Kartais siaubingų įdomybių sužinai iš mūsų spaudos, kad perskaitęs imtum nenormatyvinę leksiką naudoti, piktai rankomis mostaguoti, garsiai klykti, šokinėti iš pykčio kaip kaučiukinis kamuoliukas grindys-lubos-grindys-lubos trajektorija, papildydamas ją kontaktu galva-šviestuvas, o gal ir teisėtai putotis, “kur žiūri teisėsauga?!“ bei “ar už tokią Lietuvą kovojom???“, prisimindamas pakeliui, kad, be aplinkos, dar yra kaltos musės, pedofilų klanas, komunistai ir konservatoriai, mūrininkų gildija su jarmulkėmis, bei, betrūksta tik, užsienio imperializmas, nors plaukuotos Maskvos rankos nuneigti dažnai irgi negalima.

Bet praėjus pirmam emocinio protrūkio priepuoliui, žmogau, prisimini, kad žiniasklaida neretai visai gi pelnytai įvardinama kaip purvasklaida, o ir yra tik verslas bei įtakos darymo įrankis, tad nebūtinai gi ir visuomenės informavimo priemonė. Tada nusiramini, sušluoji galvos nudaužto šviestuvo šukes, užsikaiti kmynų arbatos ir užsuki brendžiuko buteliuką, nes nervams raminti jo neprireikė (bent jau neprireikė lakti iki dugno). “Ir tai – praeis!…“ – pritari mintyse Saliamonui, atsainiai į perskaitytąją “informaciją“ (be priešdėlio “dez-“?) numodamas ranka.

Gal tik nepraeis įsivyravęs ne vakar tas profaniškumas žurnalistikoje, kuomet antros pusės išklausymas iš esmės pribaigtų sensacingo (na ir kas, kad lėkšto!) straipsnio parašymą, o už kitokį redaktorius honoraro nemoka, nes “pasigenda aktualumo“. Ir jei vilką, kaip ir reporterį (ar reporterį – kaip vilką), kojos peni, tai dažnas subinukės tampymas nuo Tamošiaus pas Keipošių yra nebūtinas, kuomet nebe vilkai samdomi redakcijose, o maitvanagiai beigi hienos. Tada užtenka ir vienpusio požiūrio, o ir raštingi dabar visi pasidarę dėka privalomo viduriniojo išsilavinimo.

Netgi ne užtenka, o tiesiog tai tampa profesijos, gaila, kad ne profesionalumo, būtinybe. Nešvengiama? Gal. Nes kieno vežime sėdi – to ir giesmelę giedi, o ir kas muziką užsako – to ir diskoteka.

Iškart perspėju, kad ši įžanga yra skiriama ne konkrečiam straipsniui, bet parodo mano išankstinę nuostatą, kuomet imu bet kurį straipsnį, ypač rastą mūsų spaudoje, skaityti. Ir jei jis autoriui atrodo “išbaigtas“, nes turi užsakytą ir įvykdytą spaudos ženklų kiekį bei išėjo į viešumą (publikuotas jau), tai ir kriukis yra “bajgc“.

Man gi perskaičius dažnai iškart klausimas iškyla – “pala-pala, o tai kur antra dalis?“

* * *

Antros dalies pasigedau ir perskaitęs Kristinos Paukštytės straipsnį “Laivas “Olga“ – senovinių burlaivių siaubas“.

Aišku, pavadinimus straipsniams galvoja dažniausiai ne patys autoriai, o tie, kurie dėliodami leidinį pagal pareigas ir užsiima šia kūrybine veikla, turi itin lakią fantaziją, tačiau nei trupinėlio noro skaityti kiekvieną straipsnį, kurio krikštatėviais tampa. Nes užsimušdamas neradau čia apie senovinius burlaivius, ir kokį siaubą jiems sukėlė motorlaivis “Olga“.

O ir daug čia tokių senovinių turim, jei tarp kitko?

