Tikiuosi, kad tie, kurie patikėjo, draugiškai atleis man šį balandžio 1d. pokštą, kur, anot priežodžio, iš dainos žodžių neišmesi – “Moja man žuvėdra su koja ir į tolį vilioja [jinai mane]“, nes gavau ir susirūpinusių žinučių, kodėl taip staigiai ir neperspėjęs… kaip ir neviernų tamošių nepatiklių pareiškimų, kad žinom mes čia tokius šmikius, žinom – pasvajok ir praeis!

Juk dabartinė Melagių diena anksčiau buvo iš tikro… Naujieji metai! Tad, pagalvojau, kodėl nepasinaudojus šiomis kalėdinėmis-naujametinėmis tradicijomis ir nepasvajojus, nors tokiu atveju kvaileliu tampu aš, o ne apmulkintieji?

Bet bajeris man ir pačiam patiko!

Gal todėl, kad ne veltui sakoma: kiekviename pokšte yra dalis pokšto tiesos. Todėl pažiūrim, kas yra tikra:

Daugiau šito tinklaraščio netęsiu – nebeturėsiu kaip.

Visai tikėtina – juk tinklaraščių laikmetis po truputį ir negrįžtamai eina į vakarykštę dieną, o vienas blogosferos (ir ne tik) ekspertas netgi tiesiai įvardino, kad buriuotojiškų lietuviškų tinklaraščių tėra iš viso trys (ir vienas – dabar kaip tik jūsų skaitomas), nes kiti, nors ir rašomi buriuotojų, iš tikro neatitinka kriterijų ir tokiais “nesiskaito“ (todėl arba sau konstatuokite faktą, kad, jei rašote, tai esate prie kitų dviejų, arba kibkite į peisus kudlas jam patys priešgyniaudami bei duodami nuorodas į vertingesnius būti tame trejetuke).

Bet kol yra skaitytojų (o tinklaraščio peržiūrų skaičių, lyginant su pernai, aš padvigubinau, tai kol kas skųstis neturiu kuo), tol čia dar ir rašysiu. Ir toliau vis dar stengsiuosi rašyti savais žodžiais ir suprantamai, kad tekstu būtų mėgaujamasi, ir jei ne vien kaip pasakojimu, tai kaip porinančiu savo istoriją ar mintis įkyriu ir plepiu pašnekovu: su emocijomis, vaizdiniais, palyginimais, konteksto paaiškinimu ir pan.

Nes pasigūglinti ir susirasti informaciją dabar jau gali kiekvienas, o aš norėčiau šiek tiek praturtinti kasdienę lietuvišką vartojamą kalbą ir pakylėti “žodistiką“ į aukštesnį, gal daugiau jau grožinės literatūros, lygį. Galiu lažintis, kad pastarasis noras bus interpretuotas kaip “pretenzija į rašytojišką pripažinimą“. Tad jei mano rašymą laikote literatūra, tai man tik gaila, kad neskaitėte tikrai geros literatūros tuomet…

Na, ir dar palyginimui: jei skaitėte Jozefo Lados “Mano draugas Šveikas“ ir Jaroslavo Hašeko “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“, tai turėjote ir pastebėti, kuris to paties (!) Šveiko nuotykių pateikimas yra priimtinesnis. Man, tarkime, geriau yra mažiau J. Lados paveiksliukų ir daugiau J. Hašeko “tuščiažodžiavimo“, nei pirmojo “konspektai“ prie kiekvieno papildomo jo paveiksliuko, net jei ir Šveiko istorija yra iliustratoriaus gerokai pratęsta (J. Hašekas, J. Lados draugas, mirė pasakojimo nebaigęs, padiktavęs ligos patale tik 4 dalis iš 6…).

Ar reikėtų sakyti, kuris pasakojimo variantas (ne talentu, o siekiamybe) vyrauja šitame tinklaraštyje?…

Draugas baigė įrengti savo Dufour 41 laivę “Ti Avel Mor“

Taip iš tikro vadinosi jachta, ir tikrai tokio modelio, kuria pernai buriavau dvi savaites Turkijos pakrantėse.

“Ti Avel Mor“ (“Tu mano meilė“) jachta Netsel Marina Marmaryje, Turkijoje

(pastatė saulės baterijas, vėjo generatorių bei vandens gėlintuvą, tad kaip ir autonomiška sistema gavosi)

Ilgesniam kruizui susiruošę nuosava jachta dažniausiai visa šitai įsirengia standartiškai, kad turėtų visada savo elektrą ir savo vandenį.

