Jei pasakoma “jachtklubas“, tai, nežinau kaip jums, bet man visada asocijacija Lietuvoje tėra tik viena: Kintų buriavimo mėgėjų klubas “Marių burės“, arba paprastai ir suprantamai – Mingės jachtklubas.

Kas pasakė “Kauno jachtklubas“?

Kaune jachtklubo nėra. Kaip ir nėra jo Smiltynėje. Ir visai ne dėl to, kad pastarasis uždarytas rekonstrukcijai. Jachtklubu vadinti uostelį be klubo – tai tas pats, kas Kauno Dariaus ir Girėno stadioną aeroklubu (juk mūsų lakūnai ten planavo leistis?) arba Vilniaus tarptautinį oro uostą – kosmodromu (nes gi čia tupia orlaiviai su reaktyviniais varikliais, ar ne?). Bet čia tema platesnė, ir kažkada aš imsiuosi ją plačiau nušviesti.

O tamkart bereikia pripažinti, kad Mingės jachtklubas, nors ir būdamas priešingoje Lietuvos pusėje nuo artojiškos sostinės, tarsi baukščiai pabėgusios kuo toliau nuo jūros net ne į šalies gilumą (čia turime Kauną), o link tolimiausio pakraščio, būtent vilniečius ir ne vien sostinės buriuotojus visą šitą navigacinį tarpsezonį džiugino ketvirtadieniniais klubiniais buriuotojiškais susitikimais Architektų sąjungoje.

Ir už šią iniciatyvą ir šiuos susitikimus visų pirma dera dėkoti jų organizatoriui bei šio projekto vadovui Dariui Gerasimavičiui “Bitlui“, Mingės jachtklubo vice-komodorui ir “Paršelio“ regatos [kontr-]komodorui.

Taip, žinau, kad ten jie tokių formalių pareigų nėra įsivardinę, kadangi ten, atskirai paimtame Lietuvos jachtklube, yra laimėjęs “baltojo kaulo“ anarcho-komunizmas, dėl ko tėtušis Machno rankomis plotų, jei dar gyvas būtų. Bet jei ir nėra tituluojama bei kažkaip nominuojama į vienokias ar kitokias pareigas, o jas kažkas užima savo iniciatyva ne dėl posto ar jo titulo, tai nuo to pareigos savaime nei išnyksta, nei neatsiranda iš niekur (“anarchija – tvarkos motina!“), todėl jachtklubo vicekomodoro, kuris atsakingas už klubo veiklą ir renginius krante, pareigas prisiėmė ir be aplombo ramiai įvykdė minėtasis Bitlas.

Ir už tai jam – ačiū!

* * *

Nuo minties apie buriuotojų klubinę veiklą pradėjo savo pranešimą ir Artūras Dovydėnas, pristatęs Ritos Krupavičiūtės išverstą (ir jo paties “marinistiškai“ redaguotą) ir “Baltų lankų“ jau išleistą buriuotojų grožinės literatūros (tai tokia literatūros rūšis, kuomet tarp nuotykių ir paties pasakojimo įpinama nemažai naudingų ir vertingų buriuotojiškų patarimų bei marinistinių ar net laivybos inžinerijos detalių) klasiką, kuri, nepraėjus nei 111 metų po pirmojo leidimo, pasiekė ir mūsų knygynus – Joshua Slocum “Sailing Alone Around the World“ (lietuviškas knygos pavadinimas – “Vienas su burėmis aplink pasaulį“, ISBN 978-9955-23-446-3).

Pradžioje jis pasakė, kad labai jaudinosi prieš pranešimą, todėl papietavo. Paskui besiruošdamas pristatymui suprato, kad jaudinasi dar labiau, todėl papietavo darkart. Manau, kad koketavo. Ne todėl, kad jaudinosi, o kad su tokia figūra jo metuose – nepanašu į dažną ir gausų valgymą (nors faktas irgi tame, kad nėra geresnės dietos už jūros ligą…).

