“Nėra šventyklos tiek šventos, kurios pinigai negalėtų išniekinti, ir tvirtovės tiek stiprios, kurios pinigai puolimu neužimtų.“

– Marcus Tullius Cicero (romėnų teisininkas, rašytojas, mokslininkas, oratorius ir valstybininkas, 106 m. pr-43 BC)

* * *

2010-06-25, penktadienis, Gižycko

Kadangi nuo šv. Brunono kryžiaus nusprendėme ne Gižycko kalvarijomis eiti ieškodami šventyklos, į kurią (tiksliau, pagal numeraciją – iš  kurios) tie akmenų stulpai veda, tai sušokame į automobilį ir patraukiame link Bojeno tvirtovės.

Gižycke, visiškai prie kanalo ir pasukamojo tilto, yra dabar vis dar rekonstruojama 14-to amžiaus kryžiuočių pilis, kurią per Antrąjį pasaulinį karą naudojo įgulos vadas kaip savo rezidenciją. Tačiau šiuo metu daug įdomesnis ir didesnis objektas yra 6 bastionų Bojeno vardo tvirtovė, pradėta statyti 1844 metais Lėciuose (dab. Gižycke). Čia pamatų akmuo padėtas rugsėjo 4 dieną, dalyvaujant ir pačiam idėjos iniciatoriui Prūsijos karo ministrui generolui Hermann Leopold Ludwig von Boyen_ui, kurio vardais pavadinti trys bastionai, o likę – jo herbo simboliais: Kalavijo, Teisės (matomai, svarstyklių) ir Šviesos bastionai atitinkamai.

Pati tvirtovė yra tarp dviejų Gižycko miestą kertančių kanalų, dabar vadinamų Lėcių (Luczanski – pagrindinis ir esantis rytuose) ir Niegocino (Niegoczinski) kanalais, jungiančių šiaurėje esantį Kisajno ežerą su pietuose tyvuliuojančiu Niegocino ežeru.

Poreikis įtvirtinti Rytprūsius, turint pašonėje vis labiau agresyvėjančią ir “atkuntančią“ Rusijos Imperiją, kilo daug anksčiau, nei pradėta pačios tvirtovės, kaip ir daugelio panašių Rytprūsiuose (tame tarpe ir dabartiniu Jūrų muziejumi ir akvariumu esanti mūsiškė Kopgalio tvirtovė), statyba, nors projektas jau buvo parengtas apie 20-uosius 19a. metus, tačiau Prūsų karalius (kaizeris) Friedrich Wilhelm IV leidimą statyboms pradėti davė tik 1841-aisiais, sekančiais metais jau buvo atrinkta vieta jos statybai, o dar po metų – ir patvirtinti generolo Astero pateikti projektiniai planai.

Statybos vyko iki 1853 metų, tačiau neužsibaigė, nes tvirtovė vis buvo papildoma ir rekonstruojama iki pat 1868-1870 metų, kuomet baigė kurtis Antrasis Reichas, ir Prūsija, tapusi Vokiečių Imperija, sėkmingai parodė savo pietiniams (austrams – Oestereich) ir vakariniams (prancūzams – Frankreich) kaimynams, kuris “reichas“ geriau geba kariauti ir su kokia jėga nuo šiol (ir bene iki šiol) teks skaitytis Europoje.

Išmintingojo gi ir toliaregiškojo kaclerio Otto von Bismark, buvusio ir jaunystėje pasiuntiniu Rusijoje, užsienio politikos dėka Prūsija ir naujoji Vokietija su rytiniu kaimynu stengėsi rasti veikiau bendrą kalbą, o ne bandymą pasimatuoti smaigais ant pickelhaube šalmo, kol tai abiems imperijoms proga atsirado tik 1914-aisiais…

Kaizeris Vilhelmas II ir caras Nikolajus II – pusbroliai, vilkintys vienas kito šalies uniformas 1905-ais

Tačiau, kaip sakė romėnai: regi pacuką nori taikos – ruošk parabelumą. Todėl draugystės draugystėmis, giminystės – giminystėmis (paskutiniai Vokietijos ir Rusijos valdovai buvo pusbroliai), bet tvirtovių per tą taikos laikotarpį prūsokai prisistatė pakankamai, o ir rusai tame stengėsi neatsilikti – turime daugiau ar mažiau išlikusį fortų žiedą aplink Kauną.

