Jiedu pasmerkti būti nuolat lyginami – “Ambersail“ ir “Ragainė II“. Nors pirmasis plaukė su misija, o antrasis – su asmenine svajone.

Pirmasis – aplink pasaulį senuoju kliperių keliu pro Gerosios Vilties ir Rago (Horn) iškyšulius, kviesdamas po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų savo akcija “Vienas vardas – Lietuva“, o antrasis – subekvatoriniu “paukščių taku“, angliškai vadinamu Milky Way (“pieno takas“ – pamenate “pieno upes tarp sausainių krantų“?), siekdamas pamatyti pats ir pranešti kitiems lietuviams, kad pasaulis yra didelis ir gražus, ir nuostabesnis, nei mums atrodo, ir tam, kad pats pamatytum ir tai patirtum – nereikia jokių milijoninių biudžetų.

Pirmasis – apjungė pasaulio lietuvius, paskatindamas juos vėl pasijusti lietuviais, kai antrasis – parodė dabar kelią lietuviams į pasaulį per jūras ir vandenynus, skatindamas atmesti nepilnavertiškumo ar “artojo“ kompleksą, parodydamas tokios kelionės prieinamumą ir, kartais netgi atrodytų, neįtikėtiną paprastumą ir lengvumą.

Ir juos ne tik jungia tai, kad iš valdžios negavo paramos pinigais (nors pirmiesiems ir buvo pažadėta padengti pusę sumos iš 7,5 mln. litų biudžeto, kuriame buvo įskaičiuoti ir visi oficialūs renginiai krante, o paskui, nerodysim pirštais, bandyta naglai prisitrinti prie sėkmės), todėl iš savų pinigų ir privačių aukų jie Lietuvą dar vienu žingsneliu stumtelėjo eiti į jūras, o ne būti tik šalimi prie jūros.

Jie pasmerkti būti nuolat lyginami ir prisimenami greta tarsi S. Darius ir S. Girėnas, nors šiedu tuomet skriejo kartu vienoje kabinoje petys petin, o šios dvi laivės plaukė atskirai ir atskirais maršrutais. Tačiau, nors dažniausiai ir jų dalyviams pasikuklinant, bet abu plaukimai bus lyginami ir su skrydžiu per Atlantą anuomet, nes šie kilnūs tikslai, pasirodo, išlieka aktualūs ir šiandien, kuomet patrioto sinonimu yra idiotas, o paprastam ir darbščiam žmogui nuolat kalama, koks jis yra nevykėlis, kaip yra pasmerktas, kaip viskas čia beviltiška, ir vienintelis kelias – tik susitaikyti su baudžiava už grašius čia arba emigruoti į geriau apmokamą baudžiavą išvis…

Ir kaip anuomet “Lituanica“ skledė žinią apie Lietuvą, taip ir “Ambersail“ bei “Ragainė II“ ją emėsi vėl skleisti, šįkart vardą Lietuvos nešdami jau kaip buriuojančios ir jūrinės valstybės. Ir vieni – patekdami į šalies žinias pirmuose puslapiuose ir net gal pasitinkami Dublino merės, įteikiančios miesto raktus pagal seną ir seniai, rodos, pamirštą tradiciją, o kiti – susimokėdami beprotiškus pinigus už vizas neaišku kur pamestose Ramiojo vandenyno salose, nes latviai su estais juk varguoliai, turintys ten bevizį režimą, skirtingai nuo mūsų, vapančių apie regioninę lyderystę ir besididžiuojančių, kad “mano pasas žalias, kur noriu – važiuoju“, ar netgi per klaidą perkratomi pakrantės apsaugos pareigūnų iš tos pačios, rodos, Europos Sąjungos, pamaniusių dėl Trispalvės, kad čia afrikiečiai ir vėl į Šengeno erdvę velniažinko atsibastė…

Šie plaukimai tiek daug panašūs vienas į kitą (ir ne vien, ironiška, pagrindinių veikėjų paukštiškomis pavardėmis) ir kartu tokie skirtingi. Ir nederėtų sakyti, kad pirmenybę atiduodu kažkam, įvardindamas kaip “pirmasis“ ar “antrasis“ – tiesiog taip sukrito tiek pagal laivo vardų abėcėlę, tiek ir pagal organizatorių pavardes, tad tenesijaučia niekas čia aplenktas ar labiau pirmesnis kažkuo už kitą. Ir juolab nereikėtų jų priešinti vieną su kitu mums. Nes jie vienas kitą kuo puikiausiai papildo!

