Pratęsiu mano tinklaraštyje gana retą, bet, įtariu, ne mažiau svarbią, kambuzo rubriką tokiems kaip aš atgrubnagiams kulinarams “Pažaliavęs kokas, arba – Ir laive ėsti norisi“.

Praeitą kartą, nespėjus nei mirktelėti (sic!…), susilaukiau viešo ir didelio pasmerkimo (gerokai pranokstančio sulauktą panieką iš aukštųjų Baltijos krabų jūros vilkų gretų dėl mano naivaus pabaksnojimo į “Brabanderio“ kreivai sukarstytas vėliavas – tai palaukite dar antros dalies) iš burlaivių regatos į Klaipėdą užsukimo organizatoriaus bei tikro (bent jau tikresnio už mane) buriuotojo Kipro už tai, kad receptą pateikiau ruošti orkaitėje, kur pats patiekalas gaminasi valandą.

Na, tikrai, pripažįstu, kaltas: orkaitė buvo Turkijoje nuomotoje jūrinėje jachtoje, bet Mozūruose jokia viryklė neturėjo tokio privalumo, o ir kokio ruonio tiek tą maistą ežere iš viso ruošti? Kai murksi jūroj-vandenyne, ir laiko sočiai (ir dujų nelabai gaila), tada galima viską sumesti į kepimo maišelį, įgrūsti į orkaitę ir ropštis tinginiauti ant denio – laivas plaukia, o patiekalas gaminasi be laikinai einančiojo koko pareigas didesnių pastangų. To recepto tokia mintis ir buvo (va, teisinuosi vėl, prašome kobiniais per ausis netrankyti!).

Dabar pasistengsiu pasitaisyti, tačiau praeitą idėją vis dar pasiliksiu bazine, nes manau, kad ta linkme sukant galvą galima ją ir nusisukti, o tai ne tas pats, kas nusisukti sprandą, verčiantis per galvą, ieškant “tikrų“ jachtinių receptų, nes kas tikras buriuotojas – ir pats žino geriau už mane, o kas netikras – tam ir taip neaktualu.

Tiksliau, tai ne mano idėja – tai Maggi Idea.

Aha, ir vėl… Ir neskubėkite numoti ranka į šiuolaikinius maisto pramonės pasiekimus! Vienaip atrodo krante arba kokpite, bet kitaip – nusileidus iš jo į kambuzą…

Kuomet užbortinis vanduo vartalioja laivę su visomis grindimis (pajolais), virykle, puodais, spintelėmis bei kitais rakandais, o erdvės nedaug, todėl galva, kelis arba alkūnė vis taikosi barkštelėti į aštresnį kampą, ir kai tuo pačiu metu tenka labai saugotis, kad neapsišutinti ant ugnies grėsmingai besisūpuojančio (o jei gaminate eigoje ir laivė smenga žemyn, tarsi dugnu kaldama vinį, tai ir – pašokančio) puodo turiniu, tai tuomet vaizduoti virtuvės šefą, kurio prosenelis Liudvikui Nr. 18 marmalino ne vien Kijevo kotletus, todėl gabumai persidavė motinos linija genetiškai – net ir didžiausias pižonas dažniausiai persigalvoja.

Galop, jei esate atostogose ir plaukiate čarterine jachta, tai maisto ruoša, pagal save spėju, nėra jūsų supratimo apie “geras atostogas“ dalimi? Tokiu atveju aš vertinu receptus, kurie nereikalauja didelių pastangų, jau nekalbant apie kulinarinius talentus ar bent jau Dievulio tėkštelėtą gyslelę maisto ruošimui. Kai kelsite ranką, kad esate tokiais apdovanoti, aš eisiu šuniuko pavedžioti, net jei už durų ir siaus pūga.

Todėl, nors niekas čia man nesumokėjo už reklamą (kiek čia man galima užuominas laidyti ir kaulinti?), o jokia Maggi Idea produktų linijos vadybininkė neatsiskaitė natūra (suprask, nedavė… t.y. neaprūpino produkcijos pavyzdžiais – o jūs ką čia dabar pagalvojote, išdykėliai, ką?), bet va imsiu ir parekomenduosiu dar vieną jų produktą, kurį verta prigriebti kelionei į laivą iš parduotuvės, apsirūpinant provizija.

Šįkart pakelis Nr. 4 (taip ant jo parašyta) – “Maggi Idea… Vištienai grietinėlės ir žolelių padaže“. Skamba viliojančiai, ar ne?

