Ilgas kelias tarp trumpų naktų,
Ilgas kelias, bet man vėl neramu.
Dvelkia naktys virpančiu šalčiu.
Aš norėčiau priglust prie tavųjų pečių.

– Rebelheart “Kelias pas tave

* * *

2010-06-24, ketvirtadienis, Węgoržewo

Ramiai ir monotoniškai pabarbenant lietučiui į denį, miegas Joninių naktį praėjo lygiai taip pat ramiai ir ne mažiau monotiškai knarkiant.

Pusę aštuonių keliuosi ir rėplioju prispangęs į dušą. Pakeliui sutinku jau grįžtančią bocmanę – žvalią ir žavią, ir švytinčią netgi tokią pilką ir apniukusią dieną. Dušas iš tikro prikelia naujam gyvenimui, dėl ko aš nepamirštu kaip komplimentu pasidalinti su vandenų kontoros vadybininke.

Vandenį laivui atsinešu tarose iš kiek tolėliau nuo mūsų prieplaukos esančios prausyklos, įrengtos po stogeliu. O jei savo laivą pasistatytumėt arčiau uostelio vidurio, tai žarna pilniai pasiektų – ten yra ir žemiau tam reikalui po praustuvėmis įrengtas čiaupas. Geru oru ir įjungiant į dienos įvykių programą maudynes ežeruose, jos daugiau nei pakanka rytinėms higienos procedūroms kiekvienam save gerbiančiam hipiui, o prausimąsi niekinusiam spartiečiui – tai ir per akis tokio patogumo būtų.

Privalumas šios dabar yra tame, kad uodai papusryčiauti šviežiu atvykėlių krauju nesitaiko, kaip tai nutiko Gižycko COS. Matyt, ir jiems bado dieta, nes oras skraidymui netinkamas. Taip jiems ir reikia (tiksliau – joms, nes kandžiojasi uodės, o jas tekandžioja uodai).

Papusryčiaujam, susitvarkom ir pasirengiam išplaukimui per 4 valandas. Jau toks tad įsitvirtino įprastinis neskubrus gyvenimas laivėje, nors kelionė šiandien laukia palyginus tolima: Węgorapa upe ir jos kanalu, o toliau – Mamry, Kirsajty, Dargin, Kisajno ežerais iki pat Gižycko. Kursas – į pietus, link namų uosto. Jau akivaizdu, kad planų sustoti nakvynei gamtoje prie Rog Pierkunowski, kai oro temperatūra vos viršija tuziną celsijukų ir dangus netingi papurkšti iš viršaus vandeniuko, nebeturi niekas.

Neturiu tokių iliuzijų laikytis pradinio plano ir aš.

* * *

O va sakykite: kaip jums patinka, kai kas nors numeta “aš tik trumpam čia“ savo automobilį kokiame nors įvažiavimo posūkyje, ypač į stovėjimo aikštelę, nors Kelių eismo taisyklės tą draudžia, ir net draudžia statyti visiškai jo pradžioje, apibrėždamos pakankamą atstumą (5 m, jei primiršot – KET 155.8), kuomet jis nebetrukdytų įvažiuojantiems iš to kelio į kitą ir neužstotų matomumo? Dar pasakykite, kad patys taip irgi elgiatės, nes “aš tik trumpam“ arba “o kas čia tokio, nes visi taip daro“…

Ir kokias emocijas sukelia, kuomet šalia vietos yra sočiai, bet priešakyje stovi va taip prieplaukoje priraišiotas laivelis? Atrodytų, įsibėgėtum ir kaip spirtum tokiam į pasturgalį!…

Kaip atrodo, taip ir padarom.

Tiesa, paskutiniu momentu imam ir apsigalvojam – nesigąsdinkite!… Mat, apsižiūrim, kad vis tik mūsų “galera“ tarano neturi. Į atgalinę eigą perjungtas variklis bando išlipti iš vandens – jam irgi smalsu, kuo čia baigsis? Blogiausia tai, kad užmetus akį atstumas išsisukimui ir manevrui yra daugiau nei pakankamas! Bet kas atrodo, tas nebūtinai ant vandens yra tiesa (o ir ne veltui netgi automobiliuose ant veidrodėlių rašoma, kad objektai jame yra arčiau, nei atrodo). Tikėtina, kad taip atrodė ir ano laivo burvedžiui (škiperiui).

