– Tai nelengva,- sakydavo sau Pūkuotukas, žiūrėdamas ten, kur anksčiau buvo Pelėdos namas. – Nes Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. O jūs galit tik nueiti ten, kur jiems lengviau būtų jus rasti.

IX skyrius, kuriame Nulėpausis aptinka Pialėdyną ir Pelėda į jį persikrausto (“Trobelė Pūkuotynėje“ – iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis: A.A. Milne. The World of Pooh, Methuen Children’s Books, London, 1958).

* * *

2010-06-25, penktadienis, Gižycko

Nuo Gižycko Bojeno tvirtovės išvažiuojame link Mamerkų – juk pažadėjau įgulai “bunkerių miestą“ parodyti, kurio ir pats, prisipažįstu, dar nebuvau matęs, bet už tai kaimynystėje teko lankytis moksleiviu būnant ekskursijoje po fiurerio “Vilko guolį“.

Ten bunkeriai išsprogdinti (įspūdingas skerspjūvis atsidengia, perskilus 8 metro storio sienai ir 10 metrų storio stogui…), o va Gižycke turizmo ir informacijos centre įsigytas kelionių vadovas žadėjo, kad šie bus sveikutėliai, ir dar ne vienas tuzinas jų – matyt, Vermachtas taupė trotilą frontui, o ne švaistė jį savo generalinio štabo pastatams, netenkantiems jokios strateginės ar gynybinės reikšmės, artėjant Raudonajai armijai, naikinti.

Nuo Bojeno tvirtovės galima važiuoti ilgesniu maršrutu pro Kętrzyn – prie kurių Bojeno tvirtovės vartų gi ir esame. Tačiau artimesnis kelias veda per Gižycką link Węgoržewo pro Ogonki, o nuo jo – jau pro Trygortą ir Przystan link pačio objekto:

Maršrutas nuo Bojeno tvirtovės link Mamerki bunkerių automobiliu

Kadangi išvardintos vietovės buvo lankytos arba matytos nuo vandens, kodėl gi dabar nežvilgterėti į jas pro automobilio langą?

Tad kaip tarėm – taip ir padarėm.

* * *

Ogonki prieplauka yra atvira visiems vėjams, tačiau šalia jos yra taverna, kur galima pasivaišinti ir žuvimi:

Ogonki “pensionatas“

Tai – gera naujiena. Blogiau, kad nakvynė čia iš tikro bus patogiausia tik prie gero ir nevėjuoto oro. Tačiau atplaukti užkąsti, kirtus visą Šwięcajty ežerą – kodėl gi ir ne? Dėl virtuvės ir kulinarinių aukštumų, deja, pasakyti nieko kol kas negaliu. Bet… gal šitas smalsumas kitąmet ir nuves kaip tik čia, pagalvojau?

Įdomu tai, kad prie miestelio užstrigome spūstyje. Pasirodo, rekonstruojamas tiltas per kanalą, jungiantį Šwięcajty ežerą su Stręgiel. Kiek nuo kelio sėdėdamas mašinoje galėjau matyti, tai ir paties kanalo šlaitai išrausti. O tai panašu, kad gal gi jį norima padaryti prieinamesnį laivybai, taip išplečiant ir buriavimo akvatoriją Šiaurinėje dalyje.

O dar vėliau, jau po sezono, skaičiau panašia tema straipsnį lenkiškame buriavimo žurnale “Žaglie“ – ten kaip tik vyksta diskusija dėl galimybės turėti alternatyvinį maršrutą po ežerus ne plaukiant tuo pačiu dabartiniu maršrutu, bet tarsi apeinant jį kanaliukais ir upėmis.

Kol kas to padaryti tikrai nesvajokite – ten yra keletas rimtų sausumos atkarpų maršrute, įskaitant tempimą vietinio ūkininko traktoriumi ant priekabos bei bridimą sekliu upeliuku iki kelių “farvateriu“. Tačiau tikrai bus smagu žinoti, kad dar vienas ežeras taps prijungtu, ir, tikiuosi, jau nuo 2011-ųjų!

O kol kas kertame Węgoržewo, ir už jo štai krenta į akis toks prūsiškasis palikimas su vandentiekio bokštu:

Mitas apie prūsiškas pilis yra kiek perdėtas

Panašių sodybų, perimtų naujųjų šeimininkų, kuriuos dabar vadiname “senbuviais“ bei “vietiniais“, apstu ir Lietuvoje – Pamario krašte.

Ką gi, kas buvo – pražuvo, ir nebesugrįš… Juk paskutinįsis karas ir pokario įvykiai žiauriai išblaškė šeimas iš jų gimtųjų vietų. Bet būtų gerai, kad naujieji sodybų šeimininkai bendro architektūrinio stiliaus nedarkytų savo naujais beskoniais ir klaikiais priestatais.