Gal neveikiančią šašlykinę “Meridianas“? Ar kokias kurėnų replikas suskeldėjusiais perdžiūvusiais stiebais, dėl ko ne vienas save gerbiantis laivūnas (heb. bocmanas) nukaistų iš gėdos, o laivadirbys medžio tiekėjui pagrasintų kitąkart nurauti kiaušus ir vėjyje padžiauti vietoje vėtrungės? O gal derėtų laikyti senovinėmis vis dar plaukiojančias gūdžiais brandaus socializmo laikais per profsąjungas įsigytas ir tuo nepamirštamu devyniasdešimtųjų laikotarpiu “griebk, kas prastai guli“ prichvatizuotas jachtas, pastatytas iki kokių, tarkime, 1980-ųjų, Maskvos Olimpiados?

Nes pavadinkite kad ir kokį “Brabander“ senoviniu, kadangi šis stovi prie straipsnyje minimos Danės krantinės (mane jau taiso – šiukštu sakyti, kad istorinės, tai ir nesakau, nes ne tame gi esmė – esmė, kad jie tą vietą turi, nors yra gerokai jaunesni už olgas, ir nebūtinai džentelmenai, kad užleidinėtų – laivai visi yra “ji“) ir dar yra “archaišku būdu“ varomas burėmis, tai po to verčiau nepakliūkite po pūdiniu jo kapitono Valdemaro Vizbaro kumščiu, nes gero niukso nusipelnysite (ir šiojo bocmanas dar batu į minkštąją pelnytai pridės).

Tiek to – eikime prie esmės.

Žurnalistė mums šiurpina naujiena, kad “Olgos“ įgula siautėja! Net nieko, kaip rusai sako, nei dvasia, nei šniobeliu neraukiantį šiuo klausimu ir, matyt, netikėtai užkluptą naują Klaipėdos merą, tarsi iš miegų prižadintą provokaciniu a-la B.G. klausimu “ar tu, padla, Pavlovo šuniui Brisiaus galą kliudei???“, įtraukia į “polemiką“, kuris išreiškia, spėju, po prieš tai šiojo ėjusio pasitikslinančiojo klausimo “apie ką balalaika skambina šventoriuj?“, visiškai natūralų pasipiktinimą “bardaku“, kokį išreikštų bet kuris doras žmogus, įskaitant ir “teistus už gerus (?) darbus“ kolegas, ir šį straipsnį perskaičiusius, ir neaplenkiant nei manęs.

Vis tik aš pabūsiu tos “antros pusės“, neišklausytosios, velnio advokatu, nors teisės studijuoti manęs kažkada seniai-seniai arogantiškoji VU atrankos komisija nepaėmė (o VDU ir MRU tuomet ir nebuvo dar), pareiškusi, kad “investuoti nenoriu, o gerai gyventi geidžiu“ (čia ne priekaištas, o citata, bet tuomet aš buvau “turtingas“ – kaip bažnyčios pelė ar cerkvės tarakonas), tad jokio mano kvalifikaciją ir tinkamumą patvirtinančio popieriaus ar skardinio ženklelio su įpresuotu unikaliu advokatų gildijos registraciniu numeriu prie juodos mantijos aš neturiu.

Bet, paradoksalu, tačiau man teko daugiau nei dešimtmetį dirbti tiek su teisėsauga ir prokurorais (linkėjimai ir Klaipėdos apygardos prokurorams!), tiek ir teismuose įvairiuose amplua cirkintis, kartais tik stebint, o kartais ir mušant sistemą jos įrankiais (ne visada sėkmingai, bet kartais būna ir “antraeilės pergalės“ smulkmenose, kuomet laimėti visumoje yra neįmanoma, nes ne visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs, tačiau nejauti poreikio mėgautis, kaip kažkada patarė viena bobų turgaus vedėja, kuomet esi žaginamas).

O ir nėra kam būti juo šiuo atveju, todėl labai neatsargiai siūlausi pats gauti guzus, nes “ne taip viską supratau“ arba “nieko aš nežinau“, dėl ko ir nesiginčysiu – išsakau tik savo nuomonę todėl, kad nebuvo kitokios straipsnyje išsakyta, o ir tema yra platesnė, kad nepasinaudočiau proga nušviesti konteksą ne vien dėl šito aprašomo incidento.

* * *

Pirma, tai ar tikrai “Olga“ neturi savininko?

