“Pastatuose nesivaidena. Tai mes patys sau neduodame ramybės, ir nepriklausomai nuo architektūros, kuria mes save apsupame, mūsų šmėklos lieka su mumis tol, kol mes patys netampame tik vėlėmis.“

– Dean Koontz “Greitis“ (Velocity)

* * *

2010-06-25, penktadienis, Mamerki


Pas mus dažniausiai vis dar klaidingai, ir tam, spėju, turėjo įtakos sovietiniai filmai apie Didįjį Tėvynės karą (kitaip tariant, Antrojo pasaulinio karo tik Rytų fronto epizodą nuo 1941m. birželio 22d. iki 1945m. gegužės 9d.), suvokiama, kas yra Wehrmacht.

Ne, ši organizacija nebuvo Trečiojo Reicho sausumos pajėgos, tačiau daugumai kažkodėl užsifiksavo, kad jei šiaip vokiečių kareivis su Darth Veder_io iš “Žvaigždžių karų“ šalmu – tai čia “vermachtas“, o jei juoda uniforma ir su “šmaiseriu“ – tai būtinai esesininkas (Waffen-SS). Nepriklausomai nuo kario, būtinai dar ir rankovės iki alkūnių atraitytos.

Gi iš tikro vermachtas – tai bendrai gynybinės Trečiojo Reicho pajėgos, kurias sudarė:

– sausumos (iš tikro šios vadinosi Heer), kurioms iš esmės vadovavo ne “viskam ir taip vadovavęs“ fiureris Adolf Hitler, bet general-feldmaršalas Wilhelm Keitel, pasirašęs sąjungininkams ir Vokietijos kapituliacijos aktą 1945m. gegužės 8 dieną, ir dėl šito “užsiputojusiems“ rusams – dar ir atskirai kitądien;

– jūrų (Kriegsmarine), kurioms vadovavo, bene labiausiai žinomas, grosadmirolas “dėdulė“ Karl Deoniz, formaliai ėjęs Reicho prezidento pareigas po fiurerio mirties (nuo 1945m. balandžio 30d. iki gegužės 23d., kuomet Vokietijos Reicho nebeliko);

– oro pajėgos (Luftwaffe), kurios buvo pavaldžios Pirmojo pasaulinio karo asui (vienu metu vadovavo eskadrilei po garsiojo Raudonojo barono žūties) Hermann Georing, reichsmaršalui (formaliai tokiu būdu jis buvo viršesnis už visus kitus Reicho karininkus, bet nedera šio laipsnio painioti su SS reichsfiureriu – aukščiausiu SS pajėgų laipsniu, kurį turėjo Heinrich Himmler, vadovavęs ir Waffen-SS – sukarintoms SS pajėgoms), Reichstago (parlamento) pirminkui, Prūsijos laisvosios valstijos ministrui pirmininkui ir Prūsijos valdytojui, aviacijos ministrui, miškų ministrui ir… netgi buriuotojui (teigiama, kad šiojo rekvizuotą suomių ir prancūzų, kaip kūrėjų ir gamintojų, tarpe išpopuliarėjusią tarpukariu “Ryklio“ arba Hai/Requin klasės jachtą Mozūrų ežeruose panaudojo Romanas Polanskis, filmuodamas vieną pirmųjų savo filmų “Peilis vandenyje“).

Visų šių aukščiau minėtųjų tiek vadų, tiek vadaviečių bunkerius galite rasti ir aplankyti Mozūrų ežerų apylinkėse, tačiau mes patraukėme į didžiausią jų kompleksą – Oberkommando des Heeres (OKH – vyriausiasis sausumos pajėgų štabas, vadavietė).

Beje, formaliai OKHui vadovavo Oberkommando der Wehrmacht (OKW – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas, kurį Adolfas Hitleris įsteigė, turėdamas tikslą perimti vadovavimą karinėms operacijoms iš profesionaliosios, atėjusios iš Reichswehr, karininkijos “klano“), tačiau iš tikro OKH faktiškai daugiau vadovavo visoms operacijoms Rytų fronte (prieš SSRS), o nuo 1941 m. OKW, tam tikra prasme buvęs ir fiurerio, kaip vyriausiojo kariuomenės vado, “sekretoriatu“, vadovaujamu aukščiau minėtojo H. Keitelio, daugiau vadovavo visoms operacijoms Vakarų fronte (prieš JAV ir Didžiąją Britaniją su Prancūzija), kai formaliame šiam pavaldume buvę, bet turėję de facto didelę autonomiją jūrų pajėgų vyriausiasis štabas (Oberkommando der Marines) bei oro pajėgų vyriausiasis štabas (Oberkommando der Luftwaffe) vadovavo atitinkamai jūrų ir oro karinėms operacijoms.

