Šįkart kambuzo rubrika pažaliavusiems kokams nėra subalansuota įsimylėjėlių dienai, bet kitąkart negali žinoti, o gal gi visai tiks ir patiks?

Dėl skonio nesiginčijama, ir jei toks maistas patinka pačiam kokui, tai dera gal dar krante ir iš anksto pasitikrinti, ar jis tiks išrinktąjai. Mat šįkart siūlau pupelių troškinį, o šios turi gana savotišką reputaciją, apie kurią nepriimta garsiai kalbėti padorioje draugijoje, ir dėl to jį gana rizikinga patiekti romantiškai vakarienei…

Tad turiu perspėti, kad prieš siūlant pupelių troškinį ir įgulai, dera gerai pagalvoti ne tik iš kurios pusės vėjas pučia, bet ir apie galimas pasekmes. Kapitonas Vrungelis, anot pasakojimų, tai savo laivei “Bėda“ papildomą reaktyvinį postūmį suteikė atidaromais šampano buteliais, įremtais į laivagalį ir nukreiptais priešine judėjimui kryptimi. Ar tiktų tam suderintų įgulos pasturgalių pastangos – spręsti patiems. Bet manau, kad iš tikro pupelių poveikis yra gerokai perdedamas (antra E, ne Ė!).

Kas moka gaminti čili – gali toliau neskaityti, o mano pagarba – jiems. Nes čia ne čili. Panašu, bet per drąsu būtų taip teigti. Todėl kukliai įvardinu – troškinys.

Tačiau, nežiūrint to, tūlas tikrai atrastų sąšaukų su meksikiečiais ir jų “tarakonine“ revoliucija. Kaip man paporino kažkada dr. Ilja Jorga per pertraukėlę viename iš savo karate seminarų (labai siejasi su tema, ar ne?), tai sukurti tą garsiąją nemarią dainą įkvėpė būtent meksikiečių sukilėlių palyginimas su tarakonais, į kuriuos jie tapo panašūs, kadangi ant pečių maišeliuose visur tampėsi pupeles savo troškiniams. Gamindami galite sau niūniuoti šį “La cucaracha“ leitmotyvą – turėtų padėti įtikėti, kad tikrai gausis patiekalas, ir aš užtikrinu, kad jį ruošdami savęs tikrai neapsunkinsite, o ir sudėtingo čia nieko nėra (išskyrus santykius su alumi, bet apie tai – žemiau)!

Juolab, kad pupelės, lyginant su bulvėmis, nesiprašo būti nulupamos. Išlukštenamos – taip. Bet jas jau galite tokias paprasčiausiai nusipirkti, jei neužsiimate ekologine žemdirbyste savo sklype. O va skusti ar lupti jų, skirtingai nuo bulvių ar panašių daržovių – nereiks, ir laisva nuo vachtos įgula jums tik padėkos.

Ir dar vienas privalumas – jos laive užima daug mažiau vietos už “nepamainomas“ bulves, o ir pasisotinti galima vos keliomis saujomis pupelių, kai bulvių pagal tūrį ir masę sąlyginai prireiks daugiau. Gal tai ir buvo ta priežastis, o ne vien nacionaliniai latinosų valgymo ypatumai, kodėl meksikiečiai kukaračos neapsikrovė savęs per daug provizija, atiduodami pirmenybę joms, o ne Ameriką garsinančioms bulvėms?

Todėl man keista, kad šis pupelių sąlyginio kompaktiškumo privalumas, įskaitant ir jų maistines savybes (ypač vertinčiau jose esančius augalinius baltymus), buriuotojų, galvojančių apie reikalingos ir naudingos provizijos sąrašėlį dar krante, dažniausiai pamirštamas, nors šios daržovės tinka ne tik troškiniui, bet ir garnyrui bei sriubai.

* * *

Pupeles vis tik reiktų pasimerkti iš vakaro arba bent prieš 7-8 valandas iki gaminimo, kad išbrinktų – įpilkite vandens bent dukart daugiau už pupelių tūrį. Jei žinote, kada bus jūsų, kaip koko, vachta – galite jai ramiai pasiruošti iš anksto.

