Darius Gerasimavičius, buriuotojų tarpe žinomas labiau kaip Bitlas, yra šaunuolis. Nebijau taip pasakyti – kaip ir padėkoti jam už iniciatyvą tarpnavigaciniu metu suorganizuoti ketvirtadieninius susitikimus Vilniuje Architektų sąjungoje su įdomiais ir buriavimui pasišventusiais žmonėmis!

Buvo, kiek man žinoma, jau keturi susitikimai, o sudalyvavau pusėje jų (įskaitant tą, apie kurį žemiau): apie pirmą nieko ir nežinojau, o paskutiniame (bet ne paskutiniame iš viso, tikiuosi!) negalėjau dalyvauti, nes siekiau būti atstatydintas iš namo bendrijos valdybos pirmininko pareigų (kaip ten dainavo vienas kandidatas į prezidentus 1997m. rinkiminiame klipe: “kas man iš tos laimės ir iš tos garbės“), ir kas dalyvavo nors viename savo bendrijos susirinkime, tas žino, kaip norinčių šias pareigas užimti yra dažniausiai ne prūdai, ypač, kai pareigos yra visuomeninės ir neapmokamos.

Dėl pastarojo susitikimo, tai man iš tikro gaila: pirma, susirinkimas buvo suplanuotas prieš mėnesį, o renginys – prieš savaitę (ir mano dalyvavimas pirmajame – privalomas), antra, tai pastarasis buvo su “Brabander“ kapitonu Valdemaru Vizbaru.

Aha, jau girdžiu sakant, tai eitum jam prieš akis pasimozolinti ir nervais pagrajinti?!

Ne. Nors gal kas ir susidaro tokį įspūdį iš mano pastabų dėl “kreivai“ sukabintų laivo vėliavų ar, užbėgant už akių, škunos, paverstos brigantina.

Man iš tikro buvo įdomu išgirsti daugiau apie “Brabander“ kaip apie projektą, apie veiklą, kas yra organizuojama ir kas vyksta (tokia tema ir buvo anonse žadėta), nes, sutikite, nors kuklumas žmogų ir puošia, bet viešumoje apie “Brabander“ veiklą nedaug tepaskaitysi ar teišgirsi (ir duokite man nuorodą, kur šis susitikimas dabar yra aprašytas!), o juk tai, nori jie to ar nenori, bet vis tik ir Lietuvos burlaivis. Gal taip ir neplanavo, bet jie atstovauja mūsų šalį (ir kas sako, kad prastai!), o kito jokio neturime (barkentina “Meridianas“ – yra daugiau plūdrusis simbolis be veiklos ir tąsos), tad ir visuomenė, manau, norėtų didesnio viešumo, nors ažiotažo sukelti gal ir nepavyks (o ir nereiks).

Būčiau tad nukėblinęs – būčiau ir čia ką nors gero ir gražaus čia paporinęs, o dabar va – neturiu ką ir bepridurti, kaip tik pasibėdavoti (ačiū, kad atjautėt).

* * *

Todėl einu iškart prie temos – trečiojo susitikimo: Darius Vinkevičius pristatė savo statytą laivą – Reliant 59.

Bet ir gražuolis, iškart pasakysiu!…

Ne, ne pranešėjas – laivas!!! Nors merginoms, manau, toks kapitonas ir be uniformos (husarai, tylėt!) yra žavus, o jei dar ir jo laivas…

Tai va, kai ėjau į susitikimą, tai mąsčiau prisimindamas Andriaus Varno, kuris savo statyta “Ragaine II” apiplaukė pasaulį, žodžius iš praeito susitikimo, kad statytis pačiam laivą – jis ir priešui nelinkėtų! O štai Darius Vinkevičius jau pačioje pristatymo pradžioje santūriai prisipažino, kad laivų statymas yra jo aistra. Ir “Reliant 59“ – yra jau trečiasis jo pastatytas laivas (pirmieji du ir dabar plaukioja, juos galima sutikti ir Kuršių mariose).

Aš neatpasakosiu viso pranešimo ir nuotraukų iš laivo statybos proceso (pvz., kuomet netilpo pro dvivėrius vartus, imti ir nugriauti per naktį dirbtuvių stogą, kad kranas galėtų iškelti korpusą – irgi ne kiekvienas pakvaišėlis ryžtųsi). Bet prisipažinsiu, kad turėtų būti geras apsėdimas užvaldęs, ir dar niekaip nepraeinantis, kad projekto ne tik ryžtaisi imtis, bet ir jo nemestum bet kuriame iš jo statybos etapų!

O kiekvienas jų – tai iššūkiai, ir neperdedant. Manau, kad tūlas (mane įskaitant) jau būtų ir pirmuose etapuose ranka numojęs ir susiradęs geresnį paros praleidimo ir pinigų iššvaistymo būdą. Bet rezultatas įspūdingas.