Ir neperdėsiu sakydamas, kad Lietuvos buriavimo istorija vienu metu pasipildė ne šiaip kažkokiu vienu nauju pasiekimų įrašu, o ištisais dviem puslapiais! Argi tai ne puiku ir neskatina didžiuotis lietuviais esant gimus?

* * *

Praeita savaitė tikrai buvo dėkinga buriuotojiškais renginiais net ir ne navigacijos sezono metu: antradienį, 2011 m. vasario mėn. 22 dieną,  Paulius Kovas Teo biurų pastate (“Stiklo kubas“) Ukmergės g. vedė seminarą “Navigacija verslo jūroje. Patarimai, kaip elgtis jūroje ir verslo kasdienybėje“, remdamasis “Ambersail“ pavyzdžiu ir “Vienas vardas – Lietuva“ projektu, o jau ketvirtadienį, 24-tą dieną, nenuorama Bitlas (Darius Gerasimavičius) suorganizavo viešą susitikimą su Andriumi Varnu Architektų sąjungos būstinėje (“disnėjiškoje pilaitėje“ prie Žaliojo tilto su balvonais).

Kaip suprantate, nenueiti nors į vieną negalėjau. Paulius Kovas paprašė kiek lukterėti vėluojančių, bet, pradėjęs už 20 minučių po 18-tos vakaro, su nedidele pertraukėle kavai, pabaigė tik 22:30.

Pasakyti “pabaigė“ – būtų netikslu. Tai tikrai buvo ne viskas, ką jis buvo pasirengęs išdėstyti ir papasakoti (jei tokie “profesionalai“ kaip aš nepalaikytų klausimais ir replikomis interaktyvumo…). Kai išėjome, apsauginis iš foje jau buvo prapuolęs – nesulaukė pabaigos, vargšelis, numojęs ranka į pastato saugumą, matyt…

O va marškinėlių už sumanumą nelaimėjau nei vienų. Vis tik, matomai, trūksta šito mano makaulėje, o gal kiek ir varžteliai atsisuko krumpliaračiai sukasi per lėtai. Paties Pauliaus Kovo užduotys man pasirodė tikrai įdomios, o su maisto dalyba susijusi – itin pamokanti ir vertinga! Tikiuosi, kad iki to neprieis, kuomet turėsiu spręsti, kaip padalinti paskutinį 12-tąjį sausainiuką 11-kos išalkusių vyrų įgulai… Bet jau esu dabar “pasikaustęs“.

Kaip ir patiko vaistas nuo jūrligės – labai praktinis ir itin biudžetinis patarimas! Aš kol kas neišduosiu (gal bus tema dar apie jūrligę?), bet prisipažinsiu, kad dabar, išgirdęs minint Pauliaus Kovo ar Nijolės Narmontaitės vardus, imu prunkšti, ypač, jei kalba pakryptų kiek nors link jūros ar buriavimo… Bet tai čia mano vaizduotė labai laki. Ir sunkiai įveikianti taip pat ir “oranžinio dramblio“ vaizdinį.

