– Kovo mėnesį gimusieji, prašom atsistot! – pradėjo tamada savo tostą apie paparčio žiedo paieškas Joninių naktį.

* * *

2010-06-23, trečiadienis, Węgoržewo

Uostelio vaivadą randu jo kontoroje priešais dušų ir WC patalpas, kurių vadybininkė čia pas jį irgi užsukusi pleptelėti – kas, tiesą sakant, man labai paranku, tvarkant reikalus. Pasidzendobrinu.

Mamry Yacht Charters uostelio bocmanatas (žr. kt. pusę) ir Mercury variklių servisas

Žilas ir ūsuotas bemaž (o gal ir jau) pensijinio amžiaus bocmanas maišo auštančią kavą arbatos puodelyje, o panašaus amžiaus jo kolegė, pasakojusi iki man ateinant jam kažkokią linksmą istoriją, dabar, nuščiuvusi ir parimusi ant šluotkočio, mane prisimerkusi stebi. Paaiškinu, kad noriu apmokėti nakvynę, jei ponas neprieštarautų.

Taigi aišku, kad ponas neprieštarauja! Atkutęs, iš stalčiaus išsitraukia kvito blanką užpildymui bei įvardina kainą – 15 zl.

Galiu derėtis?

Galiu, sutinka, bet kainai tai jokios įtakos neturės – užtvirtina. Nebent, man patiktų pats derėjimosi procesas, o ne rezultatas. Į kainą neįeina WC ir dušai – už juos reikia mokėti šiai poniai. Ponia irgi įvardina savo kainas: WC – 1 zl., prausykla su karštu vandeniu – 3 zl. (aišku, rankas po tualeto galite nusiplauti šaltu už tą patį zlotą, nors… bėgo ten ir šiltas vanduo, gal užsistovėjęs arba pamirštas atjungti?), o dušas – 10 zl. už 15 minučių.

Pastarasis pasiūlymas, primetu mintyse, visai padorus, nors mokėti kaskart po zlotą už tualetą nėra labai paranku ir pakirbina tūnantį gal kokiuose suvalkietiškuose genuose šykštumą. Na, bet vyrukams dažniausiai pavyksta sutaupyti – mūsų prieplaukos gale, kaip tik prie įplaukimo į uostelį, palaistant eglutes, taikantis į ženklą su elektros žaibu. Svarbu, nepataikyti ant fazės…

O mažam reikalui uoste merginos pilnai gali naudotis ir galjūnu laive – pagal bioWC bako užsipildymo indikatorių, tai privalumais bemaž nesinaudota. Žodžiu, kad tik tiek to rūpesčio – aname “Keja“ uoste juk irgi reiktų mokėti kaskart.

Už elektrą, jei norėtume, būtų mokama irgi atskirai. Įvardinta kaina per vieną ausį įeina, o per kitą tučtuojau išeina. Ir nelabai kreipiu dėmesį – anąkart gavau prisijungti prie angaro, šalia kurio ir dabar stovime, ir niekam tas apmokestinimas tuomet nerūpėjo (kaip ir WC rinkliava po darbo valandų).

Šįkart praeidamas pasitikrinu: rozetės ant angaro kampo vis dar yra, laidą pakankamai ilgą irgi turiu. Bet sąžinės turiu dar daugiau, kad padūsauju ir nusprendžiu akumuliatorių neatsiklausęs nekrauti. O ir – vasara, naktys trumpos (gi šianakt – jau Joninės!), elektra bemaž ir nesinaudojam, išskyrus linksmumą teikiančią Radio Gižycko. Jei šioji ir nudus, tai negi verksi? O kad tokiu oru stotume ryt į paplūdimį nakvynei (kur elektros nebus, aišku, ir jos gali prireikti), tai man jau kyla abejonių…

Galop, nėra laivėje nei navigacinių ugnių, nei navigacinių prietaisų, kad labai elektros prireiktų. Tiesa, vandens padavimo varikliukas dirbti be maitinimo gali ir nesutikti, o kojinio siurblio prie kriauklės, kaip būna jūrinėse, čia nenumatyta.

Ai, numoju ranka – pažiūrėsim, kai dugną dėsim! Grįžę iš miesto ir nuspręsim, ar reikia jungtis į europinius elektros tinklus mūsų autonominei energosistemai.

Ponas vaivada, skaičiuodamas grąžą, pokalbio palaikymui atkreipia balsu dėmesį, kad mes tarpusavyje kalbėjomės (o kas sakė, kad buvome iki šiol čia palikti be priežiūros?!) jam svetima kalba, ir kad ta kalba, jis taip sprendžia, yra ne rusų (va, dar vienas privalumas, kuomet įguloje yra merginų – pagal grubųjį leksikoną, kurio vyrukai tuomet privengia, mus bent jau nepriskiria anai “broliškai“ tautai!). Atsakau: esam iš Lietuvos.

– Aš taip ir maniau! – iškart nudžiunga ir vadybininkė. – Mano suolo draugė šita kalba šnekėdavosi su savo tėvais namuose! O iš kur jūs atvykę?

Atsakau, kad iš Vilniaus. Ponios vadybininkės vaikystės draugė lyg ir iš Nemenčinės, kiek suprantu, kuri juk visai šalia Vilniaus (“Niminčyne, Niminčyne, mano mylima cyvyne!“ – Zbigniew iš Radioshow).

Dabar kažkaip liūdnai pagalvojau, kad suprantu, kas vertė vietinius (“tuteišus“) Vilnijos gyventojus, kurių netgi gimtoji kalba, kuria kalbėjo namuose nuo vaikystės, buvo lietuvių, tuomet prie A. Sniečkaus tapti lenkais ir emigruoti, ką rodo ne tik šios draugės pavyzdys, bet ir pirmojo lietuvio, įveikusio Atlantą, Broniaus Rožinsko istorija. Bet kas nutiko, ką tokio padarėme mes, ar ne tik mes, kad dabar jie pasirinko būti tik lenkais, ir šią teisę ir norą gina netgi uoliau, nei katalikybę?