Iš tikro, didelio poreikio plaukiojant Viduržemio jūroje tam nėra – visur yra didesnė ar mažesnė infrastruktūra. Mums, tuščiai ginčijantis dėl Šventosios svajų jachtų uosto ar besididžiuojantiems Kuršmarių “marinų“ kiaulinyku apgailėtina nykuma paslaugų ir prieinamumo prasme, to net pavydėti neišeina, nes dar reikia žinoti, ko pavydėti. Tad pakrauti akumuliatorius bei pasipildyti gėlu vandeniu Turkijoje ar pagrindinėse Graikijos salose galima dažniausiai be vargo (pertrūkiai dažniausiai tik Graikijoje greičiau jau susidaro vietomis ne sezono metu arba sezono pike, arba nulindus į kokį užkampį, kurio dar ir paieškoti gerai reiktų).

Bet turėti savo autonominį aprūpinimą tikrai verta – santykinai ir pigiau kainuoja.

ir išplaukia aplink Europą iki Viduržemio jūros (metai Italijos, Graikijos ir Turkijos pakrantės, gal užsuksime dar į Aleksandriją – mano pageidavimu).

Aplink Europą, startavęs iš Švedijos – per Baltiją, Šiaurės jūrą ir Prancūzijos kanalais, pro Italiją iki Graikijos (o vėliau – Turkijos), atvyko mano škiperis ir IYT instruktorius Vitalijus.

Jis, beje, lankėsi ir Aleksandrijoje (kur vietiniai pasieniečiai iš jo nukniaukė 20 metrų švartavimosi lyną), bet kol kas nerekomenduoja ten plaukti turistams, kurie užsimanys vien savo istorijos žinių paskatinti – ten tikrai nėra jokios normalios jachtinės infrastruktūros, o tas miestas dar tik ima mokytis iš viso priimti turistus (o po šių metų mubarakinių bardakų – neaišku, ar situacija dar ir nepablogėjusi).

Nors ir ne šįkart, bet tokią Vitalijaus kelionę gal pats kada pakartosiu (ne, Gizos piramidės visiškai netraukia).

Pakvietė mane būti jo pirmuoju padėjėju (mate), o aš, prisipažinsiu, vis tik ilgai svarstęs, bet galop sutikau

Iš tikro, šių metų dviejų savaičių kelionei po Dodekaneso salas pirmuoju padėjėju tai aš pasikviečiau savo vaikystės draugą, trakiškį – su juo dar “žalioje jaunystėje“, kuomet jis tik tik buvo išsilaikęs LBS II eilės vairininko egzaminus, mudu (na, ir dar trys merginos…) papuolėm jo nediduku švertbotu į rimtą škvalą Galvėje. Tokių bangų ir tokio stiprumo vėjo ežere nesu niekad matęs, bet man, prisipažinsiu, visa tai labai patiko (pirmasis buriavimo patyrimas!). Daktare, aš pakvaišęs ir tai nepagydoma?

Bet nieko nesulaužėm ir nesuplėšėm burių, visi “išsigelbėjom“ (o, kaip merginoms neraginant staiga labai parūpo gelbėjimosi liemenės!…). O kai kam kitoje pusėje Vilniaus prie Žaliųjų ežerų šitas praūžęs škvalas baigėsi mirtimi… Panašus paskutinis škvalas Mozūruose pražudė 7 buriuotojus. Todėl dera atiduoti duoklę nors ir šviežiai kepto, bet ryžtingo ir nepasimetančio kapitono sumanumui.

Aš sutinku, kad “jūros vilkams“ ežerai gi yra “ne lygis“, tai va ir aš po to dar užsimaniau mūsų buriuotojų pavyzdžiu pasekti – ir, dėka RS-280 “Legendos“ škiperio Docento, parodžiusiu sportiškesnį buriavimą,visai pamečiau galvą ir ėmiau negrįžtamai klimpti į šitą, kaip jis sako, “liūną“…

Draugas iš tikro iš pradžių planavo traukti į Kanarus (ne buriuoti, o poilsiauti), todėl pernai į mano pasvarstymus mažai tekreipė rimtesnį dėmesį (visi esame riboti išteklių ir laiko – o tik norai begaliniai…). Po to jau šiemet planai jo keitėsi, o ir atostogų grafikas darbovietėje buvo jam itin palankus poilsiui ir deginimuisi, netgi Lietuvoje, bet ne mūsų kelionės grafikui, kuomet aš jau pagaliau žinojau datas ir konkretesnes sumas, ir jau turėjau suviliojęs ir suvedžiojęs pusę įgulos. Ilgokai įkalbinėjau, o jis nervinosi, kad nepavyksta prisiderinti.

Bet dabar tikrai džiaugiuosi, kad jam persiderinti grafiką pavyko, ir jis, galop, prisijungė prie įgulos (crew list iškart iš papildomos “keleivinės“ pozicijos įkeltas į antrą, kur ir priklauso pagal pareigas jam būti)! Ir dar, laimingasis, sutaupė virš 200 litų lėktuvo bilietams, lyginant su tuo, kiek mokėjome mes!