Pasakojime apie albatrosą padariau išvadą, kad tai – bene didžiausi pasaulyje ne tik skrajūnai, bet ir tinginiai. Spręskite patys: išskleidžia milžiniškus sparnus, bet neplasnoja, o sklendžia visą laiką (mentikauliai susirakina), vos tik pakelia vaikystėje sparnus išskristi (arba iškristi) iš lizdo – tai naudodamiesi nuo bangų užkylančiu vėju, tai termikais (juose ir parpia), tai pietų platumų sraujymėmis, apnešančiomis apie pasaulį kaip tik tam laikui, kuomet metas gimtosiose pietų platumų vietose užsiimi seksu. Maža to – pakeliui jie dar ir maitinasi: paprasčiausiai išsižioja, o kepti karveliai iššokančios iš vandens ar plūduriuojančios paviršiuje pristipusios žuvys pačios į koserę sukrenta…

Nebuvo ten tiek apie verslą, jei ką atbaidė ateiti ir paklausyti. Ten tikrai buvo daugiau gyvenimiškos pamokos, paimtos iš Pauliaus Kovo buriavimo patirties (jo amžius plius 9 mėnesiai), kurios praverčia ir versle ar profesijoje. O gal man taip pasirodė, kad įdomiau klausyti apie patį “Ambersail“ ir projektą “Vienas vardas – Lietuva“, nei apie pinigų kalimą, apie kurį, orientuodamasis į auditoriją, Paulius Kovas ir nekalbėjo.

Žiūrėdamas į filmuotus vaizdus iš “Ambersail“ plaukimo prisiminiau Arvydo Sabonio atsiliepimą, kaip jie pirmąkart pateko į JAV ir viešbutyje su Rimu Kurtinaičiu žiūrėjo per TV NBA rungtynes. Sabas pasakė, kad “iš pradžių manėme, kad rodo pagreitintai…“ – va taip ir man atrodė tai, ką mačiau nufilmuota “Ambersail“ kokpite ir iš jo. Tai ne tik kitas lygis – tai netgi kita lyga.

Gal todėl ir nenuostabu, kad ne vienas buriuotojas nepagaili susimokėti dvigubai, nei koks čarteristas, visus starto mokesčius ir susijusias išlaidas, kad galėtų šiuo aparatu pasirungti pasaulinėse regatose. Sutikite, jei esate ralio fanatikas, tai negi nenorėsite pralėkti visureigiu Paryžius-Dakaras trasa ar prasinešti žiemos trasomis kokiu visais ratais varomu subarčiku kokiame Tūkstančio ežerų ralyje Suomijoje? O kiek, net ir garsiausių, mūsų šalies buriuotojų galėtų nusiųsti savo CV regatų ar komandų organizatoriams, tikėdamiesi, kad juos paimtų į komandą, nekalbant jau apie tai, kad vargu bau ar kurio prašymą iš viso imtųsi svarstyti?…

Todėl, kol “Ambersail“ dar neparduotas (o jo išlaikymas per metus virš pusės milijono litų kainuoja), tikriems sportinio kreiserinio buriavimo (būtent angliškas – yachting) aistruoliams – tai vienintelė ir tikrai unikali proga ne šiaip pamatyti garsiąsias pasaulines regatas per TV ar gyvai, bet – iš vidaus ir patiems dalyvaujant!

Ir prašau: antra vieta regatoje aplink Britaniją – rezultatas, dėl kurio paplotų atsistojusi ir “Žalčių karalienės“ įgula, laimėjusi tarpukariu prestižinę Baltijos regatą aplink Gotlandą. Viliuosi, kad tai – ne paskutinė svari pergalė ar pasiekimas!

Tačiau “Ambersail“ – tai visų pirma Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio odisėja, kuomet žinia vežta visiems pasaulio lietuviams ir išeivių palikuonims, juos apjungiant ir parodant, kad Tėvynei jie vis dar rūpi, kad visur planetoje sutiksi lietuvį, ir visuose lietuviuose, kad ir po užrūdijusiais devyniais užraktais kitąkart, bet atrasi tą norą ir pasididžiavimą giedoti “Lietuva – Tėvyne mūsų!…“