Kiek pamenu anksčiau skaitęs, tai šis istorinis jau motorlaivis yra registruotas klube “Budys“, ir jo savininku galima laikyti gana gerai, ypač jūros žmonių tarpe, žinomą Kostą Franką. Nors sutinku, ir ne vienas man yra draugiškai pataręs, kad geriau tą žmogų dėl jo reputacijos apeičiau ar palikčiau ramybėje, nes tai, kas man pasirodo “šaunu!“, iš tikro yra “gėda-gėda-gėda!“.

Bet jo “blogiuku“ nelaikyčiau, o greičiau jau “panku“, kuris atkreipia dėmesį ir priverčia pamąstyti, ar tikrai tai, kas yra “priimtina“ arba “juk visi tą žino“ – tikrai turėtų būti “priimtina“ bei “argi taip jau ir yra?“…

Nesu jam joks ir priešas (kaip tai “Biržų radviliškoji legenda“ – per menka priežastis juo tapti, mano galva…) ar draugas –  mudu netgi nepažįstami, ir nemanau, kad jis jaustų poreikį su mano kuklia (ša!…) persona susipažinti. Todėl aš kalbu ne apie asmenybę ir jos žavesį arba skandalingumą, o kalbu apie veiksmus ir motyvus. Nes tai man yra svarbu. Sutariam?

* * *

Ir čia “piratas“ iškelia visai teisėtą ir diskutuotiną klausimą dėl nuosavybės ir registracijos. O piratiškais, greičiausiai, jo veiksmus įvardina oponentai, kurie kažkodėl neįvardina paties žmogaus (kas ta anoniminė “įgula“?) – o juk, kaip sakiau, “niekieno“ veda į tyrimo ir aiškinimosi aklavietę, kai “ai, čia Kosto Franko“ – į norą paklausti pastarojo, o kaip ten iš tikro.

Ir va aš klausiu, antrindamas jam ir jo mintimis, skaitytoms anksčiau: kas apsprendžia nuosavybės klausimą pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą?

Atsakymas paprastas – nuosavybės dokumentai, pirkimo-pardavimo aktas ar sutartis ir pan. Toks klausimas tūlam netgi keistas, nes yra “savaime suprantamas“.

Vadinasi, laivas turi kažkokius dokumentus? Vadinasi, nustatyti, kam šis turtas priklauso, galima? Ir galbūt tai yra ta tikroji priežastis, kodėl šis “metalas“ nebuvo pripažintas bešeimininkiu, neperėjo valstybės nuosavybėn ir nebuvo išvaržytas arba priduotas į metalo laužą, o ne priežastis tas nuolatinis bėdavojimasis apie “biurokratų neveiklumą“ ar “bedantę teisėtvarką“?

Tad versijoje apie “niekieno“ – matau didelį neatitikimą, ir kartu duodu patarimą naujajam merui, pramintam Kongu, kad nederėtų gal iškart taip imti ir ką nors “kingkongiškai“ sutrypti vardan tvarkos, o gal ir teisingumo, juolab, kai ne šio pavadinimo, o daug liberalesnę partiją atstovauji.

O va ir klausimo antra dalis iškyla – kur ir kaip, ir ar iš viso, jis turėtų būti registruotas?

Nekilnojamą turtą, kaip įtvirtinta įstatymu, privalu registruoti VĮ “Registrų centras“. Kilnojamą, kaip automobilius – VĮ “Regitra“. Komerciniai laivai irgi registruojami, kaip ir Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija netgi ėmėsi iniciatyvos ir suteikė paslaugą (oi, kaip jos trūko iki šiol, žinokite!…) piliečiams, kuriems dabar privalu (!) netgi registruoti pripučiamas valteles, jei jų keliamoji galia didesnė už 100 kg – netgi jei jos kaip “žaislas“ yra ne guminės, ar juolab – pastovaus kieto korpuso (medinės, metalinės, plastmasinės), o tik PVC.

Kaip sąmoningas pilietis savąją užregistravau. Dabar turiu ne tik pirkimo čekį, patvirtinantį teisėtai įsigytą nuosavybę, bet ir valstybės išduotą Pramoginio laivo bilietą, patvirtinantį, kad esu, matyt, dar ir pilnateisis vandens eismo dalyvis. Tai yra didžiulė garbė man ir per aukščiau minėtos valstybinės institucijos klerkus, uždėjusius netgi išskirtinį tokiems atvejams antspaudą “Mažosioms plaukiojimo priemonėms Nr. 10“, išreikštas Lietuvos Respublikos pasitikėjimas manimi (matyt, tikima, kad ne vien dėl PVC korpuso ypatumų netaranuosiu kokio kelto į Smiltynę).

