Minčių lygmenyje namų ilgesys pasireiškia kaip įkyrios ir pasikartojančios mintys apie namus, antipatija ir neigiamos mintys apie naują vietą, namų idealizavimas. Žmogui gali atsirasti įvairūs fiziologiniai simptomai: skrandžio skausmai, virškinimo sutrikimai, apetito stoka, miego sutrikimai, galvos skausmai, nuovargis, kt. Namų išsiilgę žmonės dažnai yra apibūdinami kaip apatiški, vangūs, abejingi, stokojantys iniciatyvos, mažai besidomintys supančia aplinka. Namų ilgesys dažnai yra siejamas su depresyvia nuotaika. Daugelyje situacijų yra išreiškiami skundai dėl patiriamo nesaugumo, kontrolės praradimo, nervingumo, vienišumo ir kt. – teigia klinikinė psichologė Rima Breidokienė.

* * *

2010-06-25, penktadienis, Gižycko

Keliamės kaip įprastai. Vis palyja jau kaip irgi įprastai.

Ir aš jaučiuosi prastai: nors antys-žudikės miego neblaškė, bet skauda nugulėtus inkstus, o susikondensavusi virš gulto drėgmė ima po truputį ir įkyriai lašėti. Patraukiu per visą COS krantinę iki patogumų namuko ant kalniuko, kuriame trūksta vieno esminio šiandien – karšto vandens ir dušo…

* * *

Aptinku, kad šį savaitgalį nusimato Lenkijos pašto buriavimo čempionatas!

Pripučiama triumfo arka, kviečianti į Lenkijos pašto buriavimo nacionalinį (!) čempionatą

XI turistinio buriavimo čempionatui, kuris turi “nacionalinio“ statusą viso Lenkijos pašto mastu, paraiškų mes, aišku, nepateikėm – kad ir ne paštininkai esam. Nors gal ir galėtume dalyvauti kokioje nors “atviroje rungty“, jei dar susizgribtume.

Spėju, kad tai daugiau yra ralio formato, o ne žiedinių lenktynių stiliaus regata, o ir pačias laives jam nuomojasi dalyviai čia pat čarterinėse bendrovėse, o tos tai tikrai ne lakstymui, bet “turistavimui“ skirtos. Na, bet ir su žoliapjovėmis žmonės įsigudrina palenktyniauti, kai labai nori!

Vaikystėje, kiek menu, tai tėvas buvo nusivežęs į anuomečio Telekomo turistinį sąskrydį prie Glūko ežero (įsiminė kruvinas nuo pritraiškytų uodų palapinės langelis…), bet va apie kokį nors lietuvišką žinybinį buriavimo (sic!) čempionatą, kur tikrai svarbu yra bendruomeniški ir net šeimyniniai ryšiai, nekalbant jau apie tokio tipo darbuotojų socializaciją, Lietuvoje man girdėti neteko.

Ir jei LBS duomenimis pernai techninę apžiūrą praėjo (tai jau, suprask, ir tik tiek buvo eksploatuojama) tik 221 laivė, tai apie kokius dar čia paštininkų, geležinkeliečių, telekomininkų (dar dabar juos derėtų vadinti “teosofais“?), vežėjų ir viešojo transporto darbuotojų, pedagogų, teisėsaugininkų, muitininkų ir pasieniečių, kariškių, ugniagesių, naftininkų, tekstilininkų, elektrikų, energetikų, architektų ir statybininkų, valstybės tarnautojų (ne, šitų nereikia!), prekybos centrų darbuotojų, vaizduojamojo meno kūrybinių darbuotojų bei inteligentijos, sraigių rinkėjų, šampionjonų augintojų, varlių šlaunelių skrudintojų, vėžiautojų ir uogautojų, ir t.t. turistinio buriavimo čempionatus galima būtų kalbėti, jei net ir laivininkai bei jūrininkai tokių nerengia ir savų buriavimo klubų, jau nekalbant apie jachtklubus, neturi?

Pa-vy-du!

* * *

Iš įprastinių patogumų namuko nusprendžiu paėjėti miškeliu link schemoje pavaizduotų dušų. Prausimasis šaltu vandeniu šitaip pridrėkus ir sudrėkus beigi perdrėkus visiškai nesužavėjo, todėl kojos pačios pasirinko norimą kryptį ne link “namų“, bet nebodamos gasdinančio prierašo, kad iki karšto vandenio džiaugsmų yra net (!) kilometras kelio.

Kulniuoju sau, tyru eglynų oru kvėpuoju…

Priėjęs dušų namuką susizgrimbu, kad esu gi tuščiomis kišenėmis, o skolon čia manęs net ir už įstabaus grožio akis neįleis! “Tfu, kad tave kur! – nusispjaunu mintyse, – per kvailą galvą – ir kojoms vargas!“

Kėblinu su rankšluosčiu per petį atgal link savo prieplaukos pasiimti grašių. Kaina, jei gerai menu, yra prieinama ir sudaro jų visą tūkstantį – arba 10 lenkiškų auksinių mažai glamžytais banknotais iš polietileninio įpakavimo.

