Ar žinote, kad Biržai – ne tik aludarių, [bet] ir tikrųjų jūros laivų uostas?

Net šiek tiek išmanančiam geografiją šis klausimas skamba labai kvailai. Pasirodo, pasinėrus į istorinius šaltinius, galima rasti faktų, kad Biržai kažkada buuvo aludarių uostas, kuriame didžiausias laivas – Rinkuškių daryklos. “Uosto“ alų Rinkuškių alaus darykla nusprendė virti ne vien dėl Biržų krašto, kaip aludarių uosto garbės, bet ir dėl biržietiškos laivybos šlovės.

– iš Daliaus Pranculio, “Kertam kampą“ komandos dalyvio, straipsnio “Nuo Biržų iki Jūrmalos“ 2009m. rugpjūčio mėnesio “Kelionės ir pramogos“ žurnalo numerio (55psl.), parekomenduoto ginaites (ačiū jai!).

Dabar nepamenu, prieš kelis metus, gal netgi kokius trejus ar ketverius, išgirdau per nuolat vis įjungtą, nes tėvas – buvęs ilgametis Telekomo darbuotojas, ir tai jau tokia jo “profesinė liga“, anuomet diktuota darbinio būtinumo, radijo tašką pas tėvus pusryčiaudamas nesenstančios ir amžinai jaunos Tetos Betos (Bernadetos Lukošiūtės) rytinėje, apie 11 val. transliuojamoje, LRT šeštadieninėje laidoje klausimą, kur buvo LDK pirmoji jūrinė tvirtovė ir uostas.

Klaipėdą atmečiau iškart – gi Memelis priklausė ne mums iki pat 1923-ųjų, o kalbėta apie LDK, o ne “vieną iš Lietuvos uostų“. Mano spėjimas buvo kaip ir paskambinusio į studiją – Šventoji.

Ogi ne!

Dar primečiau, kad gal būtų Palanga, nes rašytojas Vytautas Misevičius savo romane “Paskendęs uostas“, kurio motyvais ir “Keistuolių teatras“ pastatė savo penkiaserijinį nuotykinį istorinį, gangsterinį ir fantastinį TV detektyvą “Tamangai“, teigė, kad uostas buvęs dabartinio Birutės kalno papėdėje, o šio uosto per Švedmetį sugriauto molo akmenys dar iki šiol ten riogso pakrantėje. Bet vėlgi – apie tvirtovę Palangoje nesu irgi nieko girdėjęs, o ir pilaitei, netgi medinukei, logiškiau būti priešingame Palangos gale, į Šiaurę – ant Naglio kalno.

Neatspėjo ir kitas prisiskambinęs, išdėstęs panašią versiją.

O tu, rupke!

Iškart mintimis persikeliu su Vytautu Didžiuoju ir jo apsiputojusiu ištroškusiu žirgu link Juodosios jūros ir Lietuvių pusiasalio jame. Teigiama, kad ten netgi lietuviškoji muitinė buvusi, nes randama vis dar lietuviškųjų grašių (jau net matau, kaip gedas triskart dabar apsilaižo: istorija, muitinė, lobiai…).

Teta Beta nuliūdina ir tokios versijos spėjiką…

Kiek pamenu, niekas taip ir neatspėjo, o aš vos nepaspringau sumuštiniu, išgirdęs teisingą šios viktorinos atsakymą!

Toliau atsakui ir pacituosiu Daliaus Pranculio straipsnį iš minėto aukščiau žurnalo:

Klaipėdietis jūreivystės specialistas Kostas Frankas teigia, kad XVIa., kai Radvilos kūrė jūrinę valstybę, Biržuose buvo uostas, į kurį atplaukdavo jūriniai laivai. Svarbiausias uostas turėjo būti Ryga (nuo 1561m. priklausė Lietuvai), o svarbiausias gynybinis punktas – Biržai. Biržuose tuo metu buvo moderni jūrinė olandiško tipo bastioninė tvirtovė, dėl savo didumo pavadinta Karališkąja pilimi. Upių kelias nuo Biržų iki Rygos jūros buvo toks pats, kaip nuo Hamburgo iki Šiaurės jūros. Apaščios upė tais laikais buvo visai patogi. Norint pakelti vandens lygį, nebuvo sunku ją patvenkti, įrengiant šliuzus.