Nenušniojom priešakiniam laivui kopetėlių į vandenį, laivagalio jam nepramušėm, nors sau ant laivo “žando“ brūkštelėjimą, kuris per sezoną apžalomis apsitrauks – ir tiek jo tesimatys, bet kiek aukščiau vaterlinijos vis tik pasidarėm. Jei Uršulė atkreips dėmesį, kaltinsime antis žudikes.

O tuomkart reiktų kažkaip užsirašyti didesnėmis raidėmis vairagalyje, kad po mūsų plauksiantys iškart žinotų: “Laiviūkštis visiškai nevaldomas, kol pakankamai neįsibėgėja – vairuok varikliu, nukreipdamas vandens srautą*“.

Ir mažomis raidėmis po žvaigždutės: “Ne šitame laive – variklis pritaisytas nekraipomai!“.

Jei Uršulės bocmanas, akį ant jos (o gal ir ant darbo, ir ne akį) padėjęs netingėtų, tai užrašytų šitą perspėjimą klientams lenkiškai markeriu ant variklio gaubto. O ką – visai smagu būtų tokias instrukcijas pasiskaitinėti!… Nors “tikri vyrai“ instrukcijų vis tiek neskaito.

Todėl paprasčiausiai, nuobodžiai ir švelniai išsistumiam rankutėmis, laikinai abordažu mechanikui paėmus nevidonų laivą į nelaisvę pagal “priverstinę panaudos sutartį, kitai pusei neturint galimybių paprieštarauti dėl jų pačių nebuvimo laive“. Išsisukinėdamas atvirkštine S raide į Ungurynės kanalą iš uostelio akvatorijos, mintimis atiduodu komandą: “Laivagalio torpedas mūšiui paruošt! Į kilvateryje liekantį laivą – taikyk!! Šauk!!!“.

Neturim torpedų.

Todėl tęsiame taikų plaukimą kanalu, o 10 minučių iki vidurdienio – ir išplaukiam iš jo į Mamry ežerą. Šįkart, pastebėsiu, kanalas, išlikęs mano atmintyje kaip intensyvaus eismo vieta, buvo tykus ir tuščias, tarsi Lietuvos miestelių gatvės emigravus paskutiniam lietuviui lošiant nacionalinei vyrų krepšinio rinktinei olimpiniame finale.

Išsikeliam vis dar apvarstytą (surifuotą) didburę (grotą) ir išsivyniojam priešburę (stakselį). Vėjas šiaurys (nordas) arba šiaurvakaris (nordvestas), klaidžiojantis, ne mažiau 2 balų stiprumo, vietomis gūsiai apie 3 balus – mums palankus, plaukiame pavėjui (fordevindu).

Tačiau jau neužilgo pastebiu, kad, laikantis kurso tiesiai, niekaip neišeina gerai išstatyti burių kregždute, kuomet didburė ir priešburė nukreiptos į priešingas puses viena kitos atžvilgiu. Nes vėjo kryptis keičiasi pereidama nuo vieno laivagalio kampo į priešingą – tad norimą pavėjinį kursą (fordevindą) keičia priešingi nugarvėjiniai (bakštagai).

Ir jei susimeti bures į vieną pusę ir taikaisi laikytis nebūtinai plūdurais (bujomis) pažymėto laivakelio (farvaterio), tai, žiū – jau ir vėjas staiga vėl pučia nebe į buręs, o į jų kraštines, todėl priešburė (stakselis) ima plazdėti, o didburės buomas (groto gikas) – taikosi praskristi į priešingą pusę (savaimiškai perhalsuoti), ir tuomet vargas makaulei, jo kelyje atsidūrusiai… Ir kad taip nenutiktų, tuomet staigiai suki vairalazdę (rumpelį), tarsi besdamas pirštu į nepaklusniąją didburę (grotą): “Tu, !@#$%& – į vietą!!!“

Taip ir vinguriuoja mūsų plaukimo kelelis, tarsi galvotume apie slalomo rungtį tai tarp oranžinių, tai tarp žalių plūdurų. Ežeras bemaž tuščias. Iš tikro, kas gi buriuos tokiu oru savo malonumui, kuomet maloniau kajutkompanijoje kokį “Uno“ lošti…

Lenktyniaujam Mamry ežere (aniems horizonte to net nežinant)

Todėl įmirkti pradedanti įgula ten ir nubrazda. Juk pavėjui plaukiant ir bangos ne taip užsupa, laivo nekilnoja. O gal ir “prisisupo“ jau vestibuliariniai aparatai.

