Laivagalis ol. achter – dar: achteris, vairagalis, durkis – laivo galinė dalis, užpakalis, paskuigalis, vairagalis (dalis, kurioje yra vairas).

Laivapriekis – angl. bow, ol. voor – laivo priekinė dalis, nosis, pirmagalis.

Laivas – savaeigė arba nesavaeigė transporto priemonė, skirta judėti dažniausiai vandens paviršiumi ar vandenyje žemiau jo (pvz. povandeninis laivas); kartais ir kitokia terpe, nei sausuma (pvz. dar: orlaivis, erdvėlaivis).

Laivašonis angl. board, ol. bord, vok. Bortedar: bortas – laivo šonas, korpuso dalis nuo laivo dugno iki denio.

Laivavedys angl. navigator, ol. stuurmandar: šturmanas, navigatorius – jūrininkas, atsakingas už laivo padėties nustatymą ir teisingą kelio pasirinkimą bei laivo atvedimą iki tikslo; laivavedžio pareigas laive dažniausiai eina antrasis laivo vado (kapitono) padėjėjas; skirtingai nuo vairininko, laivavedys iš esmės pats laivo nevairuoja.

Laivavedyba, laivavedystė angl. navigation – dar: navigacija – laivybos sudėtinė dalis, mokslas apie laivų padėties nustatymą ir teisingą laivo krypties nustatymą laivui atvesti iki tikslo.

Laivavedlysangl. pilot, ol. loodsman – dar: locmanas – laivų vedlys, kelią nurodantis ir gerai žinantis vietines laivybos sąlygas, įvedantis į ir išvedantis laivus iš uosto.

Laivavirvė(s) angl. cordage, rigging, ol. takelage – dar: takelažas, virvynas – 1) laive esančių virvių visuma, įskaitant stiebavirves, burvirves, raištavimuisi skirtas ir kitas; 2) burių sistemos konstrukcijos palaikymo ir valdymo virvės, dar vadinamos virvynu: gali būti pastoviosios (arba dar iš angl. ir rus.: stovinčiosios) laivavirvės – stiebavirvės, kurios palaiko stiebą, ir judančiosios (arba dar iš angl. ir rus.: bėgančiosios) laivavirvės – burvirvės, kuriomis iškeliamos, įtempiamos ar kitaip valdomos burės, buomai, vėliavos ir pan.

Laivė ol. jacht (“medžioti“) – 1) nekomercinės (nesiverčiantis reguliariu keleivių ir krovinių gabenimu) ir nekarinės paskirties pramoginis, poilsinis arba sportinis laivas, varomas vėjo (burėmis) arba varikliu (motorinė laivė); 2) itin brangus širdžiai ir kišenei, bet patrauklus romantiškas žaislas ant vandens, skirtas laivėti asmeninius finansus.

Laivėti – 1) draikyti; 2) virsti, išgulti.

Laivininkas – 1) (pasen.) jūrininkas; 2) profesine veikla susijęs su laivais (pvz., laivų statytojas) arba laivininkyste; 3) laivo savininkas.

Laivininkystė – angl. maritime, marine – kitaip dar: marinistika – 1) ūkio šaka, apimanti komercinį keleivių ir krovinių gabenimą laivais; 2) žmogaus veiklos sritis, susijusi su laivais.

Laivyba angl. navigation, maritimedar: navigacija, marinistika – 1) plaukiojimo laivais sąlygos; 2) tinkamas plaukiojimui laivais laiko tarpas metuose (dar: navigacinis laikotarpis).

Laivūnas angl. boatswain, bosun, vok. bootsman – dar: bocmanas – 1) aukščiausias puskarininko laipsnis, prilyginamas viršilai sausumoje (t.p. ir Lietuvos KJP); 2) laivo įgulos įgulos vyresnysis, seniūnas, atsakingas už jūreivių (ne karininkų įgulos dalies) darbą ir priežiūrą.

Ledas – sukietėjęs arba per kietas vanduo plaukimui; laivybos kliūtis, tačiau nebūtinai buriavimo, nes tūlas burlige sergantis asmuo sukietėjusio vandens trūkumus paverčia jų privalumais, iškeisdamas laivę į ledlentę arba ledroges.

Ledlentė angl. ice board – burlentė su pačiūžomis, pritaikyta skrieti ledu.

Ledrogės angl. ice boat, ol. boeierdar: bujeris – burinės rogės ar panaši pačiūžinė standi kontstrukcija, kurių paskirtis skrieti ledu vėjo pagalba.

Letena – plokščioji inkaro rago galo dalis.

Luotasangl. dugout, skiffdar: eldija, pergas – siauras vientisos konstrukcijos laivelis; istor. skaptuotas iš vientiso medžio kamieno.