Jei prie to pridėsite Waffen-SS su šios štabu, tai suprasite, kaip ir kodėl dar fiureris ėmėsi paskui pats viską “koordinuoti“.

* * *

OKH pastatytas per 18 km nuo fiurerio Adolfo Hitlerio “Vilko guolio“ (dar – “Vilko irštvos“, kuri yra Gerlože), dabartiniuose Mamerkuose (anksčiau – Mauerwald, arba “maurota, maurų giria“, žodžiu – Mauručiai lietuviškai). Išdėstytas strategiškai gana įdomiai ir išnaudojant natūralias kliūtis: šiaurinėje pusėje eina Mozūrų kanalas, o pats kompleksas, žinomas kodiniu pavadinimu “Anna“, yra Mamry ežero, plytinčio šiam iš rytų, bemaž pakrantėje, miško gilumoje. Gi vakaruose pro čia eina Węgoržewo-Kętrzyn geležinkelio linija.

Statybos vieta buvo parinkta 1940m. rugsėjį (žemės priklausė mano anksčiau minėtiems vietiniams grafams Lehdorff – nusavinta “liaudies ir valstybės“ arba “nacijos ir Reicho“ labui), o jau 1941-ųjų metų gegužės 1 dieną turėjo objektas būti priduotas ir naudojimui – buvo skirtas virš 40-čiai generolų ir feldmaršalų bei dar 1500-tams vermachto karininkų ir kareivių.

Visumoje, juk ir pats Wehrmacht buvo didžiausia karinė organizacija, kovojusi Antrojo pasaulinio karo metu, kurios kareivis išsiskyrė savo drausme, sumanumu, agresyvumu puolime, užsispyrimu gynyboje, karinių priemonių, ypač kurių stygių ėmė jausti karo antroje pusėje, efektyviu panaudojimu.

OHK statybos generalinis rangovas buvo Todt organizacija, liūdnai pagarsėjusi vergų darbo išnaudojimu – nemažai belaisvių sunkių darbo sąlygų nepakeldavo, o ir slaptų objektų darbo jėga dažniausiai būdavo po darbo užbaigimo likviduojama. Šiame objekte dirbo virš 2000 darbininkų, “įdarbintų“ formaliai chemijos koncerno “Askania“. Man junginys “chemija“, “naciai“ ir “slaptų bunkerių statyba“ priveda prie niūrių minčių apie šį kompleksą stačiusių darbininkų likimą…

Iš pradžių panaudoti Mozūrų kanalą rausę darbininkai, vėliau jau gausiai atsiradę, ypač atsidarius Rytų frontui, karo belaisviai bei nuo 1943-ųjų (kai buvo sąjungininkų subomborduota Peenemünde, esanti Pomeranijos įlankoje, kurioje buvo sukurtos ir leidžiamos raketos V-1 bei V-2 į Didžiąją Britaniją, prireikė ir OKH pastatyti “dėl viso pikto“ papildomas priešlėktuvines slėptuves) ir priverstiniam darbams į Reichą išvežti okupuotųjų teritorijų civiliai gyventojai. Specialius inžinerinius darbus atliko aplinkinės statybos bei inžinerinės įmonės.

250 ha plote buvo pastatyta iš viso virš 200 įvairios paskirties pastatų, iš kurių 34 buvo betoniniai įtvirtinti bunkeriai, 2 itin tvirti priešlėktuviniai bunkeriai-slėptuvės, ir daug medinių ir mūrinių pastatų, įskaitant kareivines (yra ir nebaigtų arba apgriautų pastatų, kurių paskirtis neaiški). OKH “Anna“ objektas buvo aprūpintas visa to meto šiuolaikine elektros įranga, perspėjimo sistema, vandentiekiu ir kanalizacija, telefono ir radijo ryšiu.