O apie klubinę buriuotojų kultūrą prisipažino, kad jo pirmas susidūrimas ir susipažinimas su buriuotojišku jachtklubu pasižymėjo visomis, kaip aš pasakyčiau – “žemo išsivystymo gyvybės formomis“, nes apėmė chebrą, kuri turėjo tik du tikslus: ką kur kuo pigiau ir su nuolaida ar iš viso nachaliavu kaip jachtklubo nariui gauti, ir – kaip gerai prisilakti ta, šita ar kita proga, arba ir iš viso be progos, nors be progos geria tik žmonės be fantazijos.

Todėl jis pasidžiaugė šį sezoną kaip niekad užderėjusiomis iniciatyvomis, tarp kurių ir “bitlomanija pas architektus“ šie “Marių burių“ klubo (ir ne tik) susitikimai, kurios, jo žodžiais, tarsi iššovė butelio kamštį, ir, matyt, belieka pritarti – gal ne viskas taip jau ir papuvę šioje “danų karalystėje“?…

Toliau jis papasakojo, kaip gimė idėja pasiūlyti būtent šią knygą versti “Baltų lankų“ leidėjui ir jo draugui, kodėl patį pranešėją domino Joshua Slocum asmenybė ir šiojo pasiekimas (pirmasis vienutininkas, apiburiavęs aplink pasaulį, ir dar pro kyšulius, ir dar prieš vėją ir sroves!), ir kaip pats šis knygos projektas, užėmęs nuo idėjos pateikimo bei pritarimo ir knygos išleidimo 7 mėnesius (mano galva, tai gana greitai, nes pats vertimas teužėmė tik 2 mėnesius, neskaitant 20 dienų “specialaus redagavimo“ ir dar vėlesnio triūso prie jo kalbos redaktorių ir korektorių!), buvo įgyvendintas.

Vėliau papasakojo apie patį Joshua Slocum(be), apie šiojo kelionę ir apie tą “džiną“, kurį jis išleido iš butelio (klausykite, ne per daug tų “butelių“ mano šiame tekste? Paskui va ir prasideda apkalbos, kad visi buriuotojai yra girtuokliai…) – nes vienutininkų radosi ir daugiau. Ir čia pranešime Artūras Dovydėnas išskyrė būtent:

– antrąjį (ir penktąjį)  Harry Pidgeon, apiplaukusį aplink pasaulį kanalais pusiaujo zona (taip vadinamas Milky Way – šiuo keliu plaukė ir Andrius Varnas, nors, beje, Milky Way yra ir salynas prie Magelano sąsiaurio vakaruose, šiauriai Horno ir pačios Ugnies Žemės);

Vito Dumas, kuris pasiūlė kitokią štormavimo taktiką (nusikirto velkamus lynus ir pasileido su uraganu), dabar kaip tik naudojamą lenktyninėse jachtose, ypač pietinėse platumose (“riaumojančios keturiasdešimtosios“, kaukiančiosios penkiasdešimtosios“ ir “staugiančios šešiasdešimtosios“);

Francis Chichester, plaukusį priešingai Joshua Slocum ir pagal šiojo pirminį planą (pagal vėją ir sroves), apiplaukusį tik su vienu sustojimu (kiek pamenu šiojo knygą “Gypsy Moth IV aplink pasaulį“, tai sustojimas buvo priverstinis – planavo iš viso nestoti) ir bene daugiausiai prisidėjusį prie autopilotų paplitimo, be kurių dabartinis ilgėlesnis plaukiojimas, netgi ne vienutininkų, sunkiai įsivaizduojamas;

– o taip pat ir Robert Knox Johnson ir Bernard Moitessier, kurie apiplaukė pasaulį pirmieji be sustojimų (lenktyniaudami!), tačiau pastarasis prie finišo jo linijos nekirto, o apsisuko ir pasileido atgal, pareiškęs vėliau, kad visa ta “regata“ yra, jo galva, per daug komercinė (apie patirtus nušvitimus vandenyne, meditaciją ir jogą ant bako neminėsim).

