Vairairklis – vairo irklas; dešiniame laivo šone ir jo gale buvęs irklas, kuriuo būdavo vairuojamas laivas iki atsirado vairaplunksnė.

Vairagalis – laivo užpakalinė dalis, kurioje yra vairas (žr. laivagalį).

Vairalazdė angl. tiller, ol. roerpen, kurš. elmentas – dar: rumpelis – vairo konstrukcijos dalis, svertas laivui vairuoti.

Vairaplunksnėangl. rudder – vairo plunksna, vairo įtaiso plokštuma, laivo gale nukreipianti vandens srautą ir taip keičianti laivo judėjimo kryptį.

Vairaratis angl. steering weel, ol. stuurwiel, dar: šturvalas – ratas laivui vairuoti, istor. su atsikišusiais stipinais.

Vairas – laivo vairavimo įtaisas, kurio pagrindinės dalys yra vairo plunksna, keičianti laivą aptekėjusio vandens srauto kryptį, bei vairalazdė arba vairaratis, per likusias vairo konstrukcines dalis darantis poveikį vairaplunksnei.

Vairininkas angl. helmsmandar: štyrmanas – 1) jūrininkas, atsakingas už laivo vairavimą ir pats tiesiogiai vairuojantis laivą; skirtingai nuo laivavedžio, jis nurodymus, kur vairuoti, gauna iš pirmojo ir juos vykdo; 2) burvaltėje arba burluotėje – įgulos vyresnysis, kuriam paklūsta burininkas (arba jūreivis ar keli jūreiviai, atsakingi už priekinių burių valdymą); 3) kvalifikacinis burvedžio (dar:  škiperio) laipsnis LBS sistemoje, žemesnis už pilnateisį “jachtos meistrą“ (angl. yachtmaster – arba “LBS jūrų kapitoną“), apibrėžtas eiliškumo pastovėti prie vairo teise, ribojant šiojo savarankiško buriavimo rajoną bei laivės buringumą ir motorlaivio vandens talpą, ir išduodant atitinkamą Burinio pramoginio laivo laivavedžio pažymėjimą (prilyginamą lietuviškoms laivo vairuotojo “teisėms“), angliškai vadinamą “tarptautiniu sertifikatu naudoti malonumų laivelį“, o rusiškai – “tarptautiniu pažymėjimu, suteikiančiu teisę valdyti burinį pasivaikščiojimo laivą“; analogiškas tarpukario Lietuvoje buvęs pirmasis suteikiamas savarankiško buriavimo kvalifikacinis laipsnis netyčia (nesigaudant) arba tyčia (sąmoningai) iš “teritorinės jūros“ pakeistas į “vandenis, apsuptus matomos sausumos“ (žr. “vidaus vandenys“).

Vakaris ol. west – dar: vestas – iš vakarų (W) pučiantis vėjas, Kuršmarėse – jūrinis (nuo kopų).

Valgumas lat. valgums, vok. kurš. Walgam – 1) žvejų laivų stovėjimo vieta jūroje, įduba tarp kopų, įlanka arba užutėkis; 2) (kurš.) prieplauka, žvejų uostelis; 3) apetitas, lengvesnė rajumo forma; 4) dar: uostelis.

Valtis angl. dinghy, boat – nedidelis laivelis, dažniausiai irklinis, taip pat būna varikliu varoma (motorvaltė arba kateris) arba vėju (burvaltė); istor. skirėsi nuo luoto tuo, kad pastaris buvo skobiamas iš vientiso medžio, o ne surenkamas iš lentų.

Vandenraištis angl. mooring – dar: mūringas – virvė raištavimuisi, kurios galas įtvirtintas dugne, o laisvasis – prie krantinės; raištuojantis (dar: švartuojantis) laivagaliu į krantinę, dažniausiai ji įtempiama tvirtinant laivo nosį, kuomet laivo galas pririšamas prie krantinės dviem “sausais“ raiščiais (dar: švartovais), einančiais iš skirtingų laivašonių (dar: bortų).

Vandenynas angl. ocean – dar: okeanas – 1) sūraus vandens užimamas didžiulis plotas, daug kartų didesnis už jūras, aprėpiantis apie tris ketvirtadalius viso Žemės ploto; 2) beviltiškai didelė jūra tūlam lietuviui.

Vanduo angl. water – dar: lakalas – 1) labiausiai paplitęs Žemėje cheminis vandenilio ir deguonies junginys, grynoje formoje dažniausiai skystis, kuris yra bekvapis ir bespalvis; 2) terpė, kai jos itin daug, tinkama buriavimui; gali sukietėti į ledą, trukdantį laivybai arba suteikiantį džiaugsmą ledrogių važnyčiotojams, arba virsti garais, rūku, rūkana ar kokiais nors debesimis, iš kurių, visumoje, gero laukti buriuotojui irgi netenka; 3) tirpalo, žinomo kaip “ugninis vanduo“ didesnioji dalis – maždaug apie 60 proc. viso tūrio; 4) būtiniausia atsargų dalis gabentis jūromis bei vandenynais; būna gėlas (geriamasis), ugninis (svaigalai), kietas (ledas) ir visas likęs, įskaitant garus ir praktiškai mažavertį.