O va Bojeno tvirtovę aplankyti tikrai rekomenduočiau ilgesniam pusdieniui, nei mes galėjome tam laiko skirti, nes tvirtovė yra tikrai didesnė, nei abi Klaipėdos Kopgalio ir Pilies tvirtoves kartu sudėjus, o minėtieji Kauno fortai, deja, patogumu ir turistinio patrauklumo prasme taip pat jai neprilygsta. Tvirtovėje veikia muziejus, o jei dar ir gidą pasisamdysite, tai vaikštinėdami ir landžiodami po visus užkaborius nuo kojų gal ir nusivaryti netgi sugebėsite (šiaip jau, buriuotojai nėra ištvermingų kojų turėtojai – veikiau jau ištvermingų pasturgalių).

Tvirtovė turi trejus vartus, pastatytus 1851-1852 metais: Kętrzyn, Gižycko ir Parako sandėlio (arba Arsenalo). Tačiau buvo dar vieneri – Vandens vartai. Mat tvirtovė turėjo ir pridengti laivybos kanalą, jungiantį Kisajno ir Niegocino ežerus – gi panašiai Kopgalio tvirtovė dengė įplauką į Memelio reidą (dabartinę Klaipėdos uosto akvatoriją), o Pilies – į patį uostą, kuris iš esmės tuomet buvo Danės upės žiotyse.

Tad ir prie Bojeno tvirtovės buvo įrengtas netgi uostas, tačiau spartus technikos progresas planus greitai pakoregavo, nes jau 1868-ais metais nutiestas tarp Kętrzyn ir Gižycko geležinkelis (čia prie Gižycko yra ir to meto geležinkelio tiltas), todėl vanduo pasirodė prie tvirtovės mūrų ir kanalo senvagės tik pradžioje ir labai trumpai, nes greitai grioviai visgi vėl buvo nusausinti, o uostas užpiltas – jau 1870-aisiais. Prie buvusių Vandens vartų pastatyta kepykla (matomai, išnaudojant kažkokius prekinius sandėlius). Ten būsite – apsižiūrėsite patys, kur tų vartų galėta būti.

Pagal Max Toeppen “Mozūrų istoriją“ (1870m.), tarp 1843 ir 1859 metų tvirtovės statyba kainavo apie 1 201 857 reichsmarkes (va kaip vokiškai tiksliai – ne šiaip “ES ir LR biudžeto lėšų įsisavinta virš meleono“!). Mūrininkai uždirbdavo po 12-25 sidabrinius grašius per dieną vasarą, o kiti darbininkai – po 7 grašius vasarą ir 6 žiemą. Tvirtovės papildymai ir tvarkymai truko bemaž iki pat Antrojo pasaulinio karo, atsižvelgiant į tobulėjančios artilerijos pasiekimus.

Įgulą taikos metu sudarė maždaug dvi kuopos – 550 karių (pagal dabartinius karybos standartus jų būtų bemaž penkios), tačiau karo metu tvirtovė talpino apie 3000 kariškių ir aptarnaujančiojo personalo, kurie buvo apgyvendinti viduje esančiose kareivinėse ir centriniame bastione (donžone).