Pakeliui sutinku dvi panienkas, kurios iš mano išvaizdos padaro dedukcinę logišką išvadą, kad žinosiu kelią į dušines, nes jos, matomai, bijančios pasiklysti (nors kur jau čia paklysi – kelelis asfaltuotas, vienas ir neatsišakoja). Padrąsinu, kad einančios tinkama kryptimi, tik dar kiek dailias kojeles joms padėlioti reiks – esančios dabar maždaug pusiaukelėje, nors nusileidę už kalvelės ir pamatys kelionės tikslą.

Taip ir nesuprantu, nudžiunga dėl krypties ir atstumo patikslinimo, ar nuliūsta?

O gal jos iš viso ko nors kitko norėjo, tik aš, nesupratingasis, apie benziną ir babiną indukcinę ritę vis?…

* * *

Kai grįžtu į laivą, aptinku visuotinį įgulos maištą.

Sakosi, kad nebenorintys jie šiandien jau niekur paplaukioti, nes menkas čia tas malonumas, kuomet vis palyja, o ir vėjas, bent jau šioje įlankoje, nurimęs. Ir ekskursijos po Gižycką nenori – buvo, matė, nėra ūpo. Ir namo nori. Šiandien pat. Nebenori dar vieną naktį nakvoti be patogumų! Na-mo!!!…

Akivaizdūs namų pasiilgimo požymiai – diagnozuoju. Todėl skambinu Uršulei, ar galėsim šiandien laivą priduoti, nelaukdami rytojaus. Ji neprieštarauja – jai netgi geriau, nes mažiau progų jį kur nors sudaužyti, ką nuoširdžiai prisipažįsta man balsu. Sutariame, kad atvažiuos apie 11-tą val.

Už tą dieną reikalauti pinigus grąžinti, aišku, nėra ko.

* * *

Papusryčiavę persikraustome daiktus atgal į mazdulę. Šįkart viskas telpa kuo puikiausiai – maisto krepšių gi nėra. Merginos net neraginamos džiaugsmingai stveria ir spėriai sutvarko laivą, aš dar pasikrapštau prie burių, įrangos – dėl bendros tvarkos. Palieku dovanų pora virvagalių, iš kurių esu pasidaręs variklio nuleidimo fiksatoriaus atleidėją, o ir esu perrišęs bantuku burvirvių suringuotą raizgalynę. Laivas daro tvarkingo įspūdį.

Matyt, todėl atvykusi Uršulė net ir nelipa į laivą! Viską priima vienu ypu, vien remdamasi pasitikėjimu, nes kad tvarkinga, tai jai ir nuo kranto matosi! Todėl neima iš mūsų ir privalomos užmokesčio dalies už tvarkymą (dar vienas privalumas, kuomet įguloje yra daugiau merginų!), atskaičiavusi iš 700 zlotų užstato tik 10 zlotų už pradangintą peilį valgymui (prajuokinu ją lenkiška fraze – pataiso, kad peilis yra valgymui, o ne valgomas!).

Apie peilį prisipažinau, o dar merginos mane informavo, kad pragėrėm praganėm ir vieną puodelį – matyt, liko kur nors Trygorte, Zatoka Kal arba Węgoržewe prie prausyklos, ir niekas neapsižiūrėjo, nes plaukėme šešiese, o įrangos ir stalo įrankių paskaičiuota maksimaliam skaičiui – aštuonetui, tai trūkumo niekas nepajautė.

Tai lieku dabar skolingas Uršulei, kuri pasitikėjo, paprašydama tik vienintelio dalyko – išvynioti priešburę (stakselį, lenk. foką). Kadangi kažkur mus matė ežeruose, tai jai gal pasirodė keista, kad ne su visomis burėmis plaukiame?

Bet tai ko čia draskytis? Ji gi pamanė savo ruožtu, kad gal burę sudraskėm, todėl nėra ko skutų išvynioti?

Kadangi iki šiol negavau paštu atnaujintos kasmetinės nuolaidų kortelės, tai gali būti, kad puoduko dingimą pastebėjo mums jau išvykus…

Teks kokį suvenyrinį kitąkart nuvežti dovanų – Wilno nasze, su Matka Boska Ostrobramska, ar pan., o apie žeglarska karta rabatowa dar kartą priminti prieš pat sezoną.

* * *

Prikalbinu visus vis tik nuvažiuoti prie šv. Brunono kryžiaus. Kaip ne kaip, o šiojo praskeltagalvio misionieriaus dėka, jam dėl šito PR būdo labai, aišku, nesidžiaugiant, mūsų tėvynės vardas pirmąkart istorijoje nuskambėjo!

Nors, jei būti visiškai tiksliems, gal kiek daugiau, ne šalelės mylimos, o pačių mūsų protėvių – lietuvių, kurių pasienyje (dar minimi ir rusai), anot Kvedlinburgo kronikos, šis šventasis Bonifacijus, dar žinomas kaip Brunonas arba brolis Bruno, buvo mirtinai pritvotas mums broliškų prūsų 1009-aisiais metais.