Tiesa, per šitą laiką įsisiautėjo “baisioji krizė“, ir sunkmetis palietė ne vien pradedančiuosius laivų statytojus (tiksliau, taip nekukliai įvardinsiu: pradedančiuosius Lietuvoje naują pramonę, orientuotą į eksportą – a-ku-kū, valstybinės eksporto ir gamybos bei verslo programos, viešosios įstaigos, jų projektų vadovai bei atitinkamų ministerijų klerkai, a-ūūū?!).

Nuosmukis palietė ir bendrai visą jachtų rinką ir verslą – apstu dabar gerų ir puikių laivių, parduodamų žemiau savikainos ir dar tokios nesenos rinkos vertės (jei turite šlamančių – pats metas pirkti!). Pranešėjas pasakė, kad ši rinka susitraukė apie 10 kartų (paantrinsiu: žymusis rinkos “banginis“ Beneteau netgi atleido apie pusę savo darbuotojų…). Tad nuostabu, kad toks laivas gimė, buvo nuleistas į vandenį ir sėkmingai skrodžia jūras, laukdamas pirkėjo, kuris pirks ne etiketę, bet iš tikro laivą, o tuo tarpu šis yra išnaudojamas Viduržemio jūroje kaip kruizinis burlaivis, tad galite juo spėti pasimėgauti ir jūs, nebūdami visiškai jokiais turčiais.

Tiek procesas gamybos metu, tiek ir pats laivas buvo sertifikuoti, ir buvo atlikti tokiais atvejais būtini bandymai – tad pirkėjas gautų visą krūvą užsienio ekspertų ir specialistų patvirtintų dokumentų. Bet gautų ir laivą, į kurį žiūrint seilė tįsta… Įvardinčiau tai kaip “klasikinę prabangą“.

Leidau sau pajuokauti, paklausęs, ar tikrai kambuzas (virtuvė) yra kairiame borte. Mat suvedžiau du mane pralinksminusius faktus: virtuvinė plokštė padaryta iš marmuro ir sveria virš 350 kg. Gi atvykęs iš Rostoko vokietis stovumo sertifikavimui laivą Klaipėdos Pilies uoste irgi vertė ant kairio borto. Pripažino, kad atitinka reikalavimus, tačiau stovumas galėtų būti dar geresnis. Gi kapitonas praktiškai išbandė (tame tarpe ir štorme) ir įsitikino, kad stovumo ten yra per akis ir dar dukart tiek! Ir laivas valdosi puikiai (vienas, sakosi, susitvarkąs), ir buringumą mažinti reikia maždaug tuomet, kai tūlai laivei jau ir rifuoti nebelieka ką…

Tai, sakau, gal vertėjo laivą apsukti, kad verstų ant dešinio borto? Na, tuomet ta marmuro plokštė veiktų ne guldymo vektoriaus labui, o atstatymo?…

Aišku, tai tik pokštas – laivo balastinis kilis sveria bemaž 6 tonas, tai ką jau čia tie trys su puse centnerio marmuro netoli vaterlinijos.

Man dar buvo įdomu pasakojime atsiliepimai apie tris patirtus štormus ir vertimąsi “kūlvirsčiu“ (ne šiuo laivu!); taip pat apie gyvenimo ir prabangos reliatyvumą bei prieinamumą (Monte Karle, kur turistai kitąkart ir neįleidžiami, rytais lyg niekur nieko palakstyti su kokiais nors neprieinamais milijonieriais ir žvaigždėmis, kuomet už stovėjimą uoste moki apie 30 eurų, o maistas pigesnis, nei Lietuvoje… ne, čarterio ten nėra!); apie vietas, kur iš tikro buriuojama ir kur buriavimas suprantamas; apie Jonijos salas ir Itakę, Odisėjo gimtinę (ne šiemet, bet tikrai ten dar nuplauksiu – šiemet laukia Dodekanesas!); apie…

Iš tikro, apie tai, kam ir kodėl gyveni, kokius tikslus sau keli (ar nekeli), kokią prasmę randi tame, ką darai ir ką iš tikro norėtum daryti?…

Ir tada supranti, kad kas vienam gali būti nesuprantama užgaida, o kitam – prakeiksmas, vis tik kai kuriems yra gyvenimo esmė ir palaima. Tuomet aišku, dėl ko užvaldytas apsėdimo žmogus gali visko išmokti ir padaryti nerealius dalykus. Todėl, kad tai – jam ir reiškia gyventi.

Palinkėsiu prisiminti savo išduotas ar kuo toliau į pasąmonę nugrūstas svajones ir… kad jos išsipildytų (primenu, be jūsų pastangų – savaime niekas neįvyks).

Einu studijuoti Dodekaneso locijos.

Advertisements