Beje, prisipažįsta, kad ir ji pati ne vietinė – įvardina kažkokią Lenkijos vietovę, iš kurios čia jaunystėje atsikėlusi, bet aš nesu tiek gerai susipažinęs su šios šalies geografija ir etniniais regionais, kad mintyse žemėlapyje įsmeigčiau gairelę.

Ponas vaivada irgi prisipažįsta atvykėliu beesąs. Bet jis – iš Didžiosios Lenkijos (Wielkopolska)! Ištaria išdidžiai, kas, suprask, ne šiaip koks šuns pypas. O paskui kažkaip iškart susimuisto ir nukerta, užbaigdamas šį pokalbį, kol tas neišsirutuliojo apie istorines šio krašto kolonizavimo peripetijas, įvardindamas labai tiksliai:

– Visi čia mes ne vietiniai, visi čia mes atvykėliai.

Neturiu ką bepridurti. Tik sau mintyse gaižiai pripažįstu, kad niekad šito nesu girdėjęs iš “tikrų“ vilniečių, druskininkiečių, klaipėdiškių ar Pamario krašto gyventojų… Beje, neskubėkite piktintis, nes aš ir pats – ne vietinis: nei pagal gimtąją, nei pagal gyvenamąją vietą.

Jau reikalai sutvarkyti, tad padėkoju ir ketinu eiti. Ponia dar draugiškai priduria, kad man patiks Węgoržewo miestelis. Atsakau, kad tuo net neabejoju, nes esu prieš dvejus metus jau čia buvęs. Tada irgi rinkausi šitą uostą, ką mielai padariau ir šįkart (suprask, komplimentas uosto administracijai!).

Ponas uosto valdžia komplimentą administracijos vardu supranta ir džiaugsmingai konstatuoja, kad tai – labai geras mano sprendimas! Čia tylu, ramu, išsimiegosim, o va ten – mosteli ranka, – toje “Keja“ – tai tikras balaganas!

Kaip nesutikti?

* * *

Kol grįžtu, jau pusė dviejų, ir maniškė įgula, kurkuliai, murkdami dabar sau laižosi prisiriję. Aišku, mechanikas parūpino sriubytės (“katės žino, kas joms geriausia!“ – iš Whiskas reklamos). Kad sotūs alkanam užuojautos turi nedaug, tai sėdu prie stalo ir aš menamą skriaudą taisyti. O užkirtus labai ima lenkti pogulio…

Kuitinėjamės kas ką ir kas kur, o kas ir žvalumui kavos prigėręs. Kartais lietus barbena į “stogą“. Paaiškėja, kad arbatinis yra kiauras, todėl, ko tik trūksta iki pilnos laimės, esant ant vandens ir vandeniui krentant ant galvos, tai tas dar ir vandenį leidžia! Šlapuva…

* * *

Anapus iliuminatorių – lyg ir lietus kaupiasi, lyg ir palynoja, lyg ir vėl nustoja. Oras – pats tas lietuviškasis Joninėms švęsti!

O kad apie trečią dienos dangaus laistytuvas tamkart užtrunka, ir, panašu, ilgam, tai nusprendžiame neatidėliotinai traukti į miestą apsidairyti – gal surasime, kas ir kur Jonines švenčia.

Nes dainos iš žodžių neišmesi – taip maža, taip maža užburtos nakties…

* * *

Etnografinis muziejus a-la mini-Rumšiškės lenkiškai šalia uosto pasipildė nauju BBQ įrenginiu:

Nepamenu, kad būtų praeitą kartą (fotografinės kronikos irgi šio fakto neužfiksavo), o šįkart – iškart atkreipiu dėmesį, nes ir čia sustatyti suolai ratuku aplink laužavietę.

Deja, ne tik kad sektantų ar anoniminės savitarpio psichoterapinės pagalbos grupės susirinkimo nematyti, bet ir niekas čia nesirengia Joninių paminėti! Tad nėra kam ir į kompaniją prašytis, o ratuku susėsti galim juk ir savo kajutkompanijoje.

Traukiam toliau brolių Eismuntų gatve. Muziejus nors ir labai etnografinis, bet jiems šiuolaikinė reklama teritorijoje visai naglai neatrodo:

Beje, apie dvynius Mieczysław ir Piotr Ejsmont, kurių garbei ši palei uostą einanti gatvelė pavadinta. Man jiedu kažkuo gal netgi panašūs principe į mūsiškius Steponą Darių ir Stasį Girėną, tik kad čia ne aviacinis, o buriuotojų variantas. Mat broliai išplaukė aplink pasaulį savo tipine Viggen konstrukcijos 7 metrų ilgio jachta “Polonia“ (plg. – “Lituanica“!), garsindami (dabar pasakytume – “pyarindami“) Lenkijos vardą.

Esminis skirtumas tame, kad lenkai kažkodėl ganėtinai šykščiai apie juos informaciją skleidžia. Nerasite informacijos ir populiariojoje wikipedia.org – bent šiam momentui.

Įtariu kodėl – juk Lenkija tuomet buvo “ne visai ta“, kokia dabar, o šiedu šio miestelio gyventojai iš už Geležinės uždangos ištrūko nelegaliai septintojo dešimtmečio gale į Daniją (man anksčiau atrodė, kad įvykiai yra tarpukariniai), iš kurios vėliau nusigavo iki JAV.