Gal todėl R. K. J. yra “pirmasis be sustojimų“, o dėl pastarojo prancūzo, įkvėpusio tėvynainius lyderystei buriavime (jachtinge, jei tiksliau), komerciniai plaukimai aplink pasaulį neskaičiuojami? Tad tokių avantiūristų, nuėjusių Joshua Slocum pėdomis (vertėtų sakyti – kilvateriu) – vos 67 (pernykščiais duomenimis), ir tik 9 iš jų plaukė “kaip Slocum“, t.y. pro kyšulius (beje, pats Joshua Slocum pro Horną neplaukė, nors knygoje šis kyšulys nuolat jo linksniuojamas, o pralindo Magelano sąsiauriu, ir pusę šio kelio – priverstinai dukart) ir prieš vėją ir sroves – mažiau, nei skridusių į kosmosą.

Bet tai ką aš čia pasakoju – galite patys atsisiųsti Artūro Dovydėno pristatymo skaidres iš jo Kreiserinio buriavimo mokyklos tinklapio.

* * *

Aš prisiminiau, kad turiu dar vieną knygą – lietuvio vienutininko, kuris apiplaukė ne pasaulį, aišku (tokio dar neturime!), o tiesiog perburiavo savo laive Baltiją iš Gotlando į Klaipėdą.

Nebuvo jis nei pirmasis, nei paskutinis toks, nei iš tikro šito potyrio iš anksto ir sąmoningai siekė (bet kai išspyrė “įgulą“ į krantą, tai kas beliko?) – bet va gavosi, o nuotykius ir potyrius (tame tarpe ir apie “baptistus“, paskendusį puodą ir laive nebuvusios žmonos dūšią vaizdinį) linksmai ir vaizdžiai išdėstė dabar jau bukinistiniu raritetu tapusioje “Pliažo skaitinių“ (tokia leidykla buvo) knygelėje “Žaliosios Karibų jūros salos“.

Tai va iš šios knygos autoriaus ir pranešėjo, kurį, manau, padrasino ir Joshua Slocum kažkada dar nelietuviškai perskaityta knyga, autografą aš šia proga (kodėl to nepadariau anksčiau, hm?…) ir pasiėmiau.

O Joshua Slocum knygą, jau išverstą ir į lietuvių kalbą, nepaisant mano požiūrio į sąvokų vartojimą, kurių nei pats knygos autorius nesuprastų, ar vertimo netikslumų (pvz., net nežinojau, kad autorius mokėjo skaityti “arabiškas raides“, kuriomis užrašyta atminimo lentelė Robinzono Kruzo prototipui, pastatyta britų karo laivyno jūrininkų…), nusipirkti vis tik rekomenduoju (mes pasinaudojom proga įsigyti už vieno poeto-kunigo bei dviejų lakūnų banknotų sumą). Nes ši knyga tikrai įkvėpė ne vieną buriuotoją ir kelionių mėgėjų kartą.

Ir, kaip apibendrino Bitlas – gana čia plepėti, nes sezonas atsidaro “Pilypo taurės“ regata gegužės 6-8 dienomis Kuršių mariose!

Gi nelenktynininkai ir visokie “netikri buriuotojai“ baigia krautis daiktus ir persitikrinti inventorių kruiziniam buriavimui nors ir kokioje Egėjo jūroje nuo vienos salos iki kitos, džiaugdamiesi proga apsukti ne aplink pasaulį, bet bent jau kokį Dodekanesą – ir ne vieni, o su kompanija.

Ir kad šitai dabar irgi vyktų kaip kasdieninis ir visiškai prieinamas kiekvienam malonumas – neabejotinai yra dalis nuopelno ir minėtojo vienutininko buriuotojo Joshua Slocum

Ahoy!

Advertisements