Nes juk teko dar kelis šimtus metų palaukti karaliaus Mindaugo, kartais dar pavadinamo Išmintinguoju (nors kur jau čia ta išmintis ir kuo galvojo, kad našliu būdamas svetimą žmoną nuviliojo, dėl ko paskui šiosios vyro, pasijautusio jei ne briedžiu, tai vikingu, į dausas buvo nusiųstas?), kuris daugiausiai jėga, jei nepavykdavo gudrumu, lietuvių tautas į vieną valstybę suvienijo ir į tuomečią Europos Sąjungą įstojo, kad ir dešimtmečiui praėjus po jo nužudymo popiežius Romoje dar savo bulėje dūsavo, minėdamas šį dorą (hm…) krikščionį ir į pagonybę vėlei nusiritusios tautos valdovą geru ganytojišku žodžiu… Amen.

Gi užrašas ant kryžiaus teigia, kad tai įvykę netgi kovo 9 dieną – būtų dar viena minėtina dieną Lietuvos Respublikos kalendoriuje? Simboliška, kad vis tos svarbios mums datos kaip nors šalia moteriškių ir meilių jiems atsiranda.

Kryžius šv. Brunonui atminti Gižycke

Ant kryžiaus buvo pakabinta vokiška lentelė, teigianti:

“Drąsiam vokiečių misionieriui Mozūruose garbingajam Bruno(nui) iš Kverfurto, kuris su 18 bendražygių patyrė kankinio mirtį Kristaus ir Jo karalystės labui 1009 metų kovo 9 dieną, atminti. Evangelikų bažnyčia Lėciuose 1910-ieji“.

Taigi, nei žodelyčio apie lietuvius! Ir vertėjo dėl to tiems prūsams taip stengtis?…

Beje, šią lentelę, artėjant rusų kariuomenei prie miesto, Pirmojo pasaulinio karo metu nukabino ir įmūrijo pačioje Evangelikų bažnyčioje šalia altoriaus. Dabar kryžius, kuris neaišku, kaip ir ar išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir vėl rusų, šįkart jau mosikuojančių raudonomis vėliavomis, invaziją, turi po naują lentelę abiejose pusėse. Vokiškas tekstas kiek skiriasi nuo pirminio, kuris dabar yra artimas ir lenkiškam variantui, kuriame sakoma, kad “šių žemių pirmasis misionierius“ kankinio mirtimi žuvo “čia 1009 metų kovo 9 dieną“. Ir kad kryžius pastatytas… 1909 metais – tai yra metais anksčiau!…

Būsite Gižycke – nusifotografuokite abi lenteles ir smagumo dėlei palyginkite su originalu, esančiu Gižycko centre stovinčioje Evangelikų bažnyčioje (statytoje 1826-1827 metais, perstatytoje į neoklasikinį stilių garsaus vokiečių architekto Karl Friedrich Schinkel 1881-aisiais) – čia toji, kuri su laikrodžiu varpinėje, o vasaromis bažnyčioje vyksta ir vargoninės muzikos koncertai. Nenuostabu – gi dauguma miestiečių čia yra katalikai, o ne evangelikai jau…

Lenkiškoji atminimo lentelė ant šv. Brunono kryžiaus

Bet ši vieta vienu kryžiumi neapsiriboja, nes kunigas kanaunininkas Wincenty Zalewski fundavo (suval. pafundijo) Kalvarijų kelio stulpus Kristaus kančiai atminti, kurie veda kaip tik link šio kryžiaus.

Kalvarijų kelią, einantį link šv. Brunono kryžiaus, žymintis akmuo

O va nuo kur jis veda – nežinau, prisipažinsiu. Nors visai šalimais yra Bojeno tvirtovė, vis tik spėju, kad kelio pradžia turėtų būti kurioje nors katalikiškoje bažnyčioje, kur minėtasis mecenatas, greičiausiai, ir klebonavo, kuomet Šventoji Dvasia jį apšvietė taip apjungti numanomą ir įamžintą vokiečio mirties vietą su dabartiniais čia gyvenančiais lenkų katalikais.

O aš kažkodėl ta proga prisimenu Vytauto Didžiojo funduotą bažnyčią prie Kernavės piliakalnių arba dar, spėjama, ant Mindaugo laikų pamatų pastatytą Katedrą Šventaragio slėnyje… Ir jei tie kankiniai Trijų Kryžių kalne nebūtų iš bizantiškojo stačiatikių tikėjimo, kažin, ar nebūtų Kalvarija Vilniuje nusidriekusi nuo Pilies (Gedimino) kalno link šiojo, o ne dabartine Kalvarijų gatve?…

Bet mums jau metas į Bojeno tvirtovę!

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Mažas akmenukas didelį važį užbrūžina“

Tęsinys: “Bojeno tvirtovės užkulisiai“

Advertisements