Tad panašiai kaip ir Broniaus Rožinsko atveju, kurio atminimas jau pagaliau bus įamžintas garbės knechtu Danės krantinėje, taip ir lenkams, kurie tuomet, suprask, irgi dirbo partijai ir tėvynei, šiųjų žygis yra savotiškas akibrokštas ir nelabai į standartinius rėmus telpantis. Na, tarkime, palyginkite, kad ir “Ambersai“ su “Ragainė II“ plaukimais aplink pasaulį – nesupriešinu, jie vienas kitą papildo, abi iniciatyvos privačios, tačiau kiek skyrėsi vertinimas ir įvertinimas viešoje erdvėje ir “oficialiu lygiu“?…

O ši nedidukė jachta “Polonia“, kurią turėjo pakeisti dvi didesnės ir modernesnės jachtos JAV tolimesnei brolių kelionei aplink pasaulį, deja, dingo be žinios su šiais dvyniais ir trečiuoju įgulos nariu, turinčiu britų pilietybę, Wojciech Dąbrowski, 1969 metų gruodžio 18 dieną išplaukusi iš Deseado (Argentina) link Horno rago…

Tai tiek apie gatvę, “naglumą“ ir adrenaliną.

Apėjus muziejų matyti, kad yra gyvybė ne tik Marse!

Anąkart jokių gyvulėnų nesimatė, o dabar, akivaizdu, kad buvo įsigytos naujos ekologiškos žoliapjovės, kurios po tam tikro eksploatacinio laikotarpio puikiai suvartojamos, pasinaudojus anksčiau minėtu savitarpio pagalbos BBQ kompleksu! Ir kas galėtų paneigti, kad abu inventoriaus pavyzdžiai neatsirado čia nepamąstant apie jų tarpusavio ryšius, ką?

Ir pasakysiu aš jums: trūksta gyvasties Rumšiškių muziejuje, nors vietos ten kriuksintiems, mūkiantiems, kudakuojantiems, bliaunantiems, mekenantiems, gagenantiems, liuoksintiems ar prunkščiantiems eksponatams yra sočiai, o ir “Nematekas“ pašonėje, ir bėdoje nepaliktų!…

* * *

O va jei kalbėti apie išskirtinį būstą (“butai brankz!“), tai jam patrauklumo suteikia, mano galva, ne tiek skambūs “Šlėktų slėnio“, “Pokliaus skersgatvio“, “Šmugeliaus trapecijos“ ar “Kašteliono citadelės“ marketinginiai projektų pavadinimai (bet koks sutapimas ar panašumas į lietuviškus nekilnojamojo turto vystytojų projektus yra atsitiktinis ir netiesioginis!), kiek iš tikro suteikiami tam tikri privalumai.

Štai, tarkime, tokie, kaip čia (yra dar laisvų butų – skubėkite rezervuoti!):

Manote, kad šis pastatas yra tiesiog šalia keliuko į jachtų prieplauką?

Ne tik! Jis yra ir šalia kanalo, tad gyventojai gali ne tik statyti automobilius po langais, bet ir švartuoti savo laivus “kieme“!

O kiti netgi įsigyti ir savo garažus tam reikalui. Tiksliau – angarus (ne, angarai – čia iš aviacijos), t.y. – elingus savo vandens transporto priemonėms!

Sutikite, kad panašių projektų pasiūla mūsuose yra didelė retenybė (žinote nors vieną įgyvendintą?), o juk, matyt, ne aš vienas apie tai padūsauju ar seilę pavarvinu, tiesa?… Ne, nepasakokite man apie Sabo botelius, Smiltynės uostelio rekonstrukciją ar Šventosios uostą – ten nei apmaudžiai verkti, nei ilgesingai kaukti vilkolakiu jonvabalių kompanijoje debesuotą naktį…

Išlendam į miestą. Šįkart, tą dalį, kurios vakar nelankėm. Čia irgi orientyru tarnauja bokštas, tik šis – Rotušės. Aišku, kurio jūreivio, išlindusio iš uosto, nesuvilios matomiausioje vietoje pastyta nuoroda į karčemą?

O išlįsti turėtumėt pro šį senąjį raudonų plytų mūrinuką – paštą. Angeburgas karo metu, matosi, buvo gerokai sugriautas, todėl išlikusių senosios ar tradicinės vokiškos architektūros istorinių pastatų čia tikrai vos vienas kitas. Galite užeiti ir išsiųsti sau atvirlaiškį: “Labas mano mylimas Ego, o aš esu Ungurynėje! Pagarbiai, Aš pats“

Tačiau jei rūpi ne komunikacija, o konkrečios bendravimą skatinančios skysto pavidalo priemonės, tai jau anapus gatvės šiame sultoniškame rūme rastumėt ne tik advokato (ar maža kas…) kontorą, bet, svarbiausia – specializuotą “Pasaulio alkoholiniai gėrimai“ (lenk. Alkohola Šwiata – beveik skamba kaip “šventas alkoholis“!) parduotuvę.

Bažnyčios bokšto (o tai, pasirodo, visai ne Rotušė – nebent, buvo kažkada “prie vokiečio“!) laikrodis rodo, kad išgerti dar spėsime.

Šventoriuje didelis paminklinis akmuo – dar vienas pagarbos tautiečiui popiežiui atidavimo ženklas, ir kaip aptikau vakar – ne vienintelis šiose apylinkėse.

Lietuva šiuo metu turi jau (dar tik?) trečią kardinolą, o tai – labai artimas Šventam Tėvui laipsnis Bažnyčios hierarchijoje, kai pagalvoji. Ir nepastebėčiau, kad Marijos Žemės katalikai nors maža dalimi šių žmonių atminimą pasistengtų įamžinti, nes kad kas nors karjerą Vatikane iki Raktininko patikėtinio padarytų, tai abejoju (Lietuva Bažnyčioje autonomiją nuo Lenkijos įgavo tik Jono Pauliaus II dėka, tarp kitko, ir visai neseniai, palyginus – iki tol formaliai skaitėmės jų bažnytinė provincija).