1941m. gegužės 15d. prasidėjo įkurtuvių parengiamieji darbai, o 21d. OKH formaliai jau įsikėlė bei pasirengė funkcionuoti pagal paskirtį, todėl birželio 23d. štabo viršininkas pulkininkas Franz Halder, o po jo sekančią – ir vyriausiasis sausumos pajėgų vadas (lauko kariuomenės vadas) feldmaršalas Walter von Brauchitsch, atvyko iš Berlyno apžiūrėti naujosios vadavietės – kaip tik tomis dienomis gi ir jau buvo tik-tik prasidėjusi drang nacht Osten

Tačiau OKH laikinai buvo perkelta nuo 1942m. liepos 16 iki spalio 31 dienos į Vinicą Ukrainoje (panašiai ten persikėlė ir fiurerio “Vilko guolis“ – tuos objektus ukrainiečiai dabar irgi padarę prieinamus turistams), mat Rytų frontas sparčiai nudundėjo į Rytus, kas apsunkino ir labai lėtino šio vyriausiojo štabo komunikaciją su frontu.

Vis tik Franz Halder buvo atleistas dėl pralaimėjimų iš štabo viršininko pareigų Vinicoje 1942m. rugsėjo 24d., ir jo pareigas pradėjo eiti iki 1944m. liepos Kurt Zeitzler (o šį vėliau pakeitė iki 1945m. kovo mėnesio, iki irgi prarado fiurerio pasitikėjimą, tankų taktikos “tėvas“ Heinz Guderian), neužilgo grįžęs iš Vinicos su visu personalu į OKH “Anna“ Mauervalde.

OKH su Kurt Zeitzler dar trumpam buvo perkelta vėl atgal 1943m. vasario 17 – kovo 13 dienoms į Vinicą, mat tuomet feldmaršalas Erich von Manstein laimėjo trečiąjį Charkovo mūšį. Ir čia palyginimui: Stalingrado mūšis vyko 1942m. rugpjūčio 23 – 1943m. vasario 2 d. iki tol, o Kursko lanko mūšis įvyko 1943m. liepos 4 – rugsėjo 23 dienomis jau po šito laikino OKH vėl perkėlimo arčiau fronto.

Bunkerių kompleksą sudaro trys zonos:

– I zona “Quelle“ – skirta užnugario ir aprūpinimo padaliniams (čia buvo ir pirtis bei kazino), kuriems vadovavo generolas Wagner (jo priešlėktuvinis bunkeris turistų taku einant yra pažymėtas Nr.5). Būtent ši zona yra arčiausiai pakrantės (todėl čia yra ir gynybiniai bunkeriai, ir bendros priešlėktuvinės slėptuvės, ir gynybiniai bokšteliai), ir šio generolo viloje (ši yra arčiausiai įlankėlėje už mano aprašytos priplaukimui Sosnowka salos) susitiko pasikėsinimo prieš fiurerį organizatoriai (žr. apie fiurerio kelnes).

Ši zona bene labiausiai turistų ir lankoma (tūlas pavaikščiojęs vien šioje – jau nusitąso ir nebepavelka klumpių į kitas), kaip ir aplankoma ji pirmiausiai, nes nuo čia prasideda ir turistų takas.

Į ją galima patekti ir per mano anksčiau minėtą pievelę prie Mozūrų kanalo, ten užsiinkaravus ežero pakrantėje, nuo jos einant piečiau girininko sodybos iki šiauriniojo pirmojo sargybos bokštelio, tačiau pirmąkart atvykstantiems ir be gido – aš primygtinai rekomenduoju to nedaryti ir ateiti per automobilių aikštelę prie plento!

Iš tikro, nedera ten šliaužioti “zuikiu“ be bilieto, nes tikrai yra daug saugiau (iki šiol!) vis tik nenukrypti į brūzgynus nuo pažymėto turistinio tako.

– II zona “Fritz“ – pavadinta Prūsijos karaliaus Frederick II Hohenzollern (1712-1786) garbei. Šioje zonoje ir buvo įsikūrę visi pagrindiniai vadų bunkeriai bei pati OKH vadavietė. Bet aukščiau minėtas feldmaršalas von Brauchitsch čia savo išblizgintų odinių ilgaaulių neapšilo ir galife kelnių su lampasais nepratrynė – atleistas iš pareigų 1941m. gruodžio 19d. dėl pralaimėjimo prie Maskvos, ir vadovavimą, kaip minėjau, perėmė pats fiureris Adolfas Hitleris (turėjęs obergefreiterio, maždaug vyresniojo seržanto, laipsnį Pirmąjame pasauliniame kare).