Ir koks “meškiukas“ Londone gal panevėžsku ar kokiu šiauliansku akcentu paklaus nepatikliai Pauliaus: “- A girdž, nu nepasakok čia man tų bajkų, kur visiems čia trini, bachūriuks, a kap ten jūs tą laivą pergabenat, nes jūs tai, žinau, skraidot, o toks tai į lėktuvą gi netelp?..“ – o po dešimties minučių landžiojimo po “Ambersail“ užkaborius, anot Pauliaus Kovo – “persmelktus vyriško pH“, išlipęs apglėbs savo stipriomis letenomis jį ir nuoširdžiai padėkos: “- Ačiū, vyrai, už tai, ką darot!“.

O po metų krizės manijos ir savo nepamainomumo bei gelbėtojiško (svetima sąskaita) sindromo apsėstas premjeras, svaigstantis, kad apie jį vadovėlius rašys, panaikins Išeivijos reikalų departamentą… O jos ekselencija užsiangažavusi tiesiog vetuos pilietybės įstatymą, ir taip ir liksi nesupratęs tų motyvų, kame čia reikalas, ir… o kas iš tikro lietuvius kvietė į bendrą sueigą visame pasaulyje, ir kieno ta Lietuva Tėvynė, o kieno valstybė, tapatinama su UAB “Lietuvos Respublika“?

Žinot, prisipažinsiu: iki šios paskaitos aš į “Ambersail“ žygį žiūrėjau taip gana atsainiai – nekritikavau, kaip ne vienas pikdžiugos apsėstas (gal todėl, kad liko už borto?), nors poveikis tų “tezių“ apie babkes ar pompą, manau, vis dar tvyro (ir besidžiaugiančių kaimyno daržinės gaisru tarpe – neišsisklaidys, bet negi dabar į juos dėmesį kreipsi?), o gana santūriai vertinau vis tiek daugiau palankiai, nes pati mintis ir misija man pasirodė vertos pagarbos, o tikslai – reikalingi ir kilnūs.

Dabar kaltinkite mane sentimentalumu, bet apglėbti ne vien Paulių Kovą (šį – tai pirmoje eilėje!) noriu ir padėkoti, už tai, ką darė ir padarė. O apie plikį su blondinėmis… Ai, mažiausiai – tai kitąkart balsu norisi kaukti.

Bet P. Kovas nesiskundžia ir pirštu, ieškodamas kaltų, nebaksnoja, o atvirkščiai – kažkaip atsainiai net priminus jam numoja į tokius “pažadėjai – patiešijai, neištęsėjai – sugriešijaipimpiukus ir savo pavyzdžiu rodo, kaip išspręsti net neįmanomomis atrodančias problemas (pvz., tas įspūdingas lėkimas Pietų Afrikos olando “kateriu“ 6 balų bangomis prezidento Valdo Adamkaus laiško ir kelių atstovų, kuomet renginys kitądien, o iki tikslo “Ambersail“ dar plaukti – ne vienas šimtas mylių…).

Beje, apie degančią kaimyno daržinę – perpasakosiu Pauliaus Kovo linksmesnę istoriją:

Jis paskaitą skaitė miškininkams, kartu paminėdamas šį mūsų “tautinį“ priežodį, kuomet kalbėjo apie projektą “Vienas vardas – Lietuva“, ir kad finansiškai jį praktiškai išgelbėjo Raimundas Daubaras (dabar – LBS garbės narys Nr. 5), prisiimdamas Vyriausybių duotus ir netęsėtus įsipareigojimus, kuris taip pat stovi ir už sėkmingų projektų “Laisvę Joninėms“ bei “Lietuva – šviesiausia Europos valstybė“. Tai dėl pastarosios ir pajuokavo, kad jei lietuvis patriotiškai užsives – tai ir kaimyno daržinę supleškins!