Bent jau už vieną (ir vienintelį) šventąjį bei Lietuvos globėją Kazimierą galima padėkoti – deja, bet tik protėviams iš LDK. Už tai kaip LTSR palikimą ir jo iškiliuosius “kapė esesininkus“ paknopstom skubame memorializuoti!…

O va ko neskubam daryti, tai savo kieme apsitvarkyti (netgi kai sniegu takus užverčia – meras kaltas, o ne namo bendrija, kuri kiemsargio nepasisamdo, kaip mūsiškė tą padariusi ir malonės nelaukianti). Va taip visame kame ir laukiam iš savo keikiamos valdžios malonės, o ta ne tik kad neskuba jos dalinti, bet net ir į kuprą lazda gerai užvožti, kad gyvenamieji rajonai sušvistų naujomis spalvomis:

Procesas dar vyksta, dar neužbaigtas, bet tokių vaizdų jau nedaug belikę, lyginant su nuveiktu darbu:

Skelbimų lentoje randu kvietimą vykti į Žalgirio mūšio lauką 600 metų jubiliejaus proga. Panašu, kad reklamoje kalbasi du lietuvių pusbroliai – Vytautas (kažkodėl pasipuošęs jogailaičių dvigubu kryžiumi…) su karaliumi Jogaila (šitas su karūna – karalius juk!). Bet kalbasi jie kažkodėl tarpusavyje lenkiškai…

Kaip supratau, Jogaila tai vyko savu transportu, o va Vytautą pavežė “Zuza Travel“ už 40 auksinių:

Gi Vakarų krašto bankas WBK drąsiai naudojasi, kiek mano akis neapgauna, ir SEB VB logotipų stilistika bei spalvine gama, ir prancūzų aktoriaus Gérard Xavier Marcel Depardieu įvaizdžiu: maždaug, “o tu jau atsidarei sąskaitą mūsų banke?!“.

Masina ne tiek aktorius, kiek tai, kad gali išsigryninti pinigus bankomatuose visame pasaulyje nemokamai (teksto smulkiu šriftu po žvaigždutės nepastebėjau).

Mažo miestelio privalumas – čia visi vienas kitą pažįsta. Tad ir velionio ar velionės pavardę gali rasti (savivaldybės?) skelbimų lentoje…

Na, o jei jau apie “12 kėdžių“ prašnekom, kur Ilfas ir Petrovas apie gubernijos miestelį N rašė, kad, sprendžiant pagal iškabas, tai čia gyventojai skubėjo prieš mirtį dar spėti nusiskusti, tai ir aš atkreipiu dėmesį į kirpyklos (lenk. salon fryzjerski) iškabą.

Nežinau, ar tai sutapimas, ar savininkė Urszula Urbanowicz (Uršulė Urbanavičiūtė ar Urbanavičienė?) bus kilmės iš Dzūkijos (nenustebčiau, turint omeny šio krašto istoriją – vėl pasikartoju), ar jiems tiesiog mūsų upė Ūla taip patiko, kad ne tik “damiškai-vyrų“ saloną, bet gal dar ir dukrą taip pavadino?

O čia jau nelendame – pramoninis ar prekybinis rajonas, virš kurio iškyla senasis, gal irgi komercinės paskirties, pastatas, todėl grįžtame atgal:

Daug maloniau, kuomet senosios bažnyčios (greičiausiai – tai buvusi reformatų kirchė; jei būtų dabartinė liuteronų, tai smaigą puoštų ne kryžius, o gaidys) bokštai šmėžuoja tarp gyvenamųjų namų.

Ir dar gražu, kuomet tarp tų spalvomis nušvitusių namų telpa įsisprausti ir štai tokie gražūs ir grožį dovanojantys gėlių kioskai:

Smaližiai užsuka, aišku, pakeliui į vieną iš kepyklėlių bei cukrainių. Prie arbatos vakare koks nors tuščių angliavandenių kupinas skanėstas visai nepamaišytų…

Įdomu, kad ant kepyklos puikuojasi Varmijos vyskupijos brandname_as. Bandau įsivaizduoti kur nors pas mus Varnių parapijos mėsinės iškabą… Tiesa, yra pas mus ir “kleboniška“ dešrų serija parduotuvėse, kas tikrai maloniau už “tarybines“ (ar Trečiojo Reicho “šlapianką“ bei SS smogikų “sardeles“). Ir bent jau Vokiečių gatvėje galima buvo (vis dar?) rasti kavinę “Pas liuteronus“.

O ko, manote, eidavo Socrates į simpoziumus, jei ne prisigerti bendražygių prieš lakoniečius atėniečių tarpe?…

Miesto centrinė aikštė papuošta fontanu. Gerti iš jo nebūtina (net kai troškulys yra viskas, o įvaizdis pamestas vakar knaipėje), bet man džiugu, kad pas mus, Vilniuje, Didžiojoje gatvėje priešais Senąją Rotušę, mūsų fontanas dar papildytas ir vandens kolonėle.

O aikštės pakraštyje stovi ir nedidelė scena su miestelio pavadinimu (kad nepaklystum po trali-vali-festivali) ir transparantu, kaip tik ir pranešančiu apie 15-tąjį tarptautinį vaikų folkloro festivalį.

Apie Jonines, deja, ir vėl – nieko…

Už scenos parkelyje du medinukai – kažkokie pagoniški: diedukas su bobute. Nors, regis, stabmeldžių gadynė seniai būtovėje nugrimzdusi…

Šiai porelei paparčio žiedo paieškos – irgi gerokai praeityje likę.

Šalia parkelio – gatvė su kotedžo tipo namais.