Teigiama, kad 238 kcal yra porcijoje (buriuotojui laisvai galima būtų suryti ir 10 tokių porcijų, ir nemanau, kad priaugtų svorio), pakelio pakanka 4 porcijoms, o pats maistas, aišku, yra ne tai, kas pakelyje suberta, nes dar reikia pirkti (jei virti kirvį ar kobinį gaila), ir tai yra patiekalo esmė – 500 g vištienos file ir 200 ml grietinėlės 12% riebumo.

Žinot, prisipažinsiu, kad nelabai aš čia sukau galvą, grietinė ar grietinėlė, ir man visiškai tiko kiek riebesnė – 15% vietoje 12 (greitinė – iš “Marijampolės konservų“, ir, mirkt-mirkt, gal, sakau, šitie nebus suvalkiečiai?…).

Ir iš viso: ką turėjau – tą sudėjau, ir ką dabar – už reklamą iš Nestle pinigų man jau nebus, a’ne?… O ir vištienos file nesvėriau, kiek ten jos buvo. File kaip file – gabalas, ir tiek. Svarbu turėti tiek, kad kieno mintis ar idėja čia bebūtų, bet tos mėsos kepant pakaktų pavalgyti konkrečiai įgulai.

Paruošimas – skaitom, ką jie ten parašę:

1. Vištienos file supjaustykite plonais griežinėliais ir pakepinkite įkaitintame aliejuje.

Beje, neturite laive ar po ranka troškintuvės – tiks ir gilesnė keptuvė, kuri, kaip tokiam kokui, tai niekuo praktiškai nesiskiria nuo tam skirto rakando. Be to, laive iš tikro geriau turėti gilesnę keptuvę, ir ne vien tam, kad iš jos troškintuvė išeitų. O gaminame čia kaip ir troškinį.

Pasakysiu, kad aš nuėjau iškart prie antro punkto, nes pagalvojau, kad kol primarmalinsiu tą padažą, tai man prisvils vištienos gabaliukai. Taip nenutiko, bet patarsiu verčiau pasiruošti iš anksto padažą. O vištienos gabaliukų priskrudinti nereikia – jei aliejaus nepagailėjote (saikas – dorybė, tad nepulkime į kitą kraštutinumą), tai jie įgaus gražią baltą spalvą. Tokiai labai dera baltasis padažas (kaip kulinaras kulinarams dabar sakau!).

2. Pakelio turinį sumaišykite su 200 ml grietinėlės (12%) ir 200 ml vandens – mišinį supilkite į keptuvę su vištiena. Kol užvirs, nuolat maišykite.

Beveik viską ir sudėjau (ai, ruošiau dar barščius, tai šaukštelis liko – nurašykime tai ne godumui, o saikui, kad jau riebesnį produktą panaudojam). Nieko ten milimetrais nematuoju – Maggi Idea idėja tame, kad grietinėlė ir vanduo eina santykiu 1:1, o mano tame, kad jei naudojate grietinę, tai vandeniu atskieskite tiek, kad būtų iš to padažas, o ne košė (kas čia dar abejoja, kad vyrai nėra geriausi pasaulyje kulinarai – marš iš kambuzo!).

3. Uždengę keptuvę dangčiu troškinkite ant silpnos ugnies 5 minutes, kartais pamaišykite.

Na, vištą tai beveik bekepindami ir bevartaliodami aliejuje jau paruošėte, tai šitas etapas iš esmės skirtas iš kepsniukų padaryti troškinuką.

Pamaišyti reikia būtinai, jei kas stebi, nutaisius fizionomiją, tarsi čia panaudojote savo keturis vyrus pergyvenusios mylimos bobutės, kuri labai mėgo grybauti ir kulinariją, slaptą receptą. Jei aktorinė gysla yra storesnė už kulinaro gyslelę – galite labai nepergyventi, kad kažkas nepastebimai išragautų beruošiamą patiekalą dar nespėjus jam susitroškinti.

Bet galima ir bemaišant padegustuoti vyną, o vynas čia tinka irgi baltas (somelje 101: prie raudonos mėsos – raudonas; geriausia žuvis – dešra; o prie baltos – silkutė arba marinuotas agurkėlis):

Už šitą reklamą pinigų neprašau, o alkoholio, tabako, narkotikų, ginklų ir prostitucijos kontrolės valdybai bei susijusioms institucijoms siunčiu karštus linkėjimus, nes čia – ne girtuoklystės skatinimas (va, perspėju visus: rizikuojate prasilakti – šiukštu!).