Pasak K. Franko, net XVIIIa. vidutinis burinis laivas buvo vos 18 metrų ilgio ir apie 6 metrus pločio, galėjo gabenti iki 70 tonų krovinių. Biržų pilies statybai laivais buvo atplukdyti smiltainiai iš Gotlando salos, čerpės stogui dengti – iš Vokietijos… Laivai, įplaukę į ežerą ir pilies griovį, būdavo iškraunami pakeliamo tilto suktuvais.

K. Franko nuomone, su Biržų jūrine šlove negali lygintis net Klaipėda, kurią Lietuva prieškaryje valdė vos 15 metų.

Straipsnio autorius su draugais nusprendžia šią hipotezę patikrinti praktiškai ir išsiruošia valtimis į kelionę nuo Biržų iki jūros – tiesa, jie išlenda prie Jūrmalos, nors aš, po panašių Kosto Franko istorinių atradimų, irgi buvau sumąstęs kada praplaukti, pradžiai, aišku, pasinaudodamas virtualiu apylinkių žemėlapiu per Google Maps, kad pasitikrinčiau, ar tai iš viso bent teoriškai įmanoma. Tik aš “išplaukiau“ į Rygą, ne Jūrmalą – kaip hipotezė ir teigė.

Užbėgdamas už akių išduosiu paslaptį: ekspedicija kaip ir “pamiršta“, ko jie ten pačioje pradžioje plaukti iš viso susiruošė, nes toliau tekste yra vien mėgavimasis kelione. Tačiau yra ir detalių, kurios svarbios aptariamam klausimui, idant vietovė – tai ne tas pats, kas jos žemėlapis, netgi jei jis ir darytas iš varnos skrydžio šiuolaikine optika.

Problemų kelia keliautojams jau pačioje pradžioje labai apžėlusi Apsčia. Autorius taip ir teigia, kad toks įspūdis, kad jie iriasi per pievas. Tai, aišku, nieko dar nepaneigia, nes apželti upė gali gana nesunkiai ir greitai per kokį dešimtmetį, o su bebrų pagalba – tai dar ir greičiau, nes pastarieji yra ne tik aktyvūs tame krašte, patvenkdami iš Latvijos teritorijos lietuviškus melioracijos griovius, bet ir pralaidomis bei šliuzais nepasirūpina. O dabartį nuo aptariamo laikotarpio skiria šimtmečiai… Gal ta upė tikrai buvusi platesnė ir “plikesnė“?

Kadangi autorius perteikia tik Kosto Franko teiginius, tapusius akstinu surengti šį žygį, tai nenoriu su juo polemizuoti (nors pastebėsiu, kad ne Bauskė, o Cėsys vis tik buvo Livonijos ordino sostine), ir gaunasi, kad šiek tiek mano klausimai žemiau yra nukreipti į tą hipotezės autorių.

Tarkime, jei yra galimybė nesunkiai įrengti šliuzus, tai laivybai tokia upė natūraliame pavidale nelabai tinkama. O šliuzų įrengta nebuvo, tiesa?

Antra, Danės pavyzdys rodo, kad Baltijos laivai į upę įplaukdavo dar ir gerokai po to, kai šie Biržų tvirtovės ir uosto įvykiai aptariami. Bet reikia nepamiršti, kad Danės atveju – naudotasi tik žiotimis, o ir gylis jos prie Biržos tilto siekia apie 8 metrus, tad didelių problemų nesudaro. Gi minėti aukščiau ano burlaivio išmatavimai man kiek kelia abejonių – ypač, kai nežinau ano grimzlės ir vyraujančio farvaterio gylio viso vandens trakto metu.

