You are currently browsing the category archive for the ‘Mūzos’ category.

Žmonės – tarsi debesys.

Antai vienas toks purus ir minkštas, kaip kamuoliniai. Tokį, rodos, ir paniurkyti net norisi.

O kitas – išsidraikęs ir per gyvenimą, tarsi plunksninių debesų “arklių uodegos“, pranašaujančios vėją. Apie jį sakoma, kad jis vėjo pamušalas, ar jam vėjai galvoje švilpia.

O štai anas – niūrus tarsi švininiai sluoksniniai debesys. Pajudink tokį – ir prakiurdysi, lietų iššaukdamas.

O dar kiti – tarsi juodi ir žaibų pritvinkę audros debesys. Tik užkabink – ir jau, žiū, blyksi, dar po savęs ir griaustinio aidu nudundėdamas! Brrrr!…

Bet yra ir visiškai vaiskūs žmonės – tarsi begalinė dangaus žydrynė be jokio debesėlio. Prie jų ramu, lyg laikas ištirpo ir amžinybė sustojo. Kartais apie juos pasakoma, kad tokie žmonės – šventi. Gal todėl žmogus angelus ir apgyvendino neužmatomuose dangaus toliuose?…

Žmonės – tarsi debesys.

O gal debesys mums – kaip ir žmonės?…

Reklama

Įvesk savo el.paštą ir gauk visus naujus įrašus!

Prisijunkite prie kitų 18 pasekėjų

2017 m. rugsėjo mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930  

Archyvai