Per petrauką prieina vienas klausytojas ir sako, kad juokas juokais, bet tą pavasarį (gi viskas vyko gegužės 1 dieną) taip kaip niekad iki tol pernykštė žolė dar nebuvo kažkodėl šitaip deginama… Tad kol vieni stengėsi kuo ryškiau nušviesti Lietuvą, kad toji matytųsi iš padangių, tol kiti tiesiogiai ir aktyviai kovojo su šiuo projektu ir jo užmoju!…

Nesistengsiu perpasakoti visko. Daugiau čia sau užsirašiau linksmesnius, ar nelabai, momentus ar mintis. Suraskite laiko ir prie progos nueikite, nes tikiu, kad Paulius Kovas pasakojimus dar tęs, o nueiti – tikrai verta!

O iš seminaro labiausiai įsiminiau paprastą Pauliaus Kovo suformuluotą principą, ką anksčiau įvardindavo vienas toks sutiktas amerikonas (čia toks JAV lietuvio tipas, kaip jis pats sakydavo) fraze “nerodyk man skausmo – parodyk man vaiką“:

“Nėra problemų, o yra tik situacija, kurią reikia išpręsti.“

Ir sprendimas ne tik yra, bet jų gali būti netgi ne vienas.

O va, kad Rago (Horno) nespėjo iš Čilės, kuri dėl jo ilgokai su Argentina net pakariavo, nusavinti aštradančiai lietuviai Vasario 16-tosios proga – kiek apmaudu. Bet gal dar bus kitas kartas?…

Knechtas Klaipėdos kruizinių laivų terminale, skirtas “Ambersail“ žygiui įamžinti (iš aloefun.eu)

* * *

Norėčiau vaizdžiai parašyti, kad Lietuvos architektų sąjungos būstinės prieigos knibždėjo buriuotojais.

Bet tikrovėje dauguma praeivių jei ir knibždėjo, tai tik priešinga kryptimi – namolio. Ir todėl tuos “ne ta kryptimi“ einančius, o link būstinės, galėjai lengvai įtarti esant buriuotojais, o kai kurių veidai jau buvo pažįstami iš matymo ir ankstesnių renginių. Tačiau pažįstamas iš matymo – nebūtinai tas žmogus, kuriam šūkautum iš anapus gatvės ahoy!

Bet jau bemaž kieme prisivijau Artūrą Dovydėną su šio žmona. Pasilabinom, jis prisipažino, kad jau kartą buvęs Andriaus Varno paskaitoje, bet patiko, todėl užsimanė dar. Ir šįkart – su lauknešėliu. Prie durų lauke stabtelėjo sutraukti paskutinės gyvenime cigaretės. Pleptelėjom, bet ne apie orą.

Jis štai ir sako man:

– Tavo galvoje enciklopedinės žinios, tai paporink, kas čia šito gražaus pastato autorius?

Atsakiau, kad Disnėjus. Juro su kamera aplink nesimatė, tai į LTV laidelę “Klausimėlis“ nepatekau.

Bet sakau, kad ne toks jau jis ir gražus, nors, turint galvoje, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiose apylinkėse buvo ganėtini lūšnynai (kažkas replikavo: “klasikinis Šnipiškių architektūrinis stilius!“), tai šis ar tai neoromantizmo, ar tai pseudoromantizmo kūrinys greta upės turėjo išsiskirti, nors ir kontrastuoti su priešingoje gatvės pusėje esančia Šv. Rapolo bažnyčia. Mano galva, tai daugiau buvo ir pasiliko vis tik kičas – todėl ir sakau, kad panašu į disnėjišką suvokimą apie įsivaizduojamus romantiškuosius viduramžius. Autoriaus tikrai nepamenu, nes Vrublevskio rūmai – antai va ten, prie Mindaugo tilto, link pilies, o čia tikrai ne Vrublevskis, nors pavardė panašios kilmės, esu skaitęs, tačiau užkrito kaip nereikšminga informacinė šiukšlė.