O va sakykite, kas nutiktų, jei plaukiočiau ta savo “pripučiama PVC 370 kg keliamosios galios 4 vietų (formaliai) ir 3.38 m maksimalaus ilgio bei 10 cm maksimalios grimzlės irkline valtele“ be šito laminuoto popieriaus lapo, o ir tokio reikalavimo nebūtų ir motiniška valstybės globa tuomi nepasireikštų?

Ar tai iškart suponuoja bet kuriam vandens kelių inspektoriui klausimą, kad PVC pripučiamą valtelę irkluojantis žmogus yra vagis, nes dar vakar kažkoks pilietis kreipėsi į artimiausią policijos nuovadą, kad jo sandėliuką išplėšė, ir, be pelėsiu padengtų uogienių bei parūdijusio dviračio “Minsk“ (nes modernesnius ir naujesnius, netgi kiniškus, lietuviai labai mėgsta įstiklintuose balkonuose sandėliuoti, tuo pademonstruodami aplinkiniams, kad jie ne pėsti), dar išnešė ir pripučiamą valtelę, kurią jis kartais žvejybai naudoja arba anūkams duoda pairkluoti tėviškės ežeriuke seniai restituto nepaisančiomis pakrantėmis?…

Dar keista, kad va burines jachtas – tai šioji pati institucija siunčia registruotis… LBSe – Laivybos bajorų seimelyje Lietuvos buriuotojų sąjungoje! Kai aš turėsiu savą jachtą, tai nusprendžiau, tikrai jos šioje kontoroje neregistruoti – greičiausiai paliksiu originalią vėliavą (švedų, danų, graikų ar pan. – dėl lenkų kiek abejočiau, nes tuomet Kauno mariose geriau nesirodyti – primuš!) arba pasiimsiu JAV, kaip padarė mano instruktorius Vitalijus, įsigijęs saviškę Švedijoje.

Ir, pastebėsiu, sunku mane, 1991-aisiais su AKSU automatu ant kaklo Pirmame poste (čia, kur dabar Statoil degalinė ir Artūro Sakalausko akmuo…) prie Parlamento NBC žurnalistui aiškinusiam, kad Nepriklausomybę tai mes ne vakar, o prieš metus paskelbėm, patriotizmo stoka apkaltinti, tad gal priežastys šito nenoro yra kitur?

Ir gal tuomet aš tos pačios VVLI paklausčiau, kodėl jie mane siunčia į LBS? Kuo tie čia dėti? Aš juk – ne sportininkas, ir man ISAF nacionalinės serijos numerio ant burės visiškai nereikia. Ir techninę apžiūrą visiškai nenoriu toje kontoroje atlikinėti tuomet, ir jei registruojate “gumiaškes“ bei jas prižiūrite, tai malonėkite būti nuoseklūs iki galo!

Ir klausimas ne tame, kodėl reikia jachtą registruoti sąjungoje, o ne klube (gi tų jachtklubų pas mus – gal tik keli iš viso, iš kurių bene daugiausiai atributų turintis yra Mingės, tačiau ten yra nugalėjęs anarcho-komunizmas, o aš esu dešinysis, tad netinkamas ideologiškai). Ir ar nepakanka EPIRB numerio ar VHF radijo registracijos?

Gi mintis tokia yra, o švedai, tarkime, iš viso neregistruoja jokių jachtų iki 12 m LOA (Vitalijus pasiėmė raštelį dėl pirkimo-pardavimo iš švedo savininko ir pasitvirtino jį notariškai – pravertė), ir nieko tokio tiems žuvėdams nenutinka baisaus: ir jūromis plaukioja, ir į užsienį (ir ne vien Šengeną!), ir muitinė su pasieniečiais neklykauja iš siaubo dėl tokio pasikėsinimo į suverenitetą ir tvarką, ir vietiniai vandens eismo prižiūrėtojai ten visiškai ramūs, nors jachtų, tenkančių vienam gyventojui skaičiumi, gal tik mes galime rungtis analogiškai automobilių skaičiumi, netgi jei išregistruotume “mirusius metalo laužus“, kurie dar puikuojasi “Regitros“ statistikoje, tačiau niekaip nekoreliuoja su automobilių civilinių draudimo polisų skaičiumi, net jei ir atmestume visus anarchistus, važinėjančius “kaip dievas duos“, nes “kyšis – nacionalinis paprotys“.