Dar vienas nedidelio miestelio apgyvendinimo suteikiamas privalumas.

* * *

Pasibastę po miestelį ir neradę Joninių ir jokių ženklų apie jų šventimą, traukiame – kur?

Atspėjote – į karčemą!

Pradžiūvusias gerkles reikia suvilgyti, kojas – pailsinti, ir ką toliau daryti – nuspręsti. Pavadinimas skamba beveik lietuviškai – “H. Grąziewicz“. Prieangyje mus pasitinka džiugi eiliuota reklama ant bačkutės:

“Karčemos virtuvė jums siūlo šviežius ir tiesiai iš krosnies: žuvis, mėsas ir pyragaičius su bučinukais nuo įgulos (čia – personalo – mano past.)“

Tai ar gali būti geriau?

Tiesa, apie bučinukus padavėjoms neužsiminiau – pasisarmatyjau…

Vieną dabar esantį privalumą mūsų kavinėse mes jau pamiršome ir priimame kaip savaime suprantamą, su kuriuo jau susitaikė ir iki tol jei ne isteriškai grūmoję, tai bent jau bambėję mūsų rūkoriai… Taip – Lenkijos maitinimo įstaigose vis dar rūkoma!

Bet ir jie lyg ketina uždrausti nuo 2011 ar 2012 metų, ir vienu ypu – kartu su rūkymo uždraudimu viešose vietose. Ir kad ir ką sakytumėt, kad dūmai nesijaučia, kuomet mažai žmonių, daug vietos, gera ventiliacija ir rūkoma ne visiems vienu metu, bet drabužiai ir plaukai vis tiek prasmirsta, o ir patalpoje toks oras nekelia apetito. Nesu girdėjęs, kad tabakas būtų maistiniu priedu, o nikotinas eitų į garnyrus ar padažus, todėl manau, kad taip ir turi likti: rūkymas – sau, ir valgymas – sau, ir kuo jie toliau vienas nuo kito – tuo jiems geriau.

Bent jau būtų rūkomas geras tabakas – pypkės ar cigarai, kuriais mėgautis gurmanų irgi atrastum. Gi dažniausiai yra aplinka smardinama čiulpiama masinės gamybos suktinuke.

Ilgai netrunka, kai bocmanė neapsikenčia ir išlekia į gryną orą plaučių pravėdinti. Ir sugrįžta tik trumpam – piniginės pasiimti iš savo ištikimojo ginklapiniginnnnnešio. Paderinusi, ko reiktų vakarienei, ji patraukia verčiau jau pasivaikščioti iki kokios artimiausios (ar nelabai) parduotuvės. Mes gi nusprendžiame priprasti, nes ir šunelis, kurio uoslė daug jautresnė, pripranta netgi kariamas (nebandžiau).

Meniu surašytas lenkiškai su anglišku (ir gal dar vokišku, jei atmintis nešlubuoja) vertimu, o virtuvė – ganėtinai šiems kraštams tradiciška (kaip ir interjere įprastai čia netrūksta marinistinių detalių) bei su nacionaliniais akcentais: varmietiškais, lenkiškais, mozūriškais, ukrainietiškais, lietuviškais patiekalais.

Renkamės žuvį – Mozūrų ežerai gi aplink! Aišku, tai nereiškia, kad žuvis bus iš ežero anapus kampo – yra ir banguojančiame sūryme plaukiojusių, kuomet dar žiaunomis plevėsavo.

Mechanikas užsimano… hamburgerio! Na, o kodėl ne? Tikrų vyrų maistas, jei ne iš greitukų restorano. O junga kimba į desertą – ledus. Aišku, koks čia šaltis (taigi vasara!), kai nelyja, o šiuo metu tikrai nelyja. Aš šiltai prisimenu turįs ”Krupniko“. Laive…

Pavalgę atsimėtom kas už ką moka atneštoje bendroje sąskaitoje (patarimas padavėjams: norite daugiau arbatpinigių – skaičiuokite atskiras, o ne bendrą!). Šįkart – ne iš laivo kasos, nes bendros vakarienės dėl dūmijimo nesigavo. Man didesnė dalis už tris sudaro bemaž 75 zlotus, bet likusioji gerokai mažesnė, tai nemanau, kad kainos mūsų kavinėse taip jau ir mažesnės…

* * *

Išėjus, jau prie lauko staliuko rymo Rūpintojėlio veidu bocmanė su provizija maišelyje. Įgula su ja patraukia atgal į laivą, o aš – nusprendžiu pasižvalgyti priešingoje pusėje.

Kai išeinate iš uosto, dažniausiai sukate kairėn, tad aš eisiu šįkart dešinėn, nors nuo karčemos – irgi kairėn man gaunasi (pagal geometrijos dėsnius, vyras, pasukęs keturiskart kairėn, turėtų sugrįžti į išeities tašką).

Praėję dažų ir statybinių medžiagų parduotuvę turėtumėt pamatyti dabartinę Węgoržewo rotušę – jos savivaldybės pastatą. Su laikrodžiu, beje:

Kad jau apie valdžią, tai prisiminiau, kad mieste visur kabojo dabar jau išrinkto ir pilnai einančio pareigas Lenkijos Respublikos prezidento Bronislaw Komarowski rinkiminiai plakatai, kurių pagrindinis leitmotyvas buvo “vardan tos – vienybė težydi“. Nemačiau nei vieno (!) rinkiminio plakato Jaroslaw Kaczinski, žuvusiojo prezidento Lech Kaczinski brolio. Tad bent jau šioje rinkiminėje apygardoje, o tokių, įtariu, buvo ne viena, rezultatas toks, koks yra dabar, buvo gal netgi ir nuspėjamas…

Priešais rotušę yra J.A. Helvingo vardo miesto parkas. Šalia informacija teigia, kad parkas dar bus tvarkomas. Bet pažvelgus į jį – nesimato, kad būtų labai ir apleistas, jei palygintume, tarkime, su kokiais Trakais, kurių centre “puikuojasi“ panašiai išdėstytas, tačiau visiškai apleistas parkelis priešais Joną Nepomuką.

