Beskaitydamas 2008-ais metais Klaipėdoje Libra Memelensis Lietuvos aukštąjai jūreivystės mokyklai šios 60-mečio proga išleistą kolektyvinę monografiją (sudarytojas prof. dr. Viktoras Senčila) “Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retrospektyvoje“ (bet tai koks pavadinimas, koks pavadinimas!), radau mane pralinksminusią istoriją, papasakotą Eimučio Astiko skyriuje “Plaukiojimai mokomuoju burlaiviu “Meridianas“, kuria dalinuosi (pasviras tekstas žemiau – E. Astiko), mat ji siejasi su mano anksčiau pradėta pasakojimų serija apie signalines vėliavėles:

“V čiom delo?“

Vyresnės kartos šturmanai dar prisimena navigacinėje kabinoje gulinčias dvi didžiules knygas – tai sutartiniai signalinių vėliavėlių kodai ryšiui tarp laivų ir kranto palaikyti. “Meridiano“ plaukiojimo laikais dar buvo naudojamas senasis kodas. Vieną senojo kodo signalą paminėsiu smulkiau. Tai vėliavėlių R (romeo – mano past.) ir X (x-ray – mano past.) signalas. R – raudoname fone geltonas kryžius, X – baltame fone mėlynas kryžius.

R ir X signalinės vėliavėlės poroje

Iškeltos kartu jos reiškė: “Laive maištas, reikia ginkluotos policijos pagalbos“. Dabar tai, matyt, neaktualu, bet XIX amžiuje dar buvo reikalinga.

Čia turiu stabtelėti ir padaryti savo pastabas kontekstui suvokti:

Nežinau, ką autorius turi galvoje sakydamas, “tais laikais dar buvo naudojamas senasis kodas“. Pasakojime – dar laikai “prie tautų tėvo ir vado Stalino“, tad iki 1953-ųjų, o ir toliau jis mini datą – 1952. O va dabartinis tarptautinis signalinių vėliavėlių kodas įsigaliojo nuo 1965-ųjų – gali būti, kad jis ir kalba apie tarptautinį, juolab, kad raides įvardina lotyniškos abėcėlės pagrindu, o ne kirilica.

Tačiau sovietiniai laivai, o “Meridianas“ priklausė SSRS tuomet, naudojosi savu, rusišku kodu, kuriame buvo adaptuotos bemaž visos IMO vėliavėles, kurios pagal spalvas ir formą buvo ir tarptautiniame sąvade – tiesiog signalams buvo priskiriamos dažniausiai kitos reikšmės. Tarptautiniuose vandenyse “rusai“ laivavedžiai, aišku, buvo įpareigoti kelti signalus pagal “buržuazinį“ IMO (International Maritime Organization) kodų sąvadą, o SSRS vandenyse ar bendravimui tarp savų laivų – dažniausiai tenkinosi rusiška versija. Gal todėl jis ir kalba apie “dvi didžiules knygas“: kiekvienam vėliavų kodui – po savų reikšmių knygą.

Taip, tarkime, aukščiau minėta R (romeo) apsiversdavo kaip raidė rašyboje į priešingą pusę, tapdama rusiška “ja“ (jako), o X (x-ray) rusiškame sąvade buvo skaičius 9 (deviatka), nors, jei vizualizuoti X kaip lotynišką skaičių, tai turėtų kaip ir būti 10 (desiatka), tačiau šiam išreikšti iškeliamos jau dvi vėliavėlės pagal “arabišką“ logiką: 1 ir 0 – kai rusiškame gi kode šiuos skaičius atitinka iš tarptautinio A (alfa) ir Z (zulu) atitinkamai (logikos ir čia yra, pastebite?).

Atitinkamai ir reikšmės sąvaduose skiriasi: pavienė R pagal IMO – tai “kelias arba pirmumas yra nuo mano laivo“, o R su skaičiais rodo atstumą myliomis (angl. range); kai X – tai “nutraukite savo ketinimus ir sekite mano signalus!“. Rusiškame sąvade “jako“ – tai “judėti pačia mažiausia eiga“, o “deviatka“ – tiesiog skaičius 9.

Po 1964-1965 metų IMO reformos, signalinių vėliavėlių kodai buvo labai supaprastinti, itin minimizuotas abėcėlinis jų naudojimas, o dauguma signalų dabar liečia iš esmės tik navigacinį saugumą, nes itin išplito kitos bendravimo tarp laivų priemonės, kurioms ir atiduodama pirmenybė, paliekant tik svarbiausius pranešimus perdubliuoti signalinėmis vėliavėlėmis pagal poreikį. Todėl retas kuris dabar jūrininkas suprastų RX reikšmę, o senojo sąvado po ranka gal nelabai ir iš viso rastų.

Neturiu ir aš – reiktų vėl prašyti pažįstamo šturmano iš komercinio laivyno, nes jis turi kažkur namuose nugrūstą rusišką seną leidinį “dlia služiebnovo polzovanija“ (rus. tik tarnybiniam naudojimui).