Būtent todėl Kostas Frankas ir kažkada teigė, kad “Olga“ yra visiškai teisėtai netgi dar ir registruota tame “Budžio“ klube – ir kas tame keisto ar “kitaip“? Kuo jis blogesnis, ir kuo čia tuomet dėta LBS, jei VVLI irgi niekuo dėta? Juolab, kad reikalavimas registruoti laivą yra, formaliai taip žiūrint, tik komerciniams laivams – gabenantiems krovinius, keleivius arba atliekantiems kokius nors darbus, kurie yra komercinės veiklos dalimi. Gi “Olga“, kiek suprantu, yra privatus pramoginis laivas – ne komercinis per se!

Tik burių neturi ir, jei atmestume subjektyvų Kosto Franko kiek kontraversišką santykį su LBS, todėl ir pats laivas neturi nieko bendro ir su LBS – kaip pramoginių laivų registracijos kontora, kuri kažkokiu būdu kažkada gražiai perėmė šį į(si)pareigojimą nacionaliniu mastu, ir, galiu lažintis, kad ši veikla yra tikrai nemenka pajamų eilutė neskelbiamose ir neviešose viešos (sic!) visuomeninės organizacijos LBS finansinėse ataskaitose.

Nemačiau aš jokių POL ant jokių jachtų burių Mozūruose – visos jachtos, o dauguma jų buvo čarterinės, turėjo tik vietinės savivaldybės išduotus registracijos numerius ant korpuso, ir ne pačioje matomiausioje vietoje. Švedai, kaip sakiau, net nesivargina jų iš viso registruoti, nebent, aktuali vieta uostelyje vietos jachtklube ir gauni nuolaidas.

O apie turkų liberalumą laivo registracijos vėliavoms – tai iš viso atskira kalba, nes be turkiškųjų, ten apstu JAV (viena labiausiai aprūpintų visuose gal Turkijos, ir, matyt, Egėjo jūros, vandenyse naujausia įranga privačių jachtų stovėjo priešais – jo savininkas Burak turi per tėvą ryšių turkų vyriausybėje), bet ir mes plaukiojome po graikiškaja, kurios pavadinimas itališkas (nes savininkas toks buvęs prieš tai), dabartinis savininkas – turkas (turintis Kanados pilietybę), o jos škiperis – rusas (gyvenantis Turkijoje, o savo jachtą laikantis Graikijoje). Tai va šio laivo dokumentų ir nemačiau iš viso per visą laiką, o su šia neseniai buvo iki Aleksandrijos (Egiptas) nuplaukta, jau nekalbant apie tai, kad Graikijos salos (Dodekanesas) ten – čia pat vos ne ranka pasiekiamos.

Ir ką? Neptūnas su Poseidonu viename asmenyje dėl to rauda, ar tiesiog kažkas “už nieką“, vien todėl, kad “taip priklauso“, nepasipelno?

* * *

Mano antras pastebėjimų blokas, matyt, turėtų būti skirtas straipsnyje išreikštam pasipiktinimui “o kaip jie drįsta dar į jūrą po viso šito plaukti?“ – ir, maža to, kad popierėlių neturi, tai dar ir išplaukia kada nori, ir parplaukia, kada jiems norisi…

Aš, tiesą sakant, nesuprantu: iki šiol galioja ši “kagėbistinė“ tvarka, kad privalai prisiduoti pasieniečiams išplaukdamas ir parplaukdamas? Net kai “po Šengeną“, netgi kai “už vartų ir atgal“?