Taupydami geriamą vandenį netgi galite mirkymui nepagailėti sūraus užbortinio (jei ne uostelyje esat, aišku). Jei pamirkyti pamiršote, tai turėkite omeny, kad teks ilgiau jas virti – gal netgi pridėti iki valandos laiko, o dujos laive, nors čia ir naudojamos ne pilnu gazu, vis tik ganėtinai ribotas išteklius. Todėl – mirkykite, mirkykite…

Aš pasirinkau raudonąsias. Kaip matote, išbrinkusios jos užima dvigubai daugiau vietos, nei sausos įpakavime:

Tačiau troškiniui vienų pupelių negana. Mums dar prireiks faršo – jautienos, veršienos (aktualu buriuojant musulmoniškų šalių vandenyse) arba maišyto su kiauliena (taip vadinamas pas mus “populiarusis“ arba “naminis“). Jei neturite faršo, o mėsmalės, kaip bebūtų keista, laive nėra (kaip tai nutiko?), tai įgulos versti perkramtyti mėsą savo dantukais tikrai nereikia – tinks ir paprasčiausiai supjaustyti mėsą smulkesniais gabaliukais. O tai taip pat reiškia, kad nebūtina imti pirmarūšės sprandinės ar nugarinės, iš kurių verčiau gautųsi puikūs kepsniai.

Kadangi pupelių ėmiau 1 kg, tai mėsos siūlau paimti kiek mažiau: 0.5-0.8 kg. Turite “atliekamos“ daugiau? Ne bėda – tie smakai vis tiek viską suvalgys!

Dar reiks aitriųjų paprikų (kartais vadinamų ir čili pipirais), o taip pat ir saldžiųjų – būsime nuoseklūs ir prie raudonų pupelių bei raudonos mėsos paimsime šiuos irgi raudonus. Tokiam pupelių ir mėsos kiekiui reiktų pirmųjų bent trijų, o antrųjų – bent dviejų, tačiau ir trys pastarųjų būtų pritariamai sutikti ir ne vien žaliavalgių (dzūk. vegetarų).

Svogūno (paprasto, jei nerasite raudono) dvi arba trys galvos, priklausomai nuo dydžio (tegul nekonkuruoja su paprika), o taip pat ir aliejus (aš naudojau alyvuogių, bet to daryti neverčiu) bei prieskoniai: druska, juodieji arba kvapnieji pipirai, petražolės, bazilikas, česnakas. Šio galite ir nesivežioti galvomis, nes apie jūrinius vampyrus žinių marių tautosakoje nerasta, todėl pasielkite paprasčiau, kaip padariau aš – tiesiog pasitenkinau džiovintų česnakų granulėmis (arba milteliais).

Ir alus. Taip, būtinai alus – lageris (čia tas, kuris bemaž visas “lietuviškas“ toks) tinka tam geriausiai. Aš pasirinkau “tikrai vyrų alų“ (nes buvo akcija, tai jį ir “kepti“ negaila).

Vieno butelio tikrai bus per maža! Nes besikuisami apie viryklę vieną išgurkšnosite to net nejausdami… Perspėju.

* * *

Pupeles verdam ant silpnos ugnies – reiks joms apsivirti maždaug iki valandos. Vanduo tinka irgi sūrusis užbortinis – druskos sutaupysite bent jau.

Mėsą gi su viskuo likusiu, išskyrus petražoles ir baziliką, susimetam į gilią keptuvę arba troškintuvę. Turite dar vieną atliekamą puodą? Niekas per daug nebadys pirštais, jei panaudosite jį, prieš tai šliūkštelėję aliejaus – bent jau maišant niekas per kraštus nevirs. Snobai gali naudoti ir wok keptuvę (ten runduke padėta, iškart už mėsmalės).

Faršui su paprikomis bei svogūnais apkepinti bevartaliojant mentele prireiks apie 15 minučių, tad šitą galite pradėti daryti maždaug iš anksto atitinkamai, kai į pabaigą jau eina pupelių virimas.