Ši zona yra už plento, o joje judėti tikrai smagiau – mat pagrindinis kelias čia jau yra grįstas akmenimis, ir tos gatvės dabar pavadintos Miško (ulica Lešna) bei Rūmų (ulica Dworcowa), kurios susilieja į Bukų (ulica Bukowa), vedančią link geležinkelio, prie kurios yra ir pati OKH štabo viršininko vadavietė bei rezidencija (ne bunkeriai, bet visa grupė mūrinių pastatų).

– III zona “Brigitten Stadt“ buvo skirta ryšių (komunikacijų) tarnyboms ir OKH aptarnaujančiam personalui. Todėl čia yra vos dvi betoninės slėptuvės (ir vieno neaiškios paskirties nebaigto bunkerio pamatai).

Ši zona yra irgi dabar už plento, piečiausiai, o į ją patenkama arba plentu pakulniavus nuo stovėjimo aikštelės į pietryčius, arba nuo II zonos einant į pietryčius pietiniu pėsčiųjų aplinkkeliu.

Perspėju, kad visas “Anna“ objekto plotas, jei kam žemdirbystė ne prie širdies ir 250 ha nieko nesako, tikrai yra nemažas (beveik 4166 kolektyvinių sodų sklypai po 6 arus…), ir kulniuoti, norint iš tikro viską apžiūrėti, teks ilgai. Kadangi šis Mamerki miestelis yra negyvenamas (neskaitant uodų ir kitokių miško gyvių), tai ir viešojo transporto problema palikta savieigai… tiesiogine prasme.

Objekto komendantu buvo generolas Walter von Geundel (jo vadavietė buvo įsikūrusi viename iš pagrindinės vadavietės pastatų, kuriuose būta ir kartografų patalpos bei… dar vienas kazino!), o objektą tuomet saugojo apsaugos batalionas, kuriam vadovavo majoras Mathes (nuo 1941m. liepos 12 dienos). Šis batalionas buvo pilnai mechanizuotas ir aprūpintas priešlėktuviniais bei prieštankiniais ginklais, kaip ir papildomais kulkosvaidžiais, tad ugnies galia, matyt, lenkė tipišką vermachto (Heer) batalioną, o ir buvo parengtas kovoti bet kokiomis sąlygomis.

Be šio bataliono, OKH dar saugojo ir 60 slaptų karo policijos bei Abwehr (karo žvalgybos ir kontržvalgybos) pareigūnų bei agentų. Visa teritorija buvo apsupta spygliuota viela, užtvaromis ir sargybos bokštais. Papildomos karinės įgulos buvo išdėstytos aplinkinėse gyvenvietėse.

150 km spinduliu šią zoną, į kurią įėjo ir fiurerio vadavietė “Vilko guolis“, saugoma, aišku, jau ne Wehrmacht, bet Waffen-SS dalinių (šių vado H. Himlerio bukeris yra kitoje ežerų pusėje, visiškai pakeliui nuo Gižycko iki Węgoržewo, prie kelio link Ogonki, šiauriau Pozezdre – yra turistų takas iš stovėjimo aikštelės, priešais kurią kapinės), kontroliavo radiolokatoriai, stebėjo radarai bei dengė oro pajėgos (o šių vado H. Gioringo rezidencija ir bunkeris yra “Vilko guolyje“, beje, kaip ir, galima sakyti, Heer vado ir OKW štabo viršininko, aukščiau minėtojo H. Keitelio).

OKH lankėsi ir užsienio svečiai – diplomatai, karo vadai, valstybių, kurios buvo Reicho sąjungininkės (pvz. Vengrija, Rumunija, Suomija, Italija, Japonija), vadovai: Miklos Horthy (vengrų diktatorius) 1941m. rugsėjo 9d., Ion Antonescu (rumunų diktatorius) 1942m. vasario 11d., Carl Gustaw Mannerheim (suomių maršalas) 1942m. birželio 27d.

Gi italų diučė Benito Mussolini lankėsi čia tik 1941m. rugpjūčio 25d., atvykęs traukinuku specialia vadavietes jungusia siauruko linija iš “Vilko guolio“ kartu su fiureriu Adolfu Hitleriu, tačiau nors ir aplankė pastarąjį po pasikėsinimo praėjus vos trims (!) valandoms 1944m. liepos 20d., jau į OKH “Anna“ nebeužsuko.