Ar mes čia turime tokius Šengeno sutarties nacionalinius ypatumus, po kurių paskui koks nori turizmo departamentas ar privačios kelionių agentūros nors užsitvodamos aiškina svetur apie mūsų svetingumą, bet ausys ne vienam nuraustų pamačius, kaip šaunieji pasieniečiai atskuta iš savo “aukštybių“ (o, dievai…) į uostelį paskui kokį užsienietį, kuris, o varge, čia tiesiai iškart užsuko švartuotis, bet nesiteikė prisiduoti “visamatantiems ir budriai sienos spynos ranktą saugantiems“ pareigūnams, naiviai manydamas, kad iš Šengeno į Šengeną atplaukė, o ir šiaip susitvarkys visus formalumus, jei tokių bus, prisiraištavęs ir ramiai neskubėdamas – juk yra gi, kaip įprasta (Europa! ES!! Šengenas!!!) kažkokios tarnybos “vietoje“ (o, šventas naivume!) ir ne tokie jau čia ir dideli tie formalumai: Port of Entry (“port“ ir “entry“ Klaipėdoje nebūtinai sutampa, kad būtų “po ranka“), Port Police (čia kurie pas mus?), Transit Log (o Lietuva tokį jau dalina, ar tik pradės, kai reiks nuo Klaipėdos iki Šventosios nuplaukti?)…

Aš dar stebiuosi, kad “Olgos“ bortų pasieniečiai teritoriniuose vandenyse prisiviję kulkosvaidžiais ir patrankėlėmis neprakiurdė.

O jei to nedaro, tai… gal viskas tvarkoje su tuo “Olgos“ plaukiojimu “kada norisi“ šen ir ten?

Na, kartais, sako, juos partempia – matyt, to laivo bocmanui ar vyr.mechanikui nelabai sekasi variklio mechanizmą priversti dirbti kaip laikroduką. Bet – ar dažniau, nei kitiems, pasitaiko? Kiek kartų “Olgą“ už pavadėlio į namus tempė? Ar senojo variklio gaivinimas yra svarbiau už naujo variklio įstatymą, paliekant istoriniu tik korpusą?

Klausimai, kurių niekas ir neužduoda. Bet – labai gražiai matosi kyšančios interesų ausys, kurios yra įvardintos kaip… verčiau pacituosiu, kad nesuklysčiau:

“Anot Klaipėdos mažųjų laivų savininkų asociacijos “Pajūrio laivai“ prezidento Algirdo Valentino, šio laivo įgulos savivalės jau kurį laiką niekas negali pažaboti.“

Gal ta asocijacija yra visai šauni, ir man jos veikla patiktų labiau, nei neprašytam ginti “Olgos“ neįvardinamos įgulos piratinius veiksmus, bet kol kas matau, ir ne be žurnalistės pastangų, kad ponui Algirdui Valentinui užkliuvo Kostas Frankas, o tiksliau – “Pajūrio laivai“ susikirto su “Budžio“ klubu, ar vienos organizacijos vadovas su kitos organizacijos vadovu. Ir pirmasis pasinaudojo žurnaliste savo interesams iškelti virš pastarojo, mat pastarasis tiesiog nebodamas nieko, aš pasakyčiau, chuliganauja:

“Švartuojasi kur nori – net ten, kur tai daryti draudžiama. Tai nenormalu“, – su uostamiesčio meru susitikęs kalbėjo A.Valentinas.“

Tai pala – čia kaip: Klaipėdos meras prižiūri Klaipėdos uostą ir tvarką jame?

Kiek žinau, Klaipėdos jūrų uosto direkcija yra pavaldi Vilniui – konkrečiai Susisiekimo ministerijai. Tai gal derėjo iškart pas E. Masiulį eiti? Atvarys ministras su anturažu kaip sovietmečiu įprasta – ir, trenkęs kumščiu į stalą, lieps visiems “pasitempti beigi tučtuojau pašalinti trūkumus“. Na, dar yra ne visai direkcijai pavaldžių teritorijų ir krantinių, bet… ką ten su privatininkais (“prakeikti oligarchai, siurbiantys liaudies kraują!“) kalbėsi.

Iškart pas merą. Ypač – naujai rinktą. Kol dar neatsitokėjo… “Ant karštųjų“.

Ir ką reiškia tas “draudžiama“?