Tai dabar tikslinu, kad įdomu ir tingisi patiems ieškoti: Lietuvos architektų sąjunga įsikūrusi yra Juliano Januševskio 1894 metais pastatytuose gydytojui Hilarijui Raduškevičiui neogotikos rūmuose Kalvarijų g. 1, iškart už Žaliojo tilto (tas, kuris su kičiniais socrealizmo špižiniais balvonais) dešiniau. Vilniaus centrinis paštas Gedimino prospekte – irgi šio architekto kūrinys ir labiau vykęs įsikomponavimo į urbanistinį peizažą (kokie žodžiai, ką?) pavyzdys.

O va salė antrame aukšte prisirinko pilnutėlė, ir kiek pavėlavusieji jau tempėsi kėdes iš visokių užkaborių ir grūdosi pasieniuose. Andrius Varnas pradėjo pasakojimą kiek drovėdamasis ir kuklindamasis, bandydamas mums įteigti, kad, neva, o kas čia tokio, na, apiplaukė jis tą pasaulį, tai dar per greitai, pasirodo, nes po 5-10 dienų vienoje vietoje tepraleisti – yra prilyginama nenustygstančiam lėkimui (kaip jam vienas ten sutiktasis mestelėjo: tai ko iš viso tokią tolybę trenktis, kad vos savaitėlę pabūtum?), o 9 iš 10 kaip tik ir keliauja tuo “pieno traktu“, kur vanduo +27C, oras – bent 10 laipsnių šiltesnis (tai kaip apsimovė Ispanijoje šortus, tai kelnių prireikė tik kertant po dviejų metų Raudonąją jūrą…), o čia nuolat pučia palankūs pasatai.

Gero oro langai tarp štormų irgi yra nesunkiai prognozuojami ir apskaičiuojami, tai va tokia jūrų bastūnų bendruomenė, vienus prisivydami, kitus aplenkdami, ir juda ramiai juose, kai kuriems nubyrant ilgėlesniam laikui sustojant kokiose rojaus salose ar pakrantėse, o kitiems, persiilsėjusiems rojuje, prisijungiant prie valkatų migracijos srauto vėl. Daugelyje nuošalesnių vietų nuo mūsų civilizacijos pragyvenimas tekainuoja 1 USD per dieną (yra salų, kur pinigai iš viso nereikalingi…), įskaitant ir kitąkart gerus jautienos kepsnius, o dar už papildomą baksą – tai ir prisišnioti nuo kokio romo gali ramiausiai (replika už mano nugaros: “už trečią dolerį – ir triperis nemokamai“).

Nenuostabu, kad A. Varno dukra pasakė: “- Prasigersi taip visai, tėvai, kai taip viskas pigu!“. Bet kapitonas nepiktnaudžiavo, pasitenkindamas, kaip prisipažino, tik po 50 gramų ar panašiu mauktelėjimu romo “dezinfekcijai ir virškinimo gerinimui“ (šventas reikalas ir sena laivyno tradicija, vadinama dar ir kaip “admirolo valanda“!), nes ką ten žinai, koks čia maistas ar vanduo – gi ne lengvai kiekvienam lietuviui virškinamais cepelinais Ramiajame vandenyne tenka maitintis…

Beje, dėl kapitono pareigų jis irgi per daug nepergyveno: navigacija daugiausiai rūpinosi dukra Rasa (elektronine!), o popierius krante tvarkė šios draugas baskas Egoi (nepamiršdamas pasišaipyti, kad va kokie jūs, lietuviai, nepriklausomi, tai dabar mokėkite kiekvienoje salelėje vietiniam karaliukams už vizas po 55 USD, o jis, ispanų pavergtasis, čia lankosi nemokamai), tad jis buvo atsakingas už techninę laivo dalį, tačiau kai pats savo rankomis pasistatai laivą, tai prižiūri po to jį ir rūpiniesi greičiau iš įpročio, nei iš reikalo.

Laivo statyba ir reikiamų dalių gavimas iš rusų už samanės butelį ir kuršmarių vytintą ar rūkytą žuvį – būtų atskira istorija, ir čia A. Varnas gali linksmai paporinti apie planinės sovietinės bepiniginės ekonomikos ypatumus.