Pats fiureris teikėsi štabavietę aplankyti dukart: 1941m. birželio 30d., generolo Halderio gimtadienio proga, ir 1942m. liepos 14 dieną – to paties Halderio karinės tarnybos 40-mečio jubiliejaus proga. Kiti vadai jo dėmesio nebenusipelnė, o ir pats generolas Halderis buvo neužilgo nušalintas. Kaip minėjau, fiureris į OKH žiūrėjo ganėtinai nedraugiškai, iš esmės perimdamas visą vadovavimą karinėms operacijoms per H. Keitelį ir šiojo OKW, kurios vadavietė ir buvo pats “Vilko guolis“.

Stebėtina, bet OKH, artėjant Raudonajai armijai, liko nesunaikinta, skirtingai nuo išsprogdinto “Vilko guolio“, ir palikta be mūšio 1944m. gruodį (pvz., Gižyckas užimtas 1945m. sausio 26d.).

Aišku, visa, kas tikrai buvo vertinga, vokiečiai išsivežė traukdamiesi į Berlyną. Kas buvo palikta vertinga (baldai ir pan.) – išgrobstė rusai. O kas liko (plienas ir panašios naudingos statybinės medžiagos) – jau apsirinko patys lenkai, atstatymo darbams pokaryje (sakoma, kad dalis metalo armatūrai suėjo ir “Draugystės“ viešbučio statybai Varšuvoje…).

* * *

Manau, kad ir pats bunkerių kompleksas buvo surastas ne iškart tą pačią dieną teritoriją užėmus – jis yra “prapuolęs“ miške tiek, kad iš oro nesimato, o iš kelio, jei ne ženklai, ir dabar nepamatytum:

Įvažiavimas į Mamerkų miesto “turgaus aikštę“ – čia prasideda ekspozicija

Štai tokiuose turgaus paviljonuose galima apžiūrėti to meto šio miestelio gyventojų kasdieninius ūkio padargus:

Ekspozicijos pradžia

Šio miestelio gyventojai buvo ir pasiruošę negandoms iš dangaus:

Vienas iš “skėčių“ (sėkmingai naudotas)

Čia galima rasti ir stendą su pačia objekto schema bei aprašu:

Miesto planas svečiams

O taip pat ir visą objekto aprašymą (vokiečiai “ir taip žino“, matyt, todėl jų tekstas perpus trumpesnis už lenkiškąjį):

Miestelio istorija…

Čia pat ir istoriniai propagandiniai plakatai, turėję pakelti miestiečių karinę dvasią bei ūpą:

Skelbimų lenta, nušviečianti einamuosius įvykius pasaulyje (to meto frontuose)

Čia ir susimokam už ekskursiją, nusipirkdami bilietus: 5 zlotai moksleiviams bei studentams (pažymėjimų neprašė – ir taip matosi gi, o lenkai neformalistai, todėl bemaž visa kompanija dėl jaunumo pripažinta vis dar studentaujanti, kas iš esmės ir buvo tiesa) ir 8 zlotai suaugusiems (čia aš su kvartermeistere – jau nebe studentiško amžiaus…). Dar 4 zlotus paėmė už automobilio stovėjimą aikštelėje – iš viso kainavo 40 zlotų.

Iškart pasiūlė žibintus. Lyg ir reikėtų nuomotis po 2 zlotus už vienetą, bet mes kažkaip gavom 3 nemokamus iš viso. O žibintų reikia, todėl derėtų pasiimti savo (aš visada kelionei įsidedu – teko švartuotis ir inkaruotis naktį 2008-ais šiose apylinkėse…), nes jei užplūstų didesnė grupė turistų, tai gali ir nelikti. Beje, žibintai tikrai geri duodami – galingi, o su spingsule į bunkerius lįsti tikrai nėra ko (ne, mobiliojo telefono švieselė nelabai tegelbėja!).