Bet ne tik architektūroje matyti istorinis palikimas to prūsiškojo darbštumo, kruopštumo ir tvarkingumo. Tokių keliukų apstu tiek pas mus, tiek ir Mozūruose:

Alėja, einanti pro Przystan

Tuomet, kai nebuvo automobiliuose oro kondicionierių, šių medžių alėjos lapija saugojo nuo kaitros, važiuojant bričkele į bažnyčią, miestelio kermošių ar į svečius. Žiemą – neleisdavo įsisiautėjusiam vėjui kelio užpustyti. Patvinus, kaip Nemuno deltoje – rasti neklampią brastą…

Dabar tokie keliai yra laikomi atgyvena, todėl ir medžiai pakelėje yra sparčiai kertami – “bričkelių“ greičiai dabar nebe tie, kaip ir pats gyvenimo tempas pasikeitė. Man gi, besimėgaujančiam neskubriu plaukimu su burėmis, šie keliukai yra kažkuo artimi savo dvasia, nors tūlam lietuviui – proga pabambėti, kokie Lenkijoje keliai blogi.

Na, bet kaip bebūtų – turėkite omeny, kad tokia alėja nebūtų labai saugu kėblinti iš Trygorto “uosto“ pro Przystan iki Mamerkų, kaip ketimo pradžioje padaryti, tačiau patingėjome.

O štai tas kelias atveda ir link Mozūrų kanalo. Čia vaizdas nuo tilto į kanalą gilyn:

Mozūrų kanalas link vakarų krypties

O štai kaip atrodo to paties kanalo žiotys, į kurias įplaukti galima, tačiau toliau kanalu plaukti – ne:

Mozūrų kanalo žiotys – į ežerą Mamry.

Ir suprantama kodėl – kabo visai palei vandenį pertempta ne viena eilė aukštos įtampos laidų…

Šiaip jau, man gaila, kad Mozūrų kanalas prieinamas nebent baidarininkams, o atskiras pavienes trumpas atkarpas (pvz., šliuzus) galima apžiūrėti iš esmės tik privažiavus sausumos transportu. Visai miela būtų bent jau vieną jo atkarpą nuo Mamry ežero iki Rydzowka ežero padaryti plaukiojamą.

Bet tai po to kaip būna? Apetitas atsiranda bevalgant – ir užsimanysim kanalą padaryti tinkamą nuo Rydzowka iki pačios sienos su Kaliningrado sritimi!…

O va jei prisiinkaruosit, radę vietos, pietinėje kanalo žiočių pakrantėje, tai už medžių juostos užeisite šią mielą aikštelę (iki jus uodai aptiks):  

Aikštelė prie Mozūrų kanalo žiočių (pietinė dalis)

Aikštelė nėra “niekieno“ – šalia gyvena šeimininkai. Čia, kiek supratau, yra Mamerki miško (vok. buv. Mauerwald – “mauručių giria“) girininko sodyba:

Pievelės šeimininkų sodyba

Ar jie ima kokį mokestį už stovėjimą nakčiai toje pakrantėje – nežinau. Kiek patys pamenate, vis tik inkaravimosi vietų trūkumas ten yra akivaizdus, todėl turėjome patraukti į Trygorto laisvąjį “uostą“ (laisvą vietų prasme).

Bet jei apmokestina – visai nenustebčiau.

Gi tolėliau, patraukus keliu, galima rasti reklaminius stendus, pranešančius apie stovyklavietę (kuri kažkodėl yra “šlapia“), ir netgi parduotuvę bei gerą masalą ne vien buriuotojui – žuvį su alumi:

Przystan privalumų reklama netoli Mamerki

Sprendžiant iš pateikiamos informacijos, tai prieplaukos vardo gyvenvietė (lenk. Przystan), kuri iš esmės neturi prieplaukos turistaujantiems buriuotojams, už tai turi kitų, be išvardintų aukščiau, privalumų – tarkime, visokiems “berankiams“ ir šiaip teniso raketę nulaikantiems.

Tačiau ne vien dėl kaimo turizmo čia važiuojama, ir gal tiksliau – kaip tik ne dėl jo. Štai – fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerių komplekso “Vilko guolis“ informacinė nuoroda:

“Vilko guolio“ informacinis stendas prie Mamerki

Šeimininkas seniai kaput, ir ačiūdiev, tačiau už 18 km pagal nuorodą ne tik apžiūrėsite patį objektą, bet ir galėsite pavalgyti, permiegoti, pastatyti automobilį, apsistoti su savo palapine ar kemperiu, arba bent jau išgersite puodelį kavos.

Ne, viskas yra šiuolaikiška ir lenkų įkurta, nors panašūs objektai, įskaitant ir karininkų klubą, kino teatrą ir panašius kultūrinius objektus, tame komplekse irgi buvo. Žodžiu, nuvažiuokite – ir apžiūrėkite patys.

O mus pasitinka jau toks kiek militaristinio stiliaus kelio ženklas, pranešantis, kad beliko tik varganas 100 metrų iki…

Mamerki – beliko 100 metrų

O štai į juos ir važiuojame.

Miškas aplink tankus, tamsus, drėgnas – kuo ne Vidurio Europos džiunglės, slepiančios paslaptingą išnykusį miestą, keistos civilizacijos piramides arba…?

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Bojeno tvirtovės užkulisiai“

Tęsinys: “Trečiojo Reicho šmėklų miestas“

Advertisements