Dar viena problema, kuri man bado akis: burlaivis gerai plaukia atvirame vandens plote, o va upe, net jei ir įlenda, ir dar į vieną pusę prieš srovę – jau jam yra nemaža problema. Reikalingas variklis, o juo būdavo arba “burliokai“ pakrantėje, arba arkliai. Tai vikingų laivai dar buvo varomi ir irklais, tuo būdami puikiai pritaikytu pakrančių plėšimo transporto įrenginiu.

Gi viduramžių burlaiviai irklais varomi nebuvo – juos iš uosto reido ištempti į atvirą jūrą vėjui pasigauti, geriausiu atveju, buvo galima tik irkliniu buksyriniu barkasu ar keliais barkasais. Bet jei tokį laivą dar tempti reiktų upe – paprasčiau iškart krovinį perkrauti į šiuos mažesnius laivelius. Kaip sakoma, gimęs šliaužioti neskraido, taip ir šie darbiniai jūros arkliai į pratekančius griovius, ir dar taip giliai sausumoje, nelenda.

Hamburgas turi vieną privalumą – vis tik ten tiesiųjų atkarpų ir išplatintų farvaterių daugiau, o ir vėjai ten geroki užpučia nuo Šiaurės jūros per tas pakrančių lygumas. Čia gi, nors ir aplink daug lygumų palei tas upes, vis tik su vėju problemų daugiau, antraip mūsų buriuotojai, besimurkdantys dažniausiai vidaus vandenyse (Kuršmarės – irgi vidaus vandenys), nekartotų tos savo mantros “vėjo! vėjo!! vėjo!!! @#$&*!“

O kur dar nuolat kilpas daranti upės vaga?…

Tad ir sakau – laivai turėjo būti mažesni, skirti kabotažiniam plaukiojimui, kuriuos ir patraukti upės vaga ar kanalu nesunku, ir burių turi nedaug, įstrižų, lengvai valdomų, ko prireiktų upės vagai vinguriuojant. Na, maždaug, ketai (kaip dabar vadinami), šliupai, kuteriai, kečai ar nedidukės dvistiebės škunos, geriausiu atveju.

O dabar grįžkime prie “istorinių dokumentų“, kuriais remiasi, matomai, ir pats Kostas Frankas – tam aš pacituosiu (ką jau kartą esu daręs) Venanto Butkaus “Gero vėjo“ knygelę, 22 psl., kuriame įdėta K. Franko straipsnelis “Jūrų skautai Biržuose“:

O štai ir tas dokumentas iš XVII amžiaus pradžios. Tai – Tomo Makovskio graviūra, kurioje Biržų ežero Albos salos fone pavaizduotas vienstiebis kokių 10 metrų burlaivis. Pagal konstrukciją tai galėtų būti olandiška jachta – tjalkas. Jei dailininkas šį burlaivį pavaizdavo Biržų ežere, tai kas galėtų paneigti, kas jis čia neplaukiojo?

Jei bobutė būtų su kiaušais, tai ji būtų diedukas – sakoma kokiame kaime giliau į Lietuvos gūdumą.

Vienstiebis tjalkas, ar kas ten bepavaizduota (graviūra neduodama kaip iliustracija knygoje, o interneto platybėse aš jos irgi, deja, nesuradau) – labai tiktų ir ežere plaukti, ir va pagal savo nedidelę grimzlę netgi upėmis nuo Biržų iki Rygos nuplaukti. Krovinių daug gal nepaimtų, bet keletas tokių pakankamai čerpių stogams atbogintų. Na, ir dar mainais į Rygą Rinkuškių alučio nuvežtų – negi tas “fūras“ tuščiomis po Apsčios “pievas“ varinėsi?