Trakuose galėtų būti ne Sodra ir nenaudojamas restoranas (su vaizdu į Totoriškių ežerą!), o šiaip jau savivaldybė, kaip ir Węgoržewo, kuri Trakuose įsikūrusi šalia policijos – ironiška, kad jos buvusioji Taryba (Seimelis…) vos ne visa sudėtimi in corpore buvo suimta teisėsaugos už korupciją. Toli eiti nereikėjo – servisas po ranka, taip sakant.

O minėtasis Jerzy Andrzej Helwing (vok. Georg Andreas Helwing), gimęs 1666-tais, gyvenęs ir miręs 1748-ais metais šiame miestelyje, buvo liuteronų pastorius, vaistininkas ir žolininkas, dabar pasakytume – botanikas (tikrai Renesanso žmogus), Prūsijos mokslų akademijos narys nuo 1709 metų. Jo garbei 1999-ais pavadintas Varmijos ir Mozūrijos universitetas, o va vietos valdžia surado galimybę įamžinti jo atminimą (tuo pačiu jį paversdami ir savo tautiečiu).

Ir nepavargstu vis lyginti ir baksnoti, tai ir šįkart einamasis viktorinos klausimas ateities lyderiams gudručiams: kas žinote, kur Vilniuje buvo botanikos sodas, garsėjęs savo augalų įvairove Europoje?

Jo įkūrėjo prancūzo gal nesulietuvinsime (ačiūdiev, kad lenkai jo irgi nenusavino), bet jei buvote tame kiemelyje – kiek augalų matote? Ir kiek turėtumėte fantazijos, jei pabandytumėte tą sodą ten įsivaizduoti?… Nepamenu, ar kokią nors atminimo lentą ten jau prišriubino. Gal jau yra arba man pasivaideno kaip noras, tapęs realybe?

Nusileidžiam ant žemės: į šitą pusę paėjėti irgi verta, nes čia pat yra ir “Boružėlės“ (lenk. Biedronka – maždaug Ikiuko atitikmuo) parduotuvė:

Tad be provizijos, ar iš čia startuotumėt, ar iki čia plauktumėt, neliksite, o pakeliui, kaip matote, aplankysite netgi du lankytinus vietos istorinius objektus, gaudami dar ir dvasinio peno (kas kam, aišku). Dar reikia prisiminti, kad “Biedronka“ mėgsta grynus.

* * *

Vis tik kanalo, vedančio į uostą ir miestą, gale, išeidami iš uosto teritorijos, dešinėje pusėje rasite ir Angeburgo pilį, pro kurios štai gal šitus vartus įvažiavo čia 1734 metais pagyventi nušalintasis jau antrąkart Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanisław I Leszczyński (1677-1766):

O bėgo jis į Prancūziją, Lotaringiją – kaip jos kunigaikštis. Ir va spėkite, ką bendro dabar turi Lotaringijos dvigubas kryžius, panaudotas de Gaule pasipriešinimo judėjimo vėliavoje prieš nacius (koloborantų Vichy vyriausybė naudojo Prancūzijos valstybinę vėliavą), su dvigubu Jogailaičių, pas mus dar vadinamu Vyčio, kryžiumi? Įtariu, visiškas sutapimas.

Minimas gi čia Stanislavas pirmąkart tapo karaliumi už švedų pinigus ir jų remiamas per Didįjį Šiaurės karą, susidėjęs su Sapiegų suformuota ir vadovauta lietuvių konfederacija prieš karalių Augustą II Stiprųjį, kuris nemėgo žuvėdų, o maskolius laikė kaip koks “šatrijus“ Lenkijos ir Lietuvos draugais (ir pabėgdamas išsivežė karališkas regalijas į Saksoniją, kurių jam prireikė sugrįžus atgal, kuomet švedai gavo į kaulus prie Poltavos ir Stanislovo karališkoji žvaigždutė nusileido…).

Gi Stasiukas, remiamas ne tik švedų, bet ir Burbonų (prancūzų karalius Liudvikas XV – jo žentas) antrąkart formaliai, bet neprisaikdintas, vėl tapo karaliumi po Augusto II mirties, bet… labai jau neužilgo šitoje pilaitėje atsirado bėgdamas nuo rusų kariuomenės, į jo vietą soste grubiai ir be didesnių ceremonijų pasodinusios Augustą III Saksą, kurį rėmė dar ir Habsburgų Austrija, taip pat Saksonija ir… Prūsija, į kurią jis va ir atvyko “tranzitu“.

Lenkijos karaliumi netapo (visi kiti “uabai“ irgi buvo užimti), bet gavo Lotaringiją mainais taikos ir bendros europinės ramybės labui, kurią valdė iki savo mirties, o buvęs Lotaringijos kunigaikštis Francas Steponas kompensacijai vietoje jos gavo Toskanos didžiojo kunigaikščio titulą su priklausančiomis atitinkamomis teritorijomis.

Dera paminėti, kad lietuvių kunigaikštis Mykolas Servancas (ne iš čia šiaip jau “patarnauti“ rusiškai virto į niekšelį “sarvanec“ – сорванец?) Vyšnioveckis, Augusto II paskirtas didžiuoju kancleriu, o po šio mirties atvedęs į elekcinį Seimą rusų karo pajėgas, atsidėkojant už tai Augusto III jau buvo paskirtas didžiuoju Lietuvos etmonu. Manote, dideliu išdaviku buvo?

