nukvakusiems dėl šio pomėgio bei tikriems ir netikriems buriuotojams, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar pajėgumų absorbuoti ugninį vandenį vestibiuliarinio aparato ugdymo tikslais.

O kiek dailių, žavių ir gražių merginų ir moterų!… Žinot, reiktų gal įvesti privalomą aprangą: vyrams – jei ne smokingus (o kodėl ne: gi pingvinas – marinistinis paukštis!), tai bent jau klubinius švarkus. O joms labai tinka jei ne vakarinės suknelės, tai nors kokteilinės, ir nuo to vakarėlis įgauna naujų spalvų ir žavesio. Nu jachtsmenai – taigi lygis, ane? Bet aš čia kažkur nukrypstu jau… Šiamkart užteko ir kostiumų, nes pradžia nuo 18 val. ir vidury savaitės (kas pasakė, kad blogas laikas???).

“Centrum“ viešbutis buvo jaukus, tik kiek gal ankštokas, bet… mes gi įpratę, tiesa? Laivėje labai daug vietos irgi nerastum, o ir ta dažniausiai būna užkimšta visokiu šlamštu virvėmis, papildoma įranga, alaus skardinėmis, vandens atsargomis ir pan., tad kajutėse būna ne lovos, o gultai, kuriuose įsispraudę miega nulūžę barsukai pavargę atbudėtos vachtos buriuotojai. Todėl palyginus – vietos čia buvo daugiau, nei sočiai.

Pasigedau kai kurių veidų… Gaila. Radau ir pažįstamų – kad ir maniškį KBM bendraklasį, geriausią bet kokio koko draugą Emilijų. Tiesa, radau ne prie maisto (jau spėjo prasisukti), o pagal jo merginą (ei, apie sukneles aš jau rašiau aukščiau!), kurią pamačiau pirmiau, o jau atsekti po to buvo nesunku.

Gavom dovanų – garsiąją Artūro Dovydėno virvutę pririšti nakčiai į stiebą plakantį falą prie vanto:

Gerai, jau gerai – išsidūriau. Tiktų tik labai nedidukei laivei… Iš tikro, tai patys atspėkite tikrąją šios virvelės paskirtį!

* * *

Savo kelionių pristatymu pradėjo oficialiąją Tomas Dalgėda – tradiciškas pranešėjas, galiu pastebėti. Šįkart jo kelionė apėmė klajones po šiaurinę Baltiją (Alandų salos, Stokholmo archipelagas), pakeliui aplankant latvius ir estus, ir netgi estų turimą, bet retai jų pačių aplankomą (gal todėl, kad joje iki sovietų gyveno švedų nacionalinė mažuma?) Ruhnu salą Rygos įlankoje, kurią mūsiškiai irgi aplenkia dažniausiai, nes – “o ko ten, tipo?“.  Ir apie muziejų be prižiūrėtojų ir spynos. Ir apie tai, kaip Stokholmo centre apgyvendinti mėnesiui savo laivę.

Patiko balta meška, einanti vandeniu. Čia pas mus tai balti arkliai būna, o va estų buriuotojams vaidenasi atitinkamai kitokie gyvulėnai…

Kitas pranešimas – Sigito Rimkevičiaus apie tai, kaip romantikos po burėmis prisigaudyti burlaiviuose, plaukiojant olandų škunomis po vakarinės Baltijos salynus (arčiau Šiaurės jūros). O ką? Susirenkant dar 20 snukių draugų, apie 6000 europinigų nuo visų – ir savaitę buriuojate kaip “tikri jūreiviai“ tikru burlaiviu! Jei pavargsite – škuna bet kada gali virsti guletu ir nubirbinti į artimiausią uostą.

Solidusis pranešėjas nepamiršo perspėti, kad tose tradicinėse škunose yra gervių trūkumas, todėl jūreivio masė (arba jų kiekis) suteikia daug privalumų tempiant falą…

Trečias pranešėjas irgi buvo šįkart netipinis savo pristatymo formatu – pats vakaro šeimininkas. Kuris įsigijo skaitmeninę videokamerą, todėl pristatė 5 filmukus apie 5 komandas, buriavusias su juo šiemet Adrijos jūroje. Aišku, pradedančiąjam filmo operatoriui, scenaristui, režisieriui (ir masažistui) panižo pirštai išbandyti kuo daugiau specialiųjų efektų, todėl jei siužetai nepretenduotų į Auksinės rindos kinofestivalio prizą, tai elektronikos pardavėjai mielai juos nugvelbtų technologijų galimybėms pademonstruoti reklamos tikslais.

O kas belieka, kuomet entuziazmu filmą kurti nei vienas aktorius neprilygo tiek,  kad save kaskadininko vaidmenyje išbandytų? Neskaitant keleto spontaniškų epizodų, kaip antai: kaip pasirengti kalnų upių slalomui siaurose senamiesčio gatvelėse, arba kaip “tūziką“ perkrauti užpakaliais, bandant ne tik stovumą, bet ir plūdrumą, arba kaip kepimo mentelėmis, nes irklai įsižeistų sulyginimo, irkluoti prieš bangą, ir pan. Visamatanti kameros akis užfiksavo netgi paslaptingąjį smaližių prie puodo, geranoriškai spec.efektų būdu prigautąjį virėją “nukūdindama“…

Buvo ir kitokios Adrijos vaizdų – bangų, vėjo ir lietaus. Replikai iš “galiorkos“ už nugaros pritariu – o kur liemenės denyje tokiu (o ir kodėl kitokiu negerai?) oru, ką??? Kitas filmukas paaiškino, nors nepateisino: tokias liemenes, kokias jie gavo, labai tinka naudoti tam, kad žmones atpratintum jas dėvėti. Netgi lenkai Mozūruose nepasiskūpi ir geresnes duoda, dievaži…

Kaimynas šalimais iš Mingės kaimo jachtklubo ta proga man papasakojo apie savo pakliuvimą Kuršių mariose šiemet į škvalą (pamenat, kuris Dzūkijoje medžius išlaužė kaip degtukus?). Sako, labai smagu nėra (tikiu – buvau tokiame Galvėje 1997-tais), kai ąžuolinis liuko dangtis nuplešiamas ir skrisdamas už borto nukala relingą… Laikas tuomet kiek užsitęsia, tai gal jo 20 minučių numažinčiau perpus iki 10-ties, kiek škvalas paprastai ir trunka (gerai, kompromisas – 15 minučių). Nors šiaip – ir 5 minučių yra per akis adrenalinui kelnėse prigaminti.

O su Tomu ir jo žmona pakalbėjom apie šių tolimesnius planus (neišduosiu!), apie mažųjų sprandagraužių gabenimo laivėje ypatumus (gal reikėtų ilgėlesnio pavadėlio?) bei švediškų jachtų statybos privalumus bei jų buriavimo populiarumo mastą… Ir kuo skiriasi suomiška sauna nuo švediškos pareigingumo prasme.

* * *

Maistas buvo skanus, desertai – tirpstantys burnoje, vyno, kad ir kiek beimtum iš anksto, vis tiek antrąkart tenka užsakinėti…

Tad ir aš ten buvau, per barzdą nevarvėjo, nes etiketas neleido, bet norėčiau pakartoti vėl (Velykos – kuo ne proga atidaryti naująjį navigacinį sezoną?). Kaip bevartytum, o teks palaukti kitų metų… Ech.

Ačiū KBM komodorui Artūrui Dovydėnui ir jo kvartermeisterei Zitai už puikiai praleistą vakarą!

Ačiū minėtiems pranešėjams, įskaitant ir šventą Petrą, palaikiusį Sigitą komercinio pasiūlymo “neseniai keptiems“ pristatymo proga.

Ačiū visiems bendravusiems! Ir gerų jums švenčių!

Advertisements