Iki radijo atsiradimo, pastovų ryšį su Elku, Nida (ne Neringoje, o Rucajnuose!) ir Karaliaučiumi palaikė 700-tams pašto balandžių paskaičiuota stotis, kurioje iš viso gyveno iki 2140 šių “ryšio priemonių“ (skirtumas susidarė dėl nurašymo senatvei, ligoms, katinams ir paklydėliams?). 1905-ais jau Kalavijo bastione įrengta elektros generatorinė, o 1907-ais visi kareivinių langai užmūrinti, ventiliaciją užtikrinant mechaniniu oro kondicionavimu. Paskutinė modernizacija atlikta 1913-ais, kuomet Liudviko bastione įrengti aplinkos stebėjimo periskopai.

1914-1918 metais Gižycko įtvirtinimai buvo išplėsti, ir objektų skaičius sudarė jau 255, todėl jau buvo įvardinama nebe kaip Bojeno tvirtovė, o Lėcių lauko įtvirtinimų pozicijos.

Statiniai ir pati tvirtovė pasiteisino: 1914-ais metais invazijos į Rytprūsius metu rusai nesėkmingai bandė ją šturmuoti, o po 1915-ųjų pakartotino atmušto šturmo – šie jau apylinkėse nebepasirodė, o Vokietijos kariuomenė iš Rytprūsių vis sparčiau stūmėsi į Rusijos imperijos gilumą. Tačiau nuo 1921-ųjų, iš esmės vos tik nusistovėjus taikai, Rytprūsių gynybos įtvirtinimai vėl pradėti stiprinti, ir Lėcių gynybinis rajonas apėmė jau 1350 kv.km (45×30 km) bei jį sudarė 227 kariniai bunkeriai ir slėptuvės.

Bojeno tvirtovė “pasižymėjo“ ir Antrajame pasauliniame kare: iš čia 1939m. rugsėjo 7 dieną XIX-oji vokiečių brigada, dar vadinama ir Lėcių tvirtovės brigada, vadovaujama vokiečių “tankų taktikos tėvo“ generolo Heinz Guderian, pradėjo invaziją į Lenkiją. Kadangi šis 1944m. liepos 21d. -1945m. kovo 28d. ėjo Wehrmacht Sausumos pajėgų (Heer) štabo viršininko pareigas, tai jis į apylinkes buvo trumpam sugrįžęs – jo tarnybos vieta buvo OKH (Oberkommando des Heeres) “Anna“, vokiečių generalinio štabo bunkerių kompleksas Mauervalde (dab. Mamerki), veikęs iki 1945m. sausio mėn.

1942 m. nuo liepos 16 iki rugsėjo 4 dienos generolas Andrejus Vlasovas, buvęs Raudonosios armijos šiaurės vakarų fronto vadas, buvo laikomas belaisviu tvirtovėje, iš kur buvo nugabentas į vokiečių generalinį štabą Vinicoje (Ukraina), kuomet nusprendė pereiti į vokiečių pusę, kad galėtų kariauti prieš bolševikus, ir pradėjo formuoti savanorišku pagrindu sudarytą ROA (Rusijos išlaisvinimo armiją) iš vokiečių laikomų nelaisvėje Raudonosius armijos karių bei Reicho okupuotų teritorijų gyventojų – daugiausiai rusakalbių.

Nes, kiek nukrypsiu kontekstui priminti, tai, tarkime, latviai turėjo kiek vėliau savo dvi Waffen-SS divizijas (viena jų, 19-toji, 1944 metais gynė Vilnių nuo generolo I. Černiachovskio raudonosios armijos), estai – vieną, o lietuviai, trumpai suformavę 1944 metais (veikė vasario 13 – gegužės 21 dienomis) ir pabandę pabūti generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujama savarankiška 20 000 karių savigynos (P. Plechavičius Rygoje pasirašytame vasario 13 dieną memorandume formavo formaliai “policinius“ – Höherer SS, o ne karinius – Waffen-SS dalinius) Vietine rinktine, po kiek laiko išsiskirstė į namus, atsisakę prisiekti fiureriui (P. Plechavičius už visos rinktinės paskelbtas “neribotas atostogas“ buvo įkalintas Salaspilio konclageryje) ir padarę liūdnas išvadas, kad “tai ne mūsų karas – tegul tiedu diktatoriai ir aiškinasi“.