Varstymas angl: to take reefs – dar: (burės) rifavimas – burės ploto sumažinimas suvarstant arba privarstant ją prie buomo tam skirtais virvagaliais bei burvirvėmis.

Vėjas – santykinai horizontalus oro judėjimas, atsirandantis dėl Žemės paviršiaus temperatūrų skirtumo.

Vėjalaiviskitaip: burinis laivas.

Vėjaratis angl. (land sailing) cart, wagon; dar: blokartas – burėmis varomos vežėčios, vežimaitis.

Vėjarodisangl. taletales, rus. koldūnčik – dar: vindeksas – juostelė, pritaisyta prie burės arba stiebą palaikančių šoninių virvių, rodanti vėjo kryptį ir padedanti burininkui arba vairininkui tikslesniame burių nustatyme.

Vėjopatis – vėjų ir, kartais, jūrų (jei tapatinamas su Bangpūčiu) dievas, dausų valdovas (yra ant aukšto kalno, tarp dviejų upių); rūstus, nepermaldaujamas, apibūdinamas kaip piktoji dvasia, barzdotas, su sparnais ir dviem veidais (plg. Bangpūtys), gaidžiu ant galvos, kairėje rankoje jis laiko žuvį, dešinėje – indą; kerštingas ir nemėgsta tų, kurie kiša nosį į jo valdas, įžeidžiai priima švilpavimą denyje.

Vėliava angl. colors, ensign, state flag – dar (čia): valstybinė vėliava – laivo priklausomumą valstybei (pagal jo registravimo uostą ir šalį bei nacionalinės teisės taikomą jurisdikciją) ir kartais jo paskirtį (pvz. karo vėliava ar karinių jūrų pajėgų vėliava) rodantis spalvotas stačiakampis (kai kurių šalių – dar ir su “kregždės uodega“ ar trimis “liežuviais“) audeklas, iškeltas nustatytoje garbingiausioje laivo vietoje (pvz., ant vėliavastiebio laivagalyje); laive vėliava pakeliama saulei tekant (arba 8 val. stovint uoste) ir nuleidžiama saulei leidžiantis (uoste dažniausiai duodamas atitinkamas signalas patrankos šūviu visiems laivams); jūroje laivas be vėliavos laikomas pirataujančiu, niekieno ar patyrusiu nelaimę, arba maišto apimtu, todėl atviroje jūroje gali būti užimtas bet kurio karo laivo; apversta atvirkščiai vėliava bei vėliava, iškeliama su papildoma dienos figūra “skrituliu“ arba panašiu į ją daiktu, yra laikoma pagalbos prašančiu ir nelaimę patyrusiu laivu; jūrinių vėliavų dažniausias aukščio ir ilgio standartas yra 1:2, kai valstybinių ar tautinių- 2:3 arba 3:5, todėl yra šalių, kurių valstybinės (nacionalinės) karo ir civilinės vėliavos gali skirtis tik išmatavimų santykiu, kai kitos valstybės karo laivynui naudoja visiškai skirtingos išvaizdos ar kitokio dizaino vėliavą (angl. battle ensign); gali būti dar ir speciali kiek žemesnė pagal reikšmę laivapriekyje keliama karo (ir kai kurių specialių) laivų paradų ar iškilmingų progų metu, bet dažniausiai tik jiems stovint uoste, atskiro pavyzdžio stačiakampė arba beveik kvadratinė vėliava (angl. naval jack, ol. geus, rus. giuis), dar naudojama ir kaip karo vėliava pajūrio (pakrantės apsaugos) tvirtovėse.

Vėliavėlėangl. (signal, private) flag(s) – kitą reikšmę ir paskirtį, nei valstybinė ar karo vėliava, rodanti keturkampė (dažniausiai stačiakampė 2:3, 3:5 arba kurios santykis artimas 1:1) vėliava, pvz.: šeimininkų šalies valstybinė (dar vadinama “mandagumo vėliava“ – angl. courtesy flag), savininko ar organizacijos privati (angl. private signal), jūrų signalinė (angl. maritime signal flag) ir pan.

Vė̃lūkas (plg. lat. vēloks), vė̃lukas, vėlū̃kas, vėlùkas, velukasangl. burgeeol. wimpel – 1) trikampė pailga arba rečiau ir siaurėjanti su įkarpu (“kregždės uodega“) vėliavėlė, rodanti priklausomumą poilsinių, pramoginių ar sportinių laivių klubui ar atitinkamai buriavimo organizacijai; kilo iš vėtrungės ar vėjarodės – nedidelės vėliavėlės, plevėsavusios laivių stiebo viršūnėje; 2) mažesnių karinių dalinių (pvz. kuopos arba būrio) skiriamoji karinė vėliavėlė; 3) angl. naval jack, ol. geus – karo laivo (retai – civiliniame ypatingais atvejais) priekyje stovint uoste ar iškilmingomis progomis ar paradų metu iškeliama specialios išvaizdos jūrų vėliava, naudojama ir jūrų tvirtovėse kaip karo vėliava.