Tik jei jau tai krovininis laivas, tai vis tik jūreivystės specialistui nederėtų tos laivės jachta vadinti, kuo vadinami pramoginiai laivai, neskirti komerciniam krovinių ar keleivių gabenimui arba pramoninei žvejybai.

O va ar ši “jachta“ labai jau tiktų plaukti skersai jūrą – čia dar didelis klausimas. Nes ir kurėnas, tuomet, būtų ne marių burvaltė, o jūrų laivas, tačiau šie ir vidaus vandenyse skęsta, kai stichija įsisiautėja. Tiesiog jų jūrinės savybės nėra tiek geros, kad neskubėtų į saugų užutekį orui bjurstant. Minėtas tjalkas gi ne tik “pievose“, bet ir aname Širvėnos ežere gali jaustis saugus, net jei to “vėjovėjovėjo“ prisiprašytų, tai jo jūrinių savybių klausimas savaime atpuola, jei nesiimti įrodinėti, kad tinkamas jis dar ir jūra plaukti.

Kitų dokumentų ar istorinių šaltinių per abu straipsnius Kostas Frankas, deja, nemini, kaip ir nežinau aš tų kriterijų, kuriais apibrėžiama, kada ir kaip “olandiško tipo bastioninė tvirtovė“ tampa jūrine, jei ji yra prie ežero, o ją skiria nuo jūros geras šimtas kilometrų. Lenkai savo Gižicke (buv. Lėcius) vokiečių statytą Bojeno tvirtovę, saugojusią praėjimus tarp Didžiųjų Mozūrų ežerų, jūrine tvirtove nevadina, nors, pastebėsiu, jos sumažintą versiją turime ir mes – tai Kopgalio tvirtovė Smiltynėje, kur dabar įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas.

Apibendrindamas tad pasakysiu, kad iki šios “Kertam kampą“ ekspedicijos ir jos aprašymo aš buvau aistringas Biržų, kaip LDK jūrinės tvirtovės, romantiškosios Kosto Franko idėjos šalininkas.

Netgi, pamenu, kažkur esu skaitęs, kad lietuviai prieš keletą metų siūlė latviams atgaivinti šį maršrutą Biržai-Ryga kaip regioninio vandens turizmo projektą už Europos Sąjungos pinigus, bet ar tai Ryga pabijojo dalies turistų prarasti, kuriuos priglobtų, neva, Biržai, ar tai tie latviai lėtapėdžiai ir daug bei ilgai skaičiuojantys, ar lietuvių pasiūlyta europinių pinigų nusavinimo įsisavinimo schema pasirodė menkai patraukli “braliukams“…

Kaip ten bebūtų, tačiau dabar, deja, pripažįstu savo nusivylimą, nes ši Kosto Franko hipotezė kažkiek yra hiperbolizuota.

Tai nereiškia, kad kroviniai vandens keliu nebuvo gabenami nuo Rygos iki Biržų ir atgal!

Galop, ir švedai Švedmečio gale dėjo aršias pastangas Biržų bastionus sulyginti su žeme, kaip ir iš istorijos vadovėlio vis dar pamenu graviūrą, vaizduojančią vėlesnį Biržų pilies artilerijos apšaudymą, pirmame plane šmėžuojant trikampes kepures dėvintiems raiteliams ant žirgų – o ar Rygos pirkliai pakišomis tokią veiklą užsakė, bijodami Biržų, kaip komercinio uosto konkurencijos, ar čia buvo pačių švedų iniciatyva, susijusi tiesiog su taktiniais koviniais uždaviniais, tai jau dabar sunkiai besužinosime.

Tad kur buvo toji LDK jūrinė tvirtovė iš tikro – aš taip ir nežinau.

Bet sutikite, kad Kosto Franko romatizuota versija buvo verta dėmesio, kad ir mėgėjiškuose istorikų diskusijose vis dar galėtumėte ją prakišti. With tongue in cheek, aišku.