Gi pačių vokiečių organizuotą šaukimą į Waffen-SS mūsų intelingentai irgi sėkmingai sužlugė dar 1942-aisiais, dėl ko dalis aktyvistų ir atsidūrė Štuthofo konclageryje (žr. Balio Sruogos “Dievų mišką“). Tad lietuviai, greta lenkų ir graikų, yra tie nedaugelis Trečiojo Reicho okupuotų tautų,  kurios neturėjo savų Waffen-SS pajėgų (deja, užteko ir kitokio bendradarbiavimo su Reichu).

Atkreipsiu dėmesį, kad pagal tarptautines konvencijas okupuotų kraštų gyventojai negali būti imami tarnauti reguliariosios kariuomenės daliniuose, kuomet SS kariniai daliniai, vadinti Waffen-SS, buvo savotiškas šios konvencijos apėjimas, juolab, kad ir Waffen-SS buvo sudaroma savanorišku principu ir pavaldi SS reichsfiureriui H. Himleriui, o ne Generaliniam štabui, tad nebuvo ir Wehrmacht (karinių pajėgų) dalimi.

Kariniai laipsniai pačiuose Waffen-SS daliniuose buvo “paramilitariniai“ (visi tie “fiureriai“, kuomet ir laipsnis buvo žymimas tik vienu antpečiu įprastinėje, juodojoje, SS uniformoje, o iš esmės atsispinėjo ženkluose apykaklės antsiuvuose), kuriuos nuo 1940-ųjų imta dubliuoti ir “kariškai“ tam reikalui (pajuokaujant, tai jie iš esmės, gavo jau po antrą antpetį), kad pakliuvusiems į nelaisvę kariams ir karininkams galiotų tarptautinės Ženevos konvecijos apsauga, taikoma ginkluotiems kovotojams (taip, pvz., pulkininkas Waffen-SS turėjo SS štandartenfiurerio ir “vermachtišką“ obersto laipsnį, o jo karinė lauko uniforma iš esmės nesiskyrė nuo įprastinės vermachtiškosios feldgrau, kuomet Reicho erelis buvo siuvamas ne virš dešinės kišenės, o ant kairės rankovės aukščiau alkūnės linkio).

Dalis ir buvusios Vietinės rinktinės, ir šiaip savanorių karių ir karininkų (iš viso iki 6000) savarankiškai ir savanoriškai dalyvavo Sedos kautynėse 1944 metų spalio 7 dieną, suformavę Tėvynės apsaugos rinktinę, formaliai pavaldžią jau ne Wafen-SS, o Wehrmacht vadovybei, tačiau į pastarosios planus įėjo ne Lietuvos teritorijos gynimas, bet sklandus atsitraukimas iki Rytprūsių, todėl Tėvynės apsaugos rinktinė, matomai, turėtų būti laikoma pirmu organizuotu lietuvių bandymu ne bendradarbiauti su Reichu, bet savarankiškai priešintis Lietuvos Respublikos teritorijos sovietinei reokupacijai, iš ko tarsi natūraliai ir idėjiškai jau išplaukė ir pirmasis Sąjūdis – Lietuvos laisvės kovų sąjūdis 1944-1953.