Anaiptol! Tik faktai iš biografijos: 1700-ųjų pilietiniame kare su savo konfederatais sumušė Sapiegų konfederaciją prie Valkininkų (jaunasis Mykolas Pranciškus Sapiega, Lietuvos karybos viltis ir talentas, turintis LDK arklininko titulą bei generolo laipsnį, kuris visiškai buvo pripažintas užsienyje šiam kariaujant, belaisviu uždarytas Valkininkų vienuolyne tris dienas lakusių šlėktų buvo nužudytas beginklis – ten dabar prie griuvėsių stovi ir medinis paminklas atminti šiems įvykiams); rėmė Stanislovą Leščinskį nuo 1707, kuomet persimetė nuo Augusto II-ojo, ir tais pačiais metais pats buvo įkalintas rusų, o nuo 1709 metų – blaškėsi išeivijoje toli nuo tėvynės; 1716-ais, aišku, parėmė sugrįžusį Augustą II, o 1733 – ir rusų intervenciją bei Augusto III išrinkimą prieš Stanislovą Leščinskį…

Tai ką jūs ten sakote apie mūsų dabartinio Seimo politines prostitutes, ir kad tarp partijų nėra skirtumo? Tai – sena lietuviška politinė  tradicija! Juk ar ne iš praeities Lietuvos sūnūs te stiprybę semia?…

Ir nemanykite dabar šiam žurnale užjausti čia man vargšelio Stanislavo Leščinskio! Mat 1705 metais jis ne tik sudarė sutartį su švedais, atiduodamas Abiejų Tautų Respubliką politiškai jų valiai – tą dar kentėti būtų galima (kas nenori dabar “gyventi kaip Švedijoje“, ką?). Bet ir prekyba iš Lietuvos, kaip ir tranzitas į Rusiją, buvo nukreipti šia sutartimi per Rygą, o Šventosios uostas, vienintelis Lietuvoje (Klaipėda, tuomet Memelis, gi buvo Prūsija) – užpiltas (Gentvilas iki šiol negali atrausti, bet žada, kad jau kitąmet gal tai pavyks).

Na, o jei manote, kad Sapiegos labai irgi mylėjo švedus, tai reikia priminti, kad Tvano, dar žinomo ir kaip Švedmetis, metu (1655-1660) Povilas Jonas Sapiega vadovavo lietuvių konfederacijai, kovojusiai su švedais ir jų rėmėjais, tame tarpe ir prieš Lietuvos didįjį etmoną Jonušą Radvilą, kurio vadovaujantį titulą ir pareigas, šiam pasirašius Respublikos vardu (o didieji etmonai Respublikoje neretai atlikdavo ir užsienio reikalų ministro pareigas) Kėdainių uniją su Švedija, kad gelbėtų Lietuvą nuo rusų ir Bogdano Chmelnickio kazokų atplūdžio.

Biržų paimti, kur šis sirgdamas buvo apsiaustas, konfederatams ilgai nepavyko, kol prie jų neprisijungė Lietuvos lauko etmonas Vincentas Korvinas Gosevskis, didvyriškai gynęs Vilnių nuo rusų 1656 metais su Jonušu Radvila, galima sakyti, petys į petį… Tačiau Kėdainių pilies šeimininkas jau buvo miręs, kai patriotai pralaužė gynybą (o gal todėl ir pralaužė, kad motyvacijos gynėjai nebeteko).

Žodžiu, lietuviškų atgarsių čia galima irgi atrasti (gerai paieškojus), bet galvos istorijos peripetijomis nenoriu ilgai kvaršinti, o ir stovėdami priešais šią pilį detalių gal neatsiminsite, nors kontekstą jau dabar žinosite, nes istorijos pamokos mokykloje, galiu lažintis, nebuvo svarbiau už fizinį lavinimą.

Pakaks bent to, kad žinomiausias mūsų protėvių “nuopelnas“ tas, jog didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas šią pilį pirmas atvyko sugriauti dar 1365 metais, o va dabar ją, apgriautą nenugalimosios raudonosios ir rupūžės laiko, atstatinėja jau lenkai, kaip ir mūsiškių Valdovų rūmų statybininkai nesibodėdami šiuolaikinių medžiagų (ai, vis tiek po tinku nesimatys!):

Sprendžiant iš visokių palėpės antstatukų, ši pilis gali būti paversta ne dulkes renkančiu tuščiu muziejumi, o visiškai komerciniu ir save puikiausiai išlaikančiu bei gyvybingu pastatu (pvz., viešbučiu), kaip kad sėkmingai nutiko su Ryno pilimi (pastarojoje prieglobstį buvo radęs Vytautas su žmona ir, spėjama, savo dviem sūnumis, kurių egzistavimas yra abejotinas):

O kad vėl, apsukęs ratą aplink pilį, grįžau prie kanalo, tai patraukiu alėja link “Keja“ uosto.

* * *

Marinos pastate yra ne tik taverna, bet ir buriavimo reikmenų parduotuvė:

Rastumėte ir apylinkių žemėlapių bei patarimų, bet Gižycko turizmo informacijos biure yra tikrai didesnis pasirinkimas. Na, galima apsirūpinti suvenyrais ar populiaria piratine atributika (bet tą galima padaryti ir Gižycke).

Ir čia galima rasti skelbimų, kviečiančių aplankyti ir pas mus jau vienu metu populiaria lankymui tapusią vietą – Gotta kanalą Švedijoje (kas geriausia, LBS užskaito stažo jūrmyles, nors plaukiate “grioviu“ – reklamuoju):

Aišku, man kabojo naudingesnė informacija, dėl kurios, tiesą sakant, aš čia ir kėblinau, liečianti orų prognozę:

Nieko džiuginančio, kaip matote, artimiausiomis dienomis mūsų nelaukė (nebent, esate lietaus žmogus).