Ekskursijų meisteris ir šio miestelio “burgamistras“ pakliūna šnekus ir bendraujantis, pasidomi, iš kur mes atvykome (jam akivaizdu, kad mes ne lenkai ir ne vokiečiai – o šie, matyt, čia pagrindiniai smalsučiai), nustemba, kad iš Lietuvos (išvaizda jis man Juzefą Pilsudskį priminė…), bet kiek nusivilia, kad mes neprašome gido (kiek supratau, jo žmona padeda šioje jo individualioje veikloje).  Nes maniškė grupė užtikrina, kad aš esu geriau už gidą – maža to, kad turiu kelionių vadovą rankoje (schemos mums irgi neprireikia – neįperša), bet dar ir kontekstą (žr. aukščiau) paporinu daugiau, nei klausytojų galvos išneša…

Tad patraukiam savarankiškai į tankumyną pagal rodykles į I zoną:

Vienas iš gynybinių bunkerių (Schutzbunker)

Netgi patekusiems į jo vidų kryžminė ugnis pro štai tokias ambrazūras buvo garantuota:

Ambrazūra bunkerio koridoriaus viduje

Bet ir be šaudymo angų – bunkeryje tvyro ne itin jauki atmosfera dėl žemų lubų:

Bunkerio skliautai

Kai kurie bunkeriai turi ir rūsius:

Nusileidimas į slėptuvę pačiame bunkeryje

Tačiau reikia turėti omeny, kad bunkeriai, skirtingai nuo mūsų įsivaizdavimo, vis tik nėra įrausti į žemę, bet visi čia yra išdėstyti paviršiuje. Ir kaltininkas tam – Rytprūsių dirvožemis: pelkėtos ir drėgnos vietos… Čia raustis gilyn dėl paviršinio vandens yra labai neparanku, kaip kad verčiau jau išmūryti storesnes sienas. Juolab, kad pačius bunkerius iki šiol gerai dengia medžių lapija:

Žalia stotelė

Tačiau vien aplinkinių medžių priedanga nepasitikėta. Be maskuojamųjų tinklų, betonas dar buvo padengiamas išorėje specialiu tinku, pramaišiui su kažkokia biomase, dėl ko pačios sienos greitai “suželdavo“ (“pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis!“ – Maironis, 20 Lt):

Ekologiškasis betonas – go green!

Pridėjus tokią ir natūralią maskuotę, netgi itin aukšta priešlėktuvinė slėptuvė tampa prastai įžiūrima ir per keliolikos žingsnių atstumą iki jos:

Vienas iš miestelio “daugiaaukščių“ – priešlėktuvinė slėptuvė

Aišku, labai maga visą teritoriją apžvelgti iš viršaus, nes klaidžiojant po tankumyną bunkeriai ir pastatai atsiveria turisto akiai tik po vieną ir labai nenoriai, todėl ant vienos iš slėptuvių stogo yra įrengtas apžvalgos bokštas:

Miesto dangoraižis

Anksčiau ant šios slėptuvės stogo priešlėktuvinės gynybos kariai užsikardavo tokiomis savotiškomis ugniagesių kopėčiomis, tačiau dabar turistų patogumui padaryti mediniai laiptai, o ypatingai smalsūs nuo patys savęs yra toliaregiškai apsaugoti šias apatines pakopas nupjovus, todėl ir šie jau eina ir lipa kaip visi “normalūs žmonės“:

Laiptai ant stogo, ar tiksliau pagal vaizdą – nuo jo

Kad maždaug įsivaizduotumėte pastato aukštį:

Vaizdelis nuo viršaus

Ar dabar įsivaizduojate perdangų storį, turėdami omeny, kokiame aukštyje (vos žmogaus ūgio!) yra lubos koridoriuose, ir kodėl ši didelė slėptuvė yra vadinama priešlėktuvine?…

Deja, net ir ne nuo stogo, o pasilypėjus aukščiau į patį ant jo stovintį apžvalgos bokštelį, Mamerki miestelio ir kitų bunkerių, pasislėpusių šiame tankumyne, nepamatysite:

Miesto panorama (miestas “džiunglėse“ – jo ir nesimato)

Gerai vokiečiai užmaskavo – net ir dabar palydovinėse nuotraukose iš esmės nieko neįžiūrėsite, o ir tuomet aerofotonuotraukos priešui ne ką tebūtų parodę, net jei įsibrovėlis žvalgybinis lėktuvas ir nebūtų numuštas dar prieigose…

O mūsų grupė tuomkart grįžta į aikštelę, apėjusi ratuku didesnę dalį pirmos zonos.

Toliau pasiryžtam eiti tik su junga – kiti nusprendžia likti automobilyje ir mūsų palaukti. Mat žiauriai puola naują paduotą turistinę šviežieną uodai!