1941-1944 metais Bojeno tvirtovė veikė tik kaip pagalbinė užnugario ligoninė, o iš jos dr. Giesing, laringologas (matyt todėl, kad gerokai bambtelėjo ir ausis užgulė?), buvo iškviestas 1944 metų liepos 22 ir 23 dienomis į fiurerio Vilko guolį po pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį. Tvirtovė savo gynybinės funkcijos daugiau niekad nebeatliko: artėjant Raudonajai armijai, 1945m. sausio 22-23 dienos civiliai buvo evakuoti iš Lėcių, o 25-tą dieną – paliko be mūšio ir kariškiai miestą, į kurį jau sekančią dieną įžengė rusai, tik šįkart – jau su raudonomis vėliavomis, o ne Rusijos Imperijos ar Trikolorais…

Iki 1957 metų tvirtovę naudojo savo reikmėms Lenkijos liaudiškoji kariuomenė, po ko objektas perduotas civiliams ir veikė kaip vištidė, sūrinė bei grūdų sandėlys. Tik 1995-aisiais tvirtovę perėmė Bojeno tvirtovės mylėtojų asocijacija, kuri ir ėmėsi atstatymo, sutvarkymo ir pritaikymo visuomenės labui darbų.

* * *

O mes atvykstame iš tvirtovės užpakalinės dalies.

Tvirtovė į Kętrzyn pusę (užpakalinis įėjimas – iš vakarų pusės)

Eismas čia naktimis ribojamas:

Per kelis metus atsirado naujas ženklas – 2008-ais jo nebuvo

Nors riboja čia iš esmės automobilių eismą tik vakarinėmis valandomis, tačiau ir dieną nėra čia ko lįsti – ir ne tik važiuotam, bet, iš tikro, ir pėsčiam.

Kodėl? Nes nėra kasų čia, o įėjimas mokamas (apie 5 auksinius).

Kętrzyn (vakariniai) vartai su gynybine siena

Niekas, aišku, netikrina, tad turite pasirinkimą: susimokėti ir apžiūrėti viską, arba paslampinėti prie šių vartų tarp Leopoldo (įėjus iš kairės) ir Hermano (dešiniau) bastionų – grynai smalsumui patenkinti.

Galima, aišku, apsimesti, kad bilietą turi ir slampinėti visur – ypač, jei gerai sekasi lošti pokerį arba esi po botokso injekcijų veido raumenyse.

Hermano bastiono siena ir apžėlęs gynybinis griovys

Bet sąžinės turintys vis tik eina pro Gižycko (rytinius) vartus tarp Liudviko ir Kalavijo bastionų.

O va kaip atrodo, užėjus pro Kętrzyn vartus – prašalaičiai gali būti sėkmingai apšaudomi kryžmine ugnimi, dėl ko ir perspėja lipdukas ant vartų:

Kętrzyn vartų vidinis “tambūras“

O šioje dalyje įsikūręs ir vietos narų klubas “Banginis“ (lenk. pletwal – žodis kilęs, matomai, nuo rusiško keiksmo, ištarto estiškai, ir angl. whale):

Narų klubas “Banginis“

Štai taip atrodo gynybiniai tie patys vartai iš vidaus:

Kętrzyn vartai, kur įsikūrę narai, iš tvirtovės vidaus

Nuo jų galima paėjėti tiek kairėn link Hermano bastiono, tiek ir dešinėn link Leopoldo:

Alėja link Leopoldo bastiono

Ir nesistebėkite dėl automobilio provėžų – vienas kažkoks tikrai mums beeinant įvairavo ir nuvažiavo savo reikalais link bastiono (atvežė amuniciją iš miesto?).

Taip einant ja – ir visą tvirtovę apeitumėt…

Tačiau į mūsų planus tai neįeina, nes ketiname aplankyti tuos nelemtuosius Mamerki bunkerius – buvusią Vermachto generalinio štabo būstinę ir gynybinių pastatų kompleksą.

O link jų norime nuvažiuoti “tiesiai per aplink“ – pro Gižycką link Węgoržewo pro rytinę Šwęcajty ežero pakrantę, kadangi neišėjo mums inkaruotis nei vienoje, nei kitoje pusėje, o kaip neaplankyti, jei jau čia pat šalia esame?

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Dedam kryžiuką, arba Praskeltagalvis pyarščikas ne savo noru“

Tęsinys: “Nuo tvirtovės aplink ežerus link bunkerių“