Verkia pusė Suvalkijos sūriomis ašaromis…

Bet greitkelio Trakai-Vilnius abu galai džiūgauja ir straksi iš džiaugsmo!

(jūrmylių paskui užteks IYT Yachtmaster Offshore egzaminams laikyti).

Beveik, bet ne visai taip – reiktų kiek įvairesnės patirties, nors jūrmylių, iš tikro, per metus tiek prasukti ir pakrantėmis ten plaukiojant galima.

Vis tik Yachtmaster lygis pagal IYT sistemą yra profesionalus, ne mėgėjiškas ar pramoginis – skirtingai nuo išsireklamavusios ir pas mus kažkodėl pavydžiai dievinamos (kažkodėl “angliakalbiams“ anapus Atlanto visiškai dėl to per rinda-bulingą dzin, nes jie turi savo ASA) angliškosios RYA, kuri komerciniam darbui išduoda endorsement prie savo mėgėjiškų buriuotojų sertifikatų (derėtų būti vadinami diplomais).

Tuo tarpu IYT yra pripažinta lydere pasaulyje komercinių jachtų valdančiojo personalo ir įgulos sertifikuotoja, kuriai, atvirkščiai, tokie švilpukai Bareboat Skipper kaip aš – yra tik priedas prie jos mokymo programų.

Manau, pradžioje pasidalinusios rinką, RYA po kiek laiko apsižiūrėjo, kad “komercinė“ pusė yra patrauklesnė ir pinigingesnė (daugeliu atvejų juk mėgėjams nereikia iš viso jokio popierėlio, kad buriuotų, juolab nuosava jachta plaukdami, o išmokyti pradmenų privačiai gi galima daug pigiau ir paprasčiau!), todėl pradėjo nebe tik “diplomuoti“, o dar “licencijuoti“ (mūsų LBS tik licencijuoja, bet – irgi tik mėgėjus). O IYT gi pramoginio buriavimo programos yra kaip papildomas išnaudojimas turimų žinių ir išteklių, o kartu ir potencialių būsimų mokinių aibė, ruošiant buriuotojus ir laivavedžius komercinių (ir prabangių) jachtų rinkai.

Tiek IYT, tiek ir RYA, pripažįstamos pilnai tos pačios britų MCA (British Maritime and Coastguard Agency) ir JAV “pakrantukų“ (United States Coastguard – USCG), nors pastarieji komerciniam darbui vis tik linkę sertifikuoti ASA yachtmasters, o ne RYA diplomus (suprantama – kodėl anglų “endorsementams“ JAV rinką atverti?). RYA labai stengiasi marketingo priemonėmis prastumti savąjį “elitiškumą“ – tame tarpe ir per gandais apipinamų egzaminuotojų “griežtumą“ (kažkurioje švietimo sistemoje šitie metodai jam matyti, ar man čia deja vu?).

Kol kas sekantis lygis bus IYT Yachtmaster Coastal, o kodėl pasirinkau IYT, o ne LBS, RYA, ASA ar dar kokią organizaciją, manau, kad akivaizdu – bent jau man. Nors artimiausiu metu planų dirbti komercinių jachtų rinkoje ir neturiu.

Galėjau, aišku, apie tai atskirą temą užvesti, bet kadangi kilo klausimų pakeliui – atsakau čia, ne vien el.paštu. Tęsti šią temą poreikis dar išliko, ar jau “bryfingas“ tenkina?

Ryt išskrendu į Kopenhagą, tai nežinau, kada kokią žinutę duosiu, nes išplaukiam jau sekmadienį.

Vitalijus iš tikro plaukė iš Švedijos, o ne Danijos.

Bet iš Vilniaus skraido lėktuvai ir į Kopenhagą (o ši kryptis – populiaresnė už šiaurinę skandinaviškąją), ir tai skamba įtikinamiau, nes, žiū, kuris dar ir suabejos, kodėl draugas, plaukdamas iš Švedijos, negali užsukti į Klaipėdą, kur ir aš prisijungčiau?

Danija šiek tiek kitame šone – štai todėl ten “turėjau vykti“!

Gal rašysiu viską į kompą, o po to sudėsiu kaip pasakojimą? Dar nenusprendžiau, nors galvojau. Bet el.paštu bus galima susisiekti – turėsime bent kartą (tikiuosi!) radio ryšio seansą (atitinkamas modemas pastatytas).

Apie šį modemą pasakojo Andrius Varnas, tad įsiminiau ir prisiminiau. Manau, kad tokį turėti susimontavus savo laivėje – gera mintis! Tik kaip ir kokiais principais veikia – klauskite jo, o ne manęs.