Bet kuris buriuotojas jums pasakys, kad padaryk ką ne visai leistino Klaipėdos uosto akvatorijoje, netgi ne visai stačiu kampu farvaterį kirsk – mažai nuo Uosto kapitono tarnybos nepasirodys… O čia, suprask – ir draudžiamose vietose švartuojasi netgi! Dar ir akvatorijos farvateryje inkarą išmestų, kaip istoriškai Memelyje įprasta būdavo, kol uostas į Danę tilpdavo, bet, matyt, “Olgos“ grandinė per trumpa arba gal iš viso tas ten inkaras tik dekoracinis (nes jei jau variklis kaskart jūroje užgęsta, tai…).

“Jis tvirtino, jog laivų savininkai bijo kur nors išplaukti, nes grįžusį krantą jiems nebėra vietos kur prisišvartuoti – kitų laivų vietas savavališkai okupuoja “Olga“. Be to, A.Valentinas pabrėžė, jog šis laivas yra per didelis švartuotis Pilies uostelyje – jis ne tik užima daug vietos, bet ir ardo krantines, apgadina šalia stovinčius laivus.“

O jie nebijo be priežiūros laivų palikti? Nes atplauks “Olgos“ piratai ir ištemps kokį, kuriame budinčiojo nėra, į reidą, o patys – tik šmurkšt į tojo vietą, ir ramiai sau “ardo krantines beigi gadina šalia stovinčius laivus“. Nenustebčiau. Piratai gi.

Ar vis tik bėda tame, kad tos vietos tikrai katastrofiškai trūksta Pilies uostelyje ir, po Smiltynės apsišaukėliškojo jachtklubo (derėtų irgi uosteliu vadinti) uždarymo remontui, ši vienintelė vieta, kol dar tik ruošiamasi gilinti farvaterį Šventojoje bei svarstoma, kur gauti nusivogti pinigų Klaipėdos antrojo uostelio prie Kiaulės nugaros statybai, yra perpildyta? Ir tuomet negali nesiutinti, kuomet randi dar prieš ketverius metus paskirtą krantinę vis užimtą, o, įplaukęs į uostelį, matai apsčiai tuščios vietos, tačiau ši kažkodėl “rezervuota“ ir ten švartuotis, netgi trumpam, iki “savininkas“ grįš, yra šiukštu!

Man tai kažkodėl šitai primena kaimynų karus dėl stovėjimo aikštelės daugiabučių kiemuose, kuomet gali ir padangas nuleisti (man yra peiliu pradūrę – beje, “mentas“ atsargoje ir “finke“, ir dar gerą žieminę lanksčiais dygliais “Gislaved“, kai tos tik tik pasirodę buvo!), kuo nors apmėtyti (kiaušiniais ar graužtukais) ir net stiklus pabarškinti, nes – “užėmei ne savo vietą!“.

Iš tikro, tai ši situacija rodo tik pačio Pilies uostelio administracijos negebėjimą tvarkytis ir organizuoti veiklą, nepaisant to, kad jie nori būti naujojo uostelio statytojais ir valdytojais-koncesininkais, girdamiesi savo “sugebėjimu“. Ar ne paprasčiau tas vietas leisti išnuomoti, kuomet jų “savininkai“ išplaukia ne vienai dienai, o, kaip paskatinimą, kad deklaruotų, kuomet tai įvyksta, taikyti abonento nuolaidą, nes tas vietas galima puikiausiai išnaudoti, suteikiant svečiams arba kitiems “bežemiams“ ar “mažažemiams“, o ne paliekant “buožėms“?

Tada nestebina, kad kyla nenumaldomas noras protestuoti ir savivaliauti. Neteisinu, bet ir neteisiu.

“Praėjusiais metais Klaipėdos miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriame numatyta skirti 100 metrų betoninę krantinę istoriniams laivams. Tačiau čia švartuotis jie taip pat negali – šiuo metu beveik visą ją užima “Olga“.“

Naglis Puteikis teigia, kad ne pernai, o dar prieš ketverius metus, tik… ta paskirtoji yra amžinai, matyt, užimtoji, o gal tiksliau – ir iki šiol neatlaisvintoji tų laivų, kurie su paskirtaisiais istoriniais (tiek jau to, “Brabander“ ten stovi pelnytai, sutikite) iš tikro nieko bendro neturi. Ir krantinės gi ilgis yra 120 metrų, kuomet “Olga“ – tik apie 17 m. Bet vietos neranda…

Ir tą derėtų spręsti, nes negali gal jis taip imti ir susirinkti visus savo “žaislus“ į kitą uostą ar kitą vietą, juolab, kad tą vietą formaliai jau ketverius metus turi!