Kas visai pateisinama: “Pilsudskis“ kažkodėl jiems nebeskanus (tas pajuokauja, kad jis sudaręs paliaubas su uodų kariauna mainais į turistus), o kąsti ką nors dar, be vokiečių šmėklų, Mamerki miestelyje jiems ir nėra. Baisiausia, kad menkai tegelbsti ir purškalai bei tepalas nuo uodų – labiausiai padėjo gerai apipurkšta neperlyjama striukė su kapišonu ir džinsinės kelnės (prieš tai irgi gerokai apipurkštos). Atviros vietos pateptos tepalu, bet… netgi neįlindus į tankumyną, jau aikštelėje sulaukiame uodų “liuftvafės“ atakų po 5-6 įkandimus per minutę.

Todėl įgula nusprendžia, kad mudu du tie uodai ir tegraužia, kol jie patys grauš sumuštinius su dešra, belaukdami mūsų pargrįžtant.

Dar kiek paėjome plentu link kanalo, pakeliui užsukdami į pirmos zonos logistikos sandėlius bei apžėlusias rampas. O kitoje plento pusėje jau yra ne šiaip takai, o akmenimis grįstos gatvės:

Miesto prospektas

Aišku, ne visur tokios atviros vietos, nes dažniausiai ir čia kelias suka irgi į paunksmę:

Miesto parkelis

Dalis medžių praretinta, kad būtų galima praeiti turistams, kaip ir nuolat, manau, girininko prižiūrimas pats miškas:

Miesto žalioji zona saugoma nuo vandalų (įtariu, bebrų, zuikių ir kitokių aštradančių)

Praeivių čia nedaug, o sutikti vietiniai dažnai tamposi savus “bunkerius“ ant kupros:

Neišeina šiojo miesto gyventojo pavadinti bomžu – namus tai turi…

Deja, ilgai po antrąją zoną irgi nesitampėm: kur atviresnės vietos, tai ten jau aukšta žolė pakeliui link pastatų sužėlusi, o po lietaus joje braidyti tikrai nėra smagu; o kitur – vis uodai atakuoja kaip pasiutę, kad įsibrovėme į jų valdas!

Todėl grįžtame į pagrindinę miesto aikštę:

Meniu siūlomas ne tik išalkusiems uodams, bet ir miesto svečiams

Kam neįdomu architektūrinė miesto dalis, tas ras, kur išleisti savo pinigus, arba – ir nemokamą pramogą akims:

Grill-baro barmenas darbine uniforma

Ankstesnieji miesto gyventojai labai nykiai savo laiko čia, panašu, irgi neleido:

Antikvarinis alus

Nežinau, ar verta tą alų įsigyti dėl skonio – galiojimas seniai bus pasibaigęs… Bet po alaus, galimos ir kitos pramogos, o joms – ir atitinkamas inventorius:

Suvenyrų kioskelis

Aišku, yra čia ir itin išpopuliarintų prekių – kaip antai MP40, kartais pavadinamas tiesiog “šmaiseriu“, nors ir klaidingai:

Ne viena obelis dėl šito ir Suvalkijoje nuvyto, laistant ją alyva, kad “šakniavaisiai“ nesurūdytų…

Dalį šių prekių galima tikrai įsigyti. Aišku, atsigabendami tokius suvenyrus į mūsų šalį turėtumėt gerai susipažinti su ginklų, tame tarpe ir istorinių, apyvartos ir laikymo taisyklėmis, o jos nėra tiek liberalios, kad…

Bet juk galite išsinuomoti inventorių ir pasidaryti puikių nuotraukų atminimui čia pat vietoje!

Ir tai bus tikrai pigiau. Na, o apie kontrabandą ir nelegalų ginklų įvežimą – šiukštu čia netgi man postringauti, nes sienos atviros ir be griežtų pasieniečių yra dabar padarytos vardan mūsų “valstybės pasitikėjimo savo piliečiais ir jų sąmoningumu“, todėl nepriverskite šio pasitikėjimo pakeisti “rūpesčiu ir globa“.

Be abejo, yra ir įprastinių suvenyrų – keletą junga ir nusiperka, nes išvažiuoti tuščiomis rankomis kažkaip nesinori.

Prieš išvažiuodami, atsisveikiname su vieninteliu dabartiniu šio miestelio komendantu – mero “Pilsudskio“ maskuojamos spalvos (madingos – “sausio asfalto“) šunimi:

Miesto teisėsaugos pajėgos

Jei ne tie prakeikti uodai!…

* * *

O koks jausmas keliautojui, atradus pradingusį miestą džiunglėse, kurį seniai seniai paliko jo gyventojai?