Tęsiam pasakojimą:

1952 metų vasarą “Meridianas“, nuleidęs inkarą, stovėjo Klaipėdos reide priešais Danės žiotis. Kursantai buvo mokomi signalizacijos abėcėlės. Grupei vadovavo tuo metu laive dirbęs, vėliau garsenybe tapęs buriuotojas Osvaldas Kubiliūnas. Jis turėjo gerą humojo jausmą ir buvo drąsus. Pasirinko minėtą RX signalą, ir kursantas pakėlė tas vėliavėles. Prie antro stiebo kita grupė, ieškojusi kodo ir atsakymo, šiek tiek užtruko. Staiga prie borto priplaukė pasieniečių kateris.

Kad suprastumėte, kas tokie priplaukė, tai priminsiu, kad SSRS sienos buvo kontroliuojamos ir saugomos SSRS pasienio kariuomenės, kuri buvo struktūrinis liūdnai pagarsėjusios ir represinės valstybės saugumo tarnybos, NKVD (vėliau – KGB) padalinys, taip ir vadinęsis: “pogranyčnyjie vojska NKVD SSRS“ (dar vėliau – rus. PV KGB SSSR). Trėmimai į Sibirą (kaip ir tardymai naudojant smurtą bei kankinimus) vyko prie Stalino, o NKVD šitoje veikloje teko esminis vaidmuo, kuomet šios struktūros pasienio kariuomenė saugojo piliečius nuo išsibėgiojimo iš už “geležinės uždangos“.

Autoriaus istorija ir O. Kubiliūno pokštas dabar kiek kitaip skamba, tiesa?…

Ant denio užšoko karininkas ir suriko: “V čiom delo?“ (rus. “kame reikalas?“ – mano past.). Jam buvo paaiškinta, kad laive vyksta pratybos. Karininkas pagrasino ir liepė kuo greičiau nuleisti, kaip sakė, “tą kvailą signalą“.

Tais gūdžiais Stalino laikais toks nekaltas žaidimas galėjo baigtis ir liūdniau.

Visiškai sutinku, bet istorija vis tiek linksma atrodo – ypač dabar ją skaitant.

Ir dera atiduoti pagarbą NKVD pasienio kariuomenės karininkui, kuris kodą puikiausiai pamatė, perskaitė ir suprato… Ir dar jo drąsai, matyt – galėjo pastiprinimą išsikviesti ir imti laivą šturmu, o čia pats ir tik vienas prieš tiek daug “juodųjų bušlatų“… Drąsu. Iš abiejų pusių. Ar ne?…

O va, ar teko po to Osvaldui Kubiliūnui maukti vodkę su osobistais dėl savo pokštų ir tautų draugystės vardan, kad užglaistyti dėl falšyvo iškvietimo pareigūnus – istorija,  deja, nutyli.

Bet, girdžiu, ir vėl jaunimas klausia, o kas tie “osobistai“?

Na, taip buvo vadinami pareigūnai iš “ypatingojo skyriaus“ (rus. “osobyj otdel“), o tas skyrius ar, dažniausiai, tik vienas NKVD-MGB-KGB priskirtas saugumo karininkas organizacijai ar statutiniam daliniui, kuris rūpinosi antitarybinių, antivalstybinių ar priešiškų santvarkai ir valdžiai nuotaikų išaiškinimu, prevencinių priemonių ėmimusi, o rimtesniais atvejais – kontržvalgybos funkcijas atliekantis karininkas, išaiškinantis šnipus, sabotažnykus, kenkėjus ir visokius kitokius užsislėpusius banditus bei “liaudies priešus“ (karo metu kariniuose daliniuose vadinosi SMERŠ – SMERtj Špionam, iš rusų: “mirtis šnipams!“), be kurio parašo jokia personalo byla negalėjo būti palaiminama profesinei karjerai ar netgi įdarbinimui, jau nekalbant apie teisę gauti vizą ar leidimą, šiuo atveju, išplaukti į jūrą, netgi pakrančių teritorinius vandenis.

Tad įsižeidęs pasienietis galėjo pilnai atkeršinti O. Kubiliūnui, praktiškai visiems laikams bent jau tą nušalinęs nuo jūros ir palikdamas tik ant kranto (o tokių atvejų yra būta), jei praneštų savo kolegai, kuriuojančiam ir prižiūrinčiam mokomųjų burlaivių grupę (buvo tokia suformuota, su namų uostu Rygoje, kuriai priklausė ir “Meridianas“, naudotas iš esmės Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantų mokymui), palydėdamas kokiu nors “solidžiu“ tarnybiniu pranešimu ar raportu. Tais laikais – tai ne karutį “kapeikų“ atvežti baudai už melagingą tarnybų iškvietimą sumokėti…

Spėju, kad ir “Meridiano“ “maištininkai“ RX signalą išmoko itin gerai.

Reklama