Alų jau atsidarėt, šelmiai? Taip ir maniau… Sakiau, kad vieno butelio bus maža!

Taigi, kuomet ateina jau pupelėms metas būti ištrauktoms, jas nukošiam – geriausia šliūkštelim visą puodo turinį į didesnį kiaurasamtį (liet. dūršlioką). O tuomet jas supilam iš jo ir į ant silpnos ugnies smilkstančią troškintuvę pas mėsą su paprikomis:

Kažko trūksta dabar, tiesa? Sauso juk nieks neklauso…

Kas pasakė “sultinio kubeliai ir truputis vandens“??? Marš iš kambuzo inkaro blizgint!

O mes ką turime rankose? Aha, alų. Na, tai ir supilame, ką turime, ir dar kokį puslitriuką pridedame:

Taip apie 1-1.5 butelio alaus “sultinio“ burbuliuoja, ir pasklinda toks mielas apynių kvapas… Mmmm…

Kas čia iš kokpito į kambuzą galvą kyštelėjo? Ne, pagalbos nereikia! Susirenka, mat, “ant alaus“ nekviečiami, o kai indus plauti, tai, žiūrėk, laivavirvės tuomet kažkodėl prašosi raišiojimo ir perraišiojimo…

Tai apie ką aš čia?

A, apie petražoles! Kadangi troškinsis apie 20-30 minučių, jums tuomet su pasimėgavimu gurkšnojant alų, atlikusį nuo troškintuvės, save tuo metu teisinant, kad alaus butelis rankose yra skirtas papildyti troškinį, jei staiga (neduoktudiev gi!) tas imtų svilti dėl “sausumo“, tai petražolėmis pabarstyti savo kūrinį dera gerokai troškinimosi procesui įpusėjus. Nes dabar nosį kutenti turėtų alkoholis minėtas apynių ir miežių aromatas.

Bent penkioms minutėms užvožti iš pradžių troškinio dangčiu nesiūlau – tegul kiek nugaruoja ir šnekučio (liet. olaus) aukos angelams:

O per tą laiką galite pamąstyti apie mergas karamelinį salyklą. Su juodu alumi troškinio dar nebandžiau gaminti – bet turėtų irgi gautis, nes porteriui karamelinis salyklas jau bravore ar iki jo yra kiek paskrudinamas. Tad irgi turėtų principe tikti kulinarijai.

Alus – iš viso neblogas sultinys, ir tą sunku nuneigti. Tinka ir kaip skysta duona.

Pamaišom troškinį, pamaišom – nereikia, kad prisviltų. O dangčiu jau galime užvožti. Jei pamažėjo alaus arba jo pradžioje kažkodėl pagailėjote (kažin kodėl?…), tai galite dar šlakelį ar kelis šliūkštelėti. Alaus sriubos neverdam, bet čia ir ne kepsnys turi būti:

Ir kai jau matote, kad troškinys prašosi būti suvalgomas, apibarstykite jį baziliku. Ir jau galite krauti į lėkštes, o ant viršaus dar patarkuoti sūrio.

Jei neturėsite prancūziškos bandelės, tai, žinokite, tiks ir batonas arba skrudinukai – šiuos galite pertepti trupučiu sviesto ir pabarstyti kiek petražolėmis:

Alus gi užsigerti tinkamiausias yra “Corona“ (snobams), bet man labai lengvai įtiko ir Kalnapilio “Easy“. Jei laive yra damų, tai šio alaus tikrai verta nusipirkti (taip parodant joms dėmesį), bet, pasakysiu, kad kaip tik ta limonadinė rūgštelė su šiuo troškiniu dera puikiausiai, todėl nepasigėdykite šį alų įtraukti į provizijos sąrašus iš anksto! O šaipokams bevalgant šį troškinį teks po to jau prikąsti liežuvį (jei jo nenusikando beskanaudami).

Perspėju: aštrumas yra sąlyginis dalykas, bet va šis troškinys yra itin skalsus (sotus)! Todėl tegul porcijos alkaniems iš pradžių neatrodo per mažos…

Skanaus!

Reklama