Vėtra – 1) didelis, stiprus vėjas (dar žr: viesulas ir audra); 2) sudvasinta vėjų būtybė, kurios pasirodymas sietas su nenatūralia žmogaus mirtimi, dažniausiai su pasikorimu arba sušalimu kelionėje, paskendimu ar tiesiog staigia netikėta mirtimi; taip pat vėtros sietos su vėlių vaitojimu arba pranešdavo apie artėjantį karą, kraujo praliejimą, pikto žmogaus arba raganos mirtį, netinkamai palaidotą žmogų.

Vėtragalvis dar: vėjavaikis – kam vėjai galvoje, vėjo pamušalas, nerimtas žmogus, kartais – geranoriškas ir nepiktybiškas pakvaišėlis (gali sirgti burlige!).

Vėtrakojis – tas, kuris eidamas mėto kojas į šalis.

Vėtraplaukis – pasišiaušėlis, sutaršytais plaukais žmogus.

Vėtrungė dar: vėjarodė – meteorologinis, tačiau dažnai ir puošybinis įrengimas, skirtas nustatyti vėjo kryptį; Kuršmarėse burvalčių stiebuose naudota identifikuoti žvejus pagal jiems priskirtus žvejybos plotus (medžiaginis standartizuotas dvispalvis vėlūkas), vėliau kurėnų vėtrungės buvo papildytos individualizuotais drožybiniais elementais, atspindinčiais savininko asmenybę ar jo turtinę ir pan. padėtį, o kartais netgi savotišką adresą.

Vidaus vandenys – 1) dar: teritorinė jūra – šalies teritorijai priklausanti jūros dalis, kurioje galioja šios valstybės įstatymai (jurisdikcija), skirtingai nuo atviros jūros (angl. open sea, high sea), kurioje galioja tarptautiniai susitarimai; dabar pagal tarptautinį susitarimą, ši jūros dalis nuo kranto dažniausiai siekia iki 12 jūrmylių, po kurių gali eiti dar 12 jūrmylių gretutinė jūra; istor. – valstybės kontroliuojama jūros dalis kiek siekia jos pakrantės artilerija (“per patrankos šūvį“), vėliau (pvz., tarpukariu) – 3 jūrmylės nuo kranto; 2) dar: sausumos arba žemyniniai vandenys – esantys sausumoje arba apsupti ir dažniausiai akimis aprėpiamais krantais vandenys (pvz. upė, ežeras, tvenkinys, marios); 3) (teis.) vandenys, esantys į sausumos pusę nuo bazinės linijos (t.y. linijos, jungiančios labiausiai į jūrą nutolusius jūrų uostų molų taškus), nuo kurios išskiriama teritorinė jūra, iki sausumos; Lietuvos Respublikos jūros uostų akvatorijos yra jūros vidaus vandenų dalis.

Viesulas dar: tornado, smerčius – sūkurinis stiprus vėjas, kuris nuo vėtros skiriasi savo susidarymo pobūdžiu, nes pastaroji yra “linijinė“.

Viršburė angl. topsail, ol. marszeil, topzeil – dar: topselis, marselis, antburė – burė, išskleidžiama virš pagrindinės stiebo burės; kuomet burės yra tiesiosios, šioji irgi yra trapecinės simetriškos formos (dar vadinama “marseliu“) ir yra keliama viršutine kraštine ant skersės (rėjos) antstiebyje (stengoje), o kuomet burės yra įstrižosios (pvz., “gafelinis takelažas“), šioji yra trikampio arba siaurėjančios viršūnėje trapecijos formos (dar vadinama “topseliu“) ir iškeliama virš pagrindinės burės (pvz., didburės) ardumo (gafelio).

Virvagalis, virvėgalis, virvėgalysdar: škertikas, štertas – trumputė virvė arba virvutė kam nors laive parišti.

Virvėangl. line – dar: lynas – 1) iš linų, kanapių ar kitokio pluošto nuvytas itin ilgas ir sąlyginai ilgiui plonas dirbinys; 2) ilga virtinė žmonių ar daiktų; 3) nuolaidus dukrai tėvelis; 4) gimnasto poza, šiam išskėtus kojas maksimaliai iki jų horizontalios padėties.

Virvėšoka, virvėšokis – 1) lyno akrobatas; 2) į stiebo viršūnę įsipynusių virvių išpainioti ar vėjo šuorų tolumoje pasidairyti įkeltas jūreivis.

Virvynas – žr. laivavirvės.

Reklama