Oro temperatūra Joninių vakarą savo skaičiais džiugino irgi ne ką daugiau:

O štai taip atrodo mobilių telefonų pakrovimo seifukai – labai patogu (užrakini įjungęs, susimoki ir ramiai palieki krautis):

Aišku, šnekučius labiau pradžiugina ne seifukai, o gretimas plakatas, teigiantis, kad ši prieplauka alučio-šnekučio!

Nors “Švyturio“ alų nemažai naivių mūsų buriuotojų prisiskiria kaip savą vien tik dėl šiojo dėkingo pavadinimo, bet apie šios daryklos nuopelnus remiant buriavimą, kaip matyti lenkiškojo “Gyvuko“ atveju, aš, prisipažinsiu, nelabai esu ką itin daug girdėjęs. Dėl manęs, tai gali nors ir “Oražinis“ arba “Bumsius“ persivadinti, kadangi jis jau pasąmonėje tvirtai įsitvirtino kaip vienijantis kaszekufkos gerbėjus, ištroškusius pergalių. O “Prieplauka“ (lenk. Przystan) – tai šančių (jūreiviškų dainų, ne Kauno mikrorajono!) festivalis.

Nuo “Keja“ uosto link Węgorapa upės ištakų iš Mamry ežero veda jau mano anksčiau minėtas dviračių keliukas, einantis palei kanalą, o apie keliuko statybą, kainą ir įsisavinimus pinigus skelbia šis ES agitacinis plakatas:

Mūsų šmaikštuoliai, aišku, prie tokio plakato greitai ranka pridėtų trečią sąmatos eilutę: “iš jų atkatams nuėjo: …“

O štai ir pats “Keja“ uostas iš priešingos kanalo pusės:

Sunku patikėti žiūrint, kad šį uostą gerokai kritikavo lenkiškame 2010 metų lapkričio mėnesio buriavimo žurnale “Žagle“: ir už harbormeisterio aroganciją (“jachtingas – brangus malonumas, todėl mokėkite auksinius, gerbiami ponai!“) ir už administracijos aplaidumą bei apkiautimą, ir už tai, kad čia krantinės verkte prašosi jau kapitalinio remonto. Aš aną uostelį rinkausi ne dėl to, aišku, bet jei čia – lenkams bėda, tai neturi, pasakysiu, jie iš viso bėdų, palyginant su mūsų sąlygomis…

Nors va šitie laidai, atitveriantys įplaukimą į akvatoriją, tai tikrai nervina:

Aišku, bėdos didelės jiems nėra – čia visų laivių stiebai nusileidžia. Bet įplaukiant ir išplaukiant krapštytis prie stiebo fiksatorių ir gervių – ne pats geriausias užsiėmimas, kai tenka sezono įkarštyje dairytis aplink, kad į ką nors neįvairuotum.

Panašią kliūtį Šilutės uostas pagaliau pašalino, nors šiemet apsilankius, gal iš įpročio ir nežinojimo, ten vis dar vyravo motorlaiviai ir kateriai, o ne burinės laivės.

Šis dailus atrestauruotas fachtverkinis vokiško stiliaus pastatas – tai Žegluga Mazurska, arba – Mozūrų ežerų laivybos bendrovė, kurios bandūros ir trikdo buriavimo džiaugsmus farvateriuose (geru oru ir sezonu):

Kam įdomu, štai ir reisų grafikas:

Kaip matote, reklama žaliu tekstu po raudonu perspėjančiuoju teigia, kad “reisas (tik jų, aišku) laivu – tai vienintelė saugi galimybė pasidzyvyti mozūriškų ežerų vaizdeliais“.

Tačiau kai kas mano kitaip:

O man belieka paršliaužti į mielą laivę, kur, kaip suprantate, įgula jau įsiazartinusi pliekia kortomis “Uno“. Irgi jau įprastu tapęs vaizdelis, todėl dzyvintis nebereikia.

* * *

Gal tik keista, kad, pasirodo, ogi nėra Joninių Lenkijoje!

Nė-ra.

Lenkai nešvenčia (ko nepasakysi apie Žolines), o žyviecai, skirtingai nuo Utenos alaus, jų laisvinimui ir tautos nugirdymui, papildomą grašį užkalant, pastangų bent jau kol kas nededa.

Nors tiek Jonų būtų jų istorijoje, pradedant karaliais (nebent, ne alus, o Sobieski degtinė imtųsi šito šventinio lobizmo?), ir baigiant merginų ir moterų numylėtiniu, lenkišku “svajonių jaunikiu“ Janeku iš “Keturių tankistų ir šuns“ serialo, arba jų “robinhudiniu“ banditu Janosiku.

Beje, a.a. aktorius Marek Perepeczko, vaidinęs 13-tos nuovados viršininką teleseriale tokiu pačiu pavadinimu (kas nepamena Cezary Pazura suvaidinto kvailoko nevykėlio policininko Cezario Cezario?), savo kabinete ironiškai buvo pasikabinęs šį plakatą: ne tik dėl to, kad kovojo prieš banditus pagal pareigas kaip komisaras, bet… iš tikro gi yra ir pats suvaidinęs šį plėšiką, po kurio ilgam dešimtmečiui metė iš viso filmuotis, kadangi per tvirtai įsitvirtino žiūrovo sąmonėje tik kaip Janosikas, panašiai, kaip ir Vytautas Tomkus daugeliui – vis dar Tadas Blinda.

O ir kokie čia dar tie Joninių laužai – lyja vėl!…

Net merginos vainikėlių plukdyti nenusiteikusios – srovė ne į tą pusę.

Alus? ”Krupnik“ – geriausias dabar draugas.

Todėl visiems dobranocka – ramios naktelės!

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Tiesiai per aplink“

Tęsinys: “Pietų kryptis“