Tiesa, laivą pačiam statytis jis niekam nelinki. Dveji metai nenutrūkstamo ir pilną darbo dieną apimančio triūso – galėtų pribaigti ir kantriausio bei darbščiausio žmogaus užsispyrimo likučius. Pats jis sako, kad paskaičiavus, kiek laiko užėmė ir kiek laivas yra vertas piniginiais ženklais, tai paprasčiau ir logiškiau yra nusipirkti pilnai įrengtą ir jau netgi paruoštą laivą vandenynuose plaukti – kitąkart gal dar ir pigiau bus, nei jam gavosi už dviejų metų darbą.

Bet aš ne veltui tik ką atkreipiau dėmesį į ekonomiką be piniginių fantikų – kitąkart, deja, alternatyva gali būti tik statytis pačiam, nes daugeliu atvejų laikas – vis dar ne pinigai grynąja forma. Pabandykite paskaičiuoti ekonominę naudą iš kūrenimosi pačiam nuosavo namo, kuitimosi kokiame darže ar kolektyviniame sode ar netgi paprasčiausiame vairavime savo automobilio kasdien į darbą ir atgal – daugelis nesupras net klausimo, o kitas atšaus, kad tai “malonumas“ (kaip patarlėje, kur darbas durnių myli, kaip ir pastarasis pirmąjį abipuse nesuvaidinta meile) arba, kad už tai gi pinigų niekas neduos, o be sukuriamo “produkto“ ar “paslaugos“, kurio vartotojas pats ir esi tarsi feodaliniame natūriniame ūkyje, neapsieisi. Va būtent.

A. Varnas pralinksmino ir istorijomis apie gimusius baltais ir nuo krevečių apsirijimo paraudonavusius paukščius; apie “atsipalaiduojantį suomį“, turintį kitokią alternatyvą “admirolo valandai“; apie baską Egoi, perplaukusį įlanką plaukte, kurioje po kelių dienų mirė nukraujavęs neatsargus tunų žvejys, kuriam, dorojant žuvį laivagalyje prie vandens, ryklys nukando koją; apie save patį, ant Komodo salų drakonų (arba varanų) būsto pašokinėjusį, kad tie išlįstų fotografuotis, nors kitądien el.paštu Egoi tėvas perspėjo šiukštu nesiartinti prie šių pabaisų, uodegos kirčiu užmušančių veršio dydžio auką (yra ir žmonių aukų!), ir kur į salą turistai iš laivo net neišleidžiami dėl šių pavojingumo; apie pakvaišusį ukrainiečių suvirintoją Panamos įlankoje, įsirengusį suvirinimo dirbtuves savo laive (po Ukrainos vėliava, tad – veikiantį Ukrainos teritorijoje ir nemokantį jokių mokesčių), kuris vakare prisilaka iš uždarbio ir visu balsu po to plėšia ukrainiečių liaudies dainas; apie sutiktą naujos kartos lietuvį emigrantą, kuris jau ir savo Trispalvę pamiršęs (kas pasakė Rumšaitė?), o ten verčiasi, reikia suprasti, kažkokių žemėlapių tikslinimu ir važinėjasi visureigiu kaip “rimc viarslinyks“; apie laive gimusią ir užaugusią penkerių ar šešerių metų mergaitę, kuri pirmąkart išlipusi į krantą paklausė savo tėvo: “- Tėte, o šitie žmonės vargšai, kad jie priversti gyventi krante, nes neturi jachtos?…“; apie Adeno įlankos konvojus ir “piratų alėją“; apie…

Visko neatpasakosiu, o ir siūlau verčiau paties nueiti ir pasiklausyti! Aš nežinau, kiek knygų galima iš tos vienos kelionės parašyti – dvi, penkias?… Ir netgi nedavus pasakojimą perkeldinėti į tekstą man, nes aš tai ir iš savaitinės kelionės po ežerus galiu daugiatomį leidinį sukurti, aišku.