Kaip sakiau, yra tiek, kiek yra, o ir ne vakar “Olga“ atsirado, ir į Pilies uostelį, matyt, ne iš gero gyvenimo (ar su gerais norais – čia galime ginčytis) lenda. Ir krantinė yra ilgesnė, nei reikia, bet, girdėjau, kai kas padėjo netgi pastangas, kad ji nebūtų pramoginių laivų švartavimuisi pratęsta bemaž iki Jono kalnelio, nes “taigi restoranai (konkrečiai – “Memelis“) pelnysis!“. Nes gaila buvo ir pavydu gi.

* * *

Tai taip ir gyvenam: kažkas vietas užsirezervuoja, bet nesinaudoja; kažkas formaliai turi, bet negali jomis naudotis; kažkas skėsčioja rankomis; kažkas chuliganauja; kažkas piktinasi ir skundžiasi; kažkas žada ir grasina; kažkam ir taip gerai, nes jam gerai, o bus blogai, jei kažkam kitam bus kiek geriau, ir, neduoktudiev, dar ir jo gerumą kiek apmažinti reiks…

O juk sprendimas yra. Tiesiog reikia pripažinti, kad problema čia ne viena, ir dera susėsti visoms suinteresuotums pusėms, o ne kažkam priimti sprendimus “nes aš čia buvau pirmiau“ arba “o kas tu toks, kad čia man aiškintum?“.

Kiek kainavo laiko ir pastangų, kol Klaipėda atsikovojo iš privatizuotos įmonės Piliavietę. Bet juk irgi su išlygomis – ten yra uostelis, ir, atrodytų, nuosavybė turėtų būti valstybės (kitų jūrinių uostelių gi ir neturime!), nors jo valdymas ir pavestas privačiam operatoriui konkurso tvarka ir pan., bet dabar ten – privatus kiemas su konkrečiu šeimininku, kuris sprendžia vienašališkai. Gal net ir nelabai šališkai vienos ar kitos pusės atžvilgiu, bet ir problemos tame didelės nemato.

Nes va taip žirafai iš aukščiau geriau matosi. O vieni piliečiai su kitais piliečiais gatavi vos ne gerkles perkąsti, besiėsdami dėl galimybės pririštai laivelį prie krantinės, kuri yra (vis dar yra, ar jau nebe?), iš esmės, visų mūsų nuosavybė… Negaliu neprisiminti šiuo atveju Starkos (dr. Margarita Starkevičiūtė) patarlės: “jei darbuotojai dėl pinigų tarpusavyje pešasi, tai direktorius iš kasos vagia“.

Tai ar susės ir išsiaiškins, ar per spaudą aiškins, koks “anas piratas“ – klausimas lieka atviras. Aišku tik viena: metas tą piratinį raištį nuo akies nusirišti ir pažvelgti abejomis – gal kitaip atrodys? Ir gal matysime ne basakojį (vargšą?) piratą iš “Olgos“, o pastebėsime, kad raišuoja ne jis, o “gerbiami žmonės“ (kaip iš anekdoto: “tu mane gerbi, aš tave gerbiu, ir abu mes esame gerbiami žmonės“), kurie ir yra “sistema“.

Nes desperatiški laikai ar aplinkybės, sakoma, priveda prie desperatiškų veiksmų.

Bet tuomet ir tas straipsnis ne apie tai.

Žiniasklaidos karikatūros tekstas (iš anglų):

– Nėra reikalo taip vargti, brangute, čia bus tik iškarpa. Kai kas gražaus mūsų žiūrovų minčių nuo karo ir viso to nukreipimui. Elkis natūraliai, o mes visa kita padarysime patys.

”Šio vakaro svarbiausias reportažas: ar komunistai panaudoja perėjų prižiūrėtojus savo propagandos platinimui tarp mūsų vaikų?“

Užrašas ekrane už pranešėjos: “Komunistinė kepurė?“

Reklama