Čarteriui, kuomet plaukiojama pakrantėse, dažniausiai pakanka arba internetinių taškų krante, arba wi-fi prisijungimo galimybės (o ir bemaž visa Turkijos pakrantė ir teritoriniai vandenys yra dengiami ir jų mobilaus ryšio operatorių!).

Aišku, to negana, kad galėčiau pildyti tinklaraštį (turėjau mintį sukurti atskirą – “aplink Europą“, ar kaip nors “buriuojam į Viduržemį“ ar pan.), bet draugas “nusodino“, tai ir nebesvaikime apie rašymus, nes gali būti, kad ir taip bus ką veikti.

Jei būtų tikrai toks reikalas, kad plaukčiau per Atlantą, tarkime (galiu pasvajoti, ar iškart reikia čia kažkam grimasas dabar iš to staipyti, ką???), tai, turėdamas aukščiau minėtą radijo modemą el.paštui, persiuntinėčiau žinutes, kurias paprašyčiau ką nors iš draugų talpinti tinklaraštyje.

Tik reikalo didelio nėra, juolab, kad ir niekur taip toli dar neplaukiu.

Rod Heikell locijomis jau apsirūpinom.

Iš tiesų, Rod Heikell locijos (pilot books), kurias galima įsigyti iš Imray, yra laikomos savotiška buriuotojų biblija po Viduržemio jūras!

Jis ten buvo vienas iš pirmųjų atsibeldusių į Viduržemio jūras europiečių, ir per tuos dešimtmečius ten pats išlandžiojo ne vieną kampelį, stebėjo, kaip viskas vystėsi ir keitėsi.

Tiesa, Filas (dar vienas vyrukas, su kuriuo susipažinau buriuodamas pernai Turkijoje) perspėjo mane, kad Rodas kiek aptingo, todėl locijos patarimus derėtų pačiam tikrinti ir pertikrinti – galima suprasti, daug kas iš tikro keičiasi natūraliai, o kai kas – ir pagreitintai, nes:

a) graikai įsisavino didelius ES pinigus jūrinio turizmo infrastruktūros plėtrai (“įsisavino“ – ne ką praščiau nei mūsų “otkatologai“, beje!);

b) turkai, į čarterį įsijungę ne taip ir seniai, tame regione greitu laiku taps , o dažniausiai daug kur jau ir yra, lyderiais vien iš savų investicijų, be kokios nors ES paramos – kai moki ir nori, tai tikrai netrunki (palyginimui: visoje Graikijoje yra 5 marinos, o vien Marmaryje – dabar yra keturios…)

O locijų Rodo Heikelio šiuo metu turiu tik vieną: Turkish Waters and Cyprus Pilot (8-tas leidimas). Bet dėl Dodekaneso reiks jau šį mėnesį parsisiųsti nuosavą graikų vandenų arba Rytų Egėjo (jau turėčiau, bet Imray internetinę bankininkystę aptarnauja Royal Bank of Scotland, kuris skelbiasi priimantis American Express, bet maniškė Gold jiems neįtiko – perspėju ne Visa ar Mastercard turėtojus).

Tik kol kas neturiu kaip palyginti, ar bendrosios graikų vandenų locijos pakaks konkrečiau Dodekanesus pašniukštinėti…

Sėkmės pasiliekantiems krante!

O aš primenu, kad nors birželio 4-18 dienoms Dodekaneso plaukimui vietos visos jau išparduotos ir užpildytos, bet, turint savo draugų grupę ir norą, galim išplaukti į graikų arba turkų vandenis ir dar kartą šiemet (ir nejuokinkite mano trumpikių tuo “o iki Kroatijos automobiliu galima“, gerai?).

Ir dar yra buriavimas Mozūruose – rugpjūčio pirma pusė, įskaitant ir Žolinių savaitę. Čia siūlau imti savaitę, bet jachtą užsakyčiau dviem, kadangi vieną grupę preliminariai jau irgi turiu (beje, dar vakar pernykštė mozūriškoji bocmanė užsiminė, kad gal bus jos chebra liepą – tai tuomet galima ir imti dar vieną savaitę liepą?), tad būtų visiems ir ženklesnė nuolaida. Pagalvokite.

Bet sutikite, kad pokštas buvo vertas dėmesio. Pats sau net užpavydėjau, kad išplaukiu va jau…

Todėl noriu palinkėti, dar vienų, nors ir kvailio “naujų metų“ (o buriuotojai pritars – ir jau jau beprasidėsiančio navigacinio sezono!) sulaukus: nepamirškite svajoti – ir nenuleiskite rankų tas svajones įgyvendindami, ir tegul jos pildosi!

Ahoy!

Reklama