Ir dar būtų galima daug klausinėti, nes A. Varnas visada pasiruošęs ir atsakyti, ir padėti, ir patarti, ir pasidalinti tiek jūrlapiais, tiek reikiama literatūra ir patirtimi, tačiau… Negailestingai į realybę sugrąžino Bitlas, atsistojęs ir griežtai devintą vakaro padėkojęs visiems, kaip ir šeimininkams, įsileidusiems į savo valdas. Visiškai suprantama: sėdėti galima ne tik iki išnaktų, o iki paryčių, ir tai nebus įpusėta, tai kažkas turi imtis priemonių visus išniogti lauk.

O išplaukti į pasaulį tikrai galima greičiau, nei sulaukus pensijos. Ir pinigų tai nekainuos daugiau, nei pragyvenimas Lietuvoje dabar kainuoja ir toliau kainuos tik dar brangiau.

Dar jei Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija teiktųsi įtvirtinti bevizį režimą bent jau su tomis šalimis, su kuriomis kažkodėl latviai ir estai sugebėjo jį pasidaryti, tai ir nuo mūsų priešingoje Žemės rutulio plytintį pasaulį galima bus pripratinti prie minties, kad Trispalvė neturi nieko bendro nei su kokia Venesuela, nei su Afrikos valstybėmis (juolab, kad sukurta gerokai anksčiau šiame žemyne esančioms kolonijoms pradėjus nepriklausomybės kovas, o ir dauguma Afrikos kraštų derina… Vokietijos imperinės vėliavos spalvas arba netgi dabartinės vokiečių tautinės!), nei su kokia Birma, tapusia Mianmario Sąjunga ir ant “mūsų vėliavos“ užsipeckinusios baltą penkiakampę žvaigždę.

Ir gal kada nors prie lenkų pokšto, kad jei kokioje nors nuošalioje saloje kokiame nors pasaulio užkampyje bus tik trys gyventojai, tai trečiasis brolis kvailys – būtinai bus lenkas, taip ir mes galėsime pasakyti, kad jei pamatysi kokiame vandenyne plaukiančią jachtą, tai bent vieną kartą iš penkių galėsi būti tikras, kad joje buriuoja lietuviška įgula.

Įsisvajojau.

Knechtas Mingės jachtklubo prieplaukoje, skirtas “Ragainė II“ žygiui įamžinti (iš “Šilutės naujienų“)

* * *

Ant pėsčiųjų perėjos stulpo “Jaunosios Lietuvos“ lipdukas, papuoštas M1916 Stahlhelm užsimaukšlinusiu ir profiliu stovinčiu tarpukario Lietuvos kariu Vilniaus fone, agituoja balsuoti už sąrašą Nr. 12, trumpai išdėstant visą savo politinę programą paika skaičiuote: “be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“.

Aš nežinau, kiek dar ambersailų ir ragainių turi apiplaukti tolimas jūras, vandenynus ar pasaulį, kad parodytų, kiek jis yra platesnis ir įvairesnis, nei iš čia atrodo savo menamu įgimtuoju pranašumu pasipūtėliškai besididžiuojantiems pašlemėkams. Jūra pakeistų tą suvokimą, bet tokių į laivą nelabai ir varu nusivarysi gi…

Priminkite man, prašau, kada čia pas mus bus Europos guminio moliūgo svaidymo į palubėje pakabintą kiaurą šiukšliadėžę čempionatas?… Norisi tuomet būti kuo toliau nuo čia siaučiančios isterikavotos ultrapatriotinės minios, apdujusios nuo alaus bei lyg kraujo trokštamų pergalių.

Būti toliau nuo viso tuščio šurmulio, nors ir neprilygstant šiems dviems žygiams, kurie pasmerkti ir toliau būti lyginami, kad ir kaip bevartytum, kad ir kaip bežiūrėtum.

Advertisements