Koks jausmas jį apninka, klaidžiojant po šias mūro ir betono džiungles, vis labiau uždengiamas besistiebiančių medžių ir nugrimztančias laike į istorijos ir užmaršties dulkes?

Ką jautė čia gyvenę žmonės? Apie ką galvojo štabo karininkai, kuomet nepalinkdavo prie žemėlapių, stumdydami pulkų ir divizijų kvadratėlius nuo fronto linijos iki kitos – kraujo dryžiai gi popieriuje paskui šiuos nesidriekė?… O apie ką galvojo tie kareiviai, kurie saugojo savus karininkus, siunčiančius jų ginklo kolegas, dar taip neseniai išplėštus iš šių civilio gyvenimo, į kaktomušon alsuojančią artilerijos ugnimi ir kulkų zvimbimu mirtį? Ir vardan kokio aukštesnio (?) tikslo?

Kiek tarnyba ir gyvenimas čia, toli nuo fronto linijos, buvo iš tikro ramūs ir sotūs, lyginant su apkasų purvu fronte? Ar šio miestelio gyventojai tai laikė savaime suprantama privilegija, ar tik trapia šiandienos akimirka, ryt galinčia pasikeisti į pervedimą į karščiausią fronto ruožą, iš kurio negrįžtama, nes kam nors ten, vadovybėje, susišvietė, kad kažkas jau per daug čia užsibuvęs, per daug pamatė ir sužinojo, o paslaptys turi būti išsaugotos ilgiau, nei tveria vidutinio žmogaus, netgi kario, davusio ištikimybės priesaiką, liežuvis?…

Šiandien tarp šių bunkerių klaidžioja tik užklystantys smalsesni turistai, kurie sugeba atrasti kelią į buvusį Mauervaldą, ir, nebent, dar pavienės čia tarnavusiųjų nacių ir vokiečių karių šmėklos. Dabartinis Mamerki yra miestas, kuriame nėra registruotas nei vienas gyventojas – nei gyvas, nei miręs.

Ir tai verčia susimąstyti, ar šio miesto atsiradimas nebuvo vien tik kelias į Trečiojo Reicho žlugimo pradžią, bet ir iš esmės statyba antkapio Rytprūsiams, kuriuose tarp dabartinių vietinių gyvųjų patyliukais dar klaidžioja vis labiau išnykstančios atmintyje galindų, prūsų, krikščionių misionierių ir kryžiuočių teutonų bei paskutiniųjų čia dar gyvenusių Prūsijos vokiečių, tarpe kurių buvo nemažai ir lenkų, kuršių, mozūrų ir lietuvininkų, dvasios.

Kažkodėl atrodo, kad būtent dėl šito anos vėlės netgi neleidžia šioms šmėkloms, Rytprūsių žlugimo kaltininkėms, ištrūkti iš jų pačių susikurtų įtvirtinimų, užmūrindamos vaidentis jas tik niūriuose ir drėgme persismelkusiuose bunkeriuose.

Kartais netgi norėtųsi tas pasikėlusias ir prisikėlusias visokių skustagalvių makaulėse pamėkles, nuklydusias ir prasiveržiančias stūgavimais apie gimties grynumo viršenybę prieš žmogiškąjį pradą tai šen, tai ten ir už Rytprūsių ribų, atvežti ir čia įkalinti – kur ir yra derama joms vieta. Bet su savo demonais ir savo šmėklomis esame pasmerkti likti vieni patys, kaip ir kovoti arba sugyventi, priklausomai nuo to, ką pasirinksime.

Rytprūsių žemė visanaikinančiu paskutiniojo karo mostu priverstinai nukreipta link naujos istorijos, ir norisi tikėti, kad ją tiek mes, tiek ir kiti šio išsidalinto krašto šeimininkai, surasime ne bunkerių betone, o gal tvirtai suręstame prūsiškame universiteto ar šventyklos mūre, miesto architektūrinėje harmonijoje ar kantriai puoselėtame nederlingos dirvos lauke.

Arba – ir laisvame kuršmarių ar mozūriškųjų ežerų vėjuje!…

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Nuo tvirtovės aplink ežerus link bunkerių“

Pabaiga: “Vietoje epilogo“ (bus daugiau)

Reklama