– Tavo striukė neperšlampama – tai tau ir vairuoti! – padaro nebylaus įgulos konsiliumo apibendrinančią išvadą mechanikas, paskutinis palikdamas denį, o kartu – ir mane prie vairo.

Neprieštarauju – jiems iš tikro dabar nėra čia ko grūstis, o ir nereiks primindinėti nuolat, kad saugotų galvą. Ir jau neužilgo iš kambuzo (virtuvėlės) pasigirsta budintis ir anaiptol ne retorinis jo klausimas:

– Kam sriubytės?…

Mansintis rankų miškas.

* * *

Pirmą valandą dienos šaukiu tas “visas rankas a-ūū!“ (angl. all hands ahoy!). Įplaukiam į Kirsajty ežerėlį, todėl metas susivynioti bures, merkti variklį ir pakeliui link tilto dar spėti pasiguldyti stiebą. Antrąkart visos procedūros sekasi gerai, vyksta sklandžiai ir be žodžių. Puiki įgula!

Išlindus į Dargin ežerą pro patiltę, viskas vyksta jau atvirkštine tvarka, ir neužilgo vėl plaukiame pirmyn su burėmis, genami palankaus vėjo. O tai reiškia, kad įgula, lietui visą kelią tai aprimstant, tai vėl ėmus purkšti, vienas po kito vėl subrazda į kajutkompaniją tęsti neužbaigtos “Uno“ partijos, ir noras išlįsti pakviepuoti grynu oru ką nors iš jų aplanko vis rečiau.

Mano pramoga – nepamiršti šiame kurse apie klastingąjį didburės buomą (groto giką), per daug nesinervinti dėl ilgiau papūsta nenorinčios būti priešburės (stakselio) ir dairytis aplink. Paliekam kairiame laivašonyje (borte) Poganskie Kepy salas, apie kurias paporinu legendą, kaip ten senovėje raganos savo pasilinksminimus “tarp mūsų, šimtamečių mergaičių“ rengdavo, ir koks vargas laukdavo pasišaipyti iš jų sumaniusio ir ten užklydusio prašalaičio. Kajutkompanijai tema nelabai aktuali – gal dėl to, kad įgulos daugumą sudaro dailusis kolektyvas, gal kad ir Vilnius turi savo Subačiaus kalnelį.

O prie salų yra ir Perkūnėlio ragelis su savo paplūdimiu. Perklausus dar kartą, gal vis tik jau yra norinčių čia stoti nakčiai, iš sėdinčių kokpite ir besikuičiančių kajutkompanijoje unisonu atskrieja kategoriškas “Ne!!!“.

Na, ne tai ne – kam taip rėkauti?…

Plaukimo metu tiek Mamry, tiek ir Dargin ežere, viena ar kita pasirodanti vieniša laivė sudalyvauja ir neakivaizdinėse match-race lenktynėse. Kuomet esu ne vienas, į jas balsu įtraukiu ir kokpite sėdinčius bendražygius, paguosdamas, kodėl anie didžkiai su ilgesne laivo vaterlinija ir didesniu buringumu plaukia už mus kiek greičiau (bet ne itin), arba pakeldamas nuotaiką, kuomet “laimime“ prieš juos, nepaisant šių jų techninių pranašumų.

Vis tiek daryti kokpite iš esmės niekam nieko nereikia – plaukiam pakankamai greitai, išsikėlę visas (abi) bures, kilvateryje piestu stojantis metrinėms bangoms, bandančioms mus pasivyti ir užlieti, tarsi vis papliurpiančio vandenėlio iš viršaus truktų.

O po Dargin ežero įplaukus į Kisajno, kuomet kertame menamą liniją tarp dešinėje (vakaruose) esančio Aukštojo (Wysoki rog) ir kairėje (rytuose) paliekamo Karališkojo (Krolewski rog) iškyšulių, jau apstu salų, todėl vėjas čia klaidžioja už nugaros vis dažniau, dažnai pereidamas į šunvėjį (gūsius, lydimus tykos).