O vynas, kurį pasirinkau (šito turėjau du butelius bare, tai vieno nebuvo gaila) – Bordeaux Moelleux Cuvee Veronique 2009 (pabandykite neišgėrę garsiai sau balsu perskaityti), kurio kitoje pusėje parašyta, kad tai “pusiau saldus baltasis rūšinis vynas“, patiekti atšaldytą +12C (ai, anksčiau reikėjo perspėti…).

Aišku, jei snobizmas ir noras eksperimentuoti kulinarijoje trykšta per kraštus, tai galite susipažinti su pakelio turiniu:

Sudėtis: kviečių miltai, modifikuotas kukurūzų krakmolas, druska 15%, džiovintos daržovės 8.6% (svogūnai, porai, česnakai, petražolės, čili pipirai), pieno produktas (augaliniai riebalai, laktozė, pieno baltymai), maltodekstrinas (o tai kur natrio glutamatas E621??? – mano past.), kukurūzų krakmolas (ot, tai reikėjo dar dalį jo būtinai modifikuoti? – mano past.), žolelės 2% (raudonėlis, kmynai, bazilikas, mairūnas), džiovintų mielių ekstraktas, cukrus, prieskoniai, rūkyti kiaulienos riebalai (o vertėjai lašinius tik studentaudami yra valgę? – mano past.), kvapniosios medžiagos. Sudėtyje gali būti kiaušinių, pieno, sojos, salierų ir garstyčių pėdsakų.

Kaip matote, visiškai įmanoma pasigaminti kažką panašaus pačiam, vienaip ar kitaip varijuojant sudedamosiomis dalimis, kai ką išmetus, kai kuriuos “pėdsakus“ pakeitus ženklesniu kiekiu, o kad neketinate visiškai nukopijuoti receptūros, tai puikiausiai, manau, apsieisite ir be maltodekstrino savo prieskonių spintelėje.

Bet tokie paruošti paketai iš tikro ir taupo laiką, ir užima mažiau vietos kelionėse bei žygiuose, kai norisi pavalgyti skaniai, o bent jau man (tai jums – juolab!) taip ir gavosi:

Ne veltui tas vynas toks pusiau saldus parinktas, ir sakau – tinka! Aš vietoje salotų panaudojau abrikosus (atkreipkite dėmesį į marinistinius akcentus: logotipą su karavele ir nekukliu brand name “Kolumbo“!).

Tinka ir persikai. Ar maža koks deserto entuziastas kokią egzotinių vaisių (ananasų?) konservą krante į rundukus įmes, o atrasite beruošdami visai netyčia. Salotos… na, jas reikia pjaustyti, ruošti, o jos dar ir nuvysta kelionėje, o ne visiems religiniai įsitikinimai skonio atšviežinimui leidžia spintelėje turėti natrio glutamato atsargas.

Gal dar tiktų garnyrui ir žirneliai ar marinuoti agurkėliai, bet jei turite abrikosų (arba persikų) – šie prie paukščio tiks dar geriau, nes kitaip tikrai turėsite juos suvalgyti tepsau (čia prancūziškai) arba virti kompotą. Bet kam papildomai dar čia ką virti ar valgyti atskirai, kai tinka viskas į komplektą!

Na, bulvės čia nelabai tiks estetiniais ir gurmaniškais sumetimais (mikliai nutaisom slaptų receptų žinovo feisą!), tad galite išsivirti ryžių (tai variantas, kai vištos sąlyginai nedaug, alkanų yra daugiau, o nesate Jėzus Kristus, kad galėtumėt išburti pamaitinimo trimis kriaukšlėmis stebuklą).

Aš užkandau duona. Ir stengiausi prisilaikyti senų burlaivių “aukso amžiaus“ tradicijų – tad duona nors ir ne sužiedėjusi, bet padžiovinta, kieta ir skylėta (bet ne nuo ten jau pradėjusių veistis ilgoje kelionėje per vandenyną padarėlių, kurie valgyti gi irgi nori, vargšeliai…).

Ir ne šakutė, o šaukštas čia tinka valgymui daug daug geriau. Ir jei prieš tai davėt sriubos, tai nebeduokite tiems etiketo žinovams šakučių – plauti irgi reiks mažiau.

Skanaus!

Advertisements