Kad ir nenoriai ir šiam nerangiai prieštaraujant, bet prišnekinu mechaniką ropštis iš kajutkompanijos pas mane į kokpitą padirbėti su priešburės virvėmis (stakselšotais). Priežastis paprasta: mat autopiloto čia nėra, improvisuotos sistemos neprigalvojau ir jau nebeverta dabar vargti, o vairalazdė pati nesifiksuoja, kaip ir paleidus – neišlaiko tiesaus kurso (dar vienas požymis, kad povandeniniai laivo “pelekai“ yra per siauri).

Labai ilgai įtikinėti nereikėjo, nes jį bemaž sutartinai išmetė lauk švelnios moteriškos rankos, kai tik pabandžiau perhalsuoti, pertempdamas priešburės virves iš vieno laivašonio į kitą, tuopat metu koja nesėkmingai stengdamasis pavairuoti. Tad vos tik laivė netikėtai iškrypo iš kurso ir grėsmingai pakrypo, iškart apačioje manevras buvo įvertintas pasipiktinimu bei išgastingais šūksniais, po ko stakselšotinį tampytoją gavau tučtuojau ir nedelsiant, kad daugiau sėkmės vėplio už jo ūsų netampyčiau.

Deja, po kažkelinto, gaudant vėją, priešburės pertempimo iš vieno laivašonio į kitą ir atgal, mano pagalbininko, purškiamo įkyriaus lietučio, entuziazmas sugižo. Pasiūlymas stovint priekiniame denyje (ant bako) palaikyti ranka vieną priešburės kampą atmestą į šalį – jokios veiklumo kibirkšties juolab neįskėlė. O mintis, kad galima būtų sumeistruoti kažką panašaus į spinakergiką stakseliui (stakselgiką) iš kurio nors irklo bei kelių virvagalių – priminė bevaises pastangas įžiebti ugnį titnagu, sumerkus žalias malkas baloje.

Visų mintys – greičiau į namų uostą!

* * *

Ir Senis, kad ir kokia kalba jis šiose apylinkėse bekalbėtų, mums buvo palankus, nes 13:35 jau švartuojamės Gižycko COSe prie savo apsemtos prieplaukos. Bures nusileidom ir variklį įmerkėm jau uosto prieigose – taip jau visiems nekantru į sausą žemę (sausą – sąlyginai) išlipti.

Nukreipęs vairagaliu laivę į prieplauką, jungiu atbulinę eigą. Kai tik įgaunam inerciją, išjungiu variklį ir jį išsitraukiu. Besistengdamas pristumti paskuigalį kuo arčiau jos krašto, kad išlipti būtų galima ne į tą didžiulę balą, vadinamą Kisajno ežeru, vos nenulaužiu vairo plunksnos, paliktos vairavimui ir neskubėtos dar išsikelti – dar tik to betruktų iki pilnos laimės kelionės pabaigai.

Kartokime ramiau manevrą – spėsime! Atsitraukiame vandenvirve (mooring) kiek į priekį, išsikeliu vairo plunksną, pririšu ją stačią ir ant prieplaukos paliktos jau stovėti mūsų stipruolės bocmanės pagalba prisitraukiame raiščiu (švartovu) atgal.

Valio! Viskas, dabar jau tvirtinamės. Dar kartą – valio!! Ir trečiąkart – valiovaliovalio!…

Plunksnuotieji naciai akylai saugo Gižycko prieigas Kisajno ežere

Parplaukėm ir prisiraištavom (prisišvartavom) sėkmingai. Pereinu pats dar kartą per visus raiščius (švartovus). Po to jau jungiuosi į elektros tinklus – tebūnie šviesa (o šiluma ir džiovykla – būtų dar geriau, bet…)!

Mechanikas balsu žavisi savo išmaniuoju telefonu, o ypač šiojo baterija, kuri atlaikė nekraunama visą šios kelionės laiką, net turint omeny, kad jis nekart jungėsi prie mobilaus interneto. Matyt, tikrai geras daiktas – vinis į pakulnę juo gaila būtų kalti.

Tvarkomės ir rengiamės rimčiau papietauti – ne vien sriubytės.

Ką ir padarome už valandžiukės. Nors išplaukiant iš čia buvo apstu uodų, šįkart tinklelių traukti net neverta – ištisai lyja…

Tad dar po geros valandos, jau sočiai prisikirtę, visi atranda savyje pietietiškus genus, palankius siestai. Užvaldo visuotinis nenugalimas potraukis popiečio poguliui…

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Ieškoti Joninių“

Tęsinys: “Mažas akmenukas